Mykalojus Konstantinas – Čiurlionis
Jo stebinantis savitumas, lyginant su visu dabarties menu, verčia manyti, kad jis iš tiesų pagimdytas giluminių savo tautos jėgų. […] Džiugu galvoti, jog šis keistas genijus buvo ne atsitiktinis lemties kaprizas, bet didelis Lietuvos meno ateities pirmtakas.
V.Čiudovskis
M.K. Čiurlionis gimė 1875 metų rugsėjo 22 dieną Varėnoje. Kiek paūgėjęs su šeima persikėlė gyventi į Druskininkus, nes Čiurlionio tėvui buvo paskirta groti vargonais Druskininkų bažnyčioje. Palinkimą į muziką paveldėjo ir savo tėvo vargonininko, o jo vazduotę lavino nepaprastai gražios, miškuose skendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos bei padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. Čiurliono tėvas buvo ne tik geras vargonininkas, bet ir aistringas žuvautojas. Šį pomėgį jis perdavė ir savo sūnums. Iš mažens berniukai buvo įpratę tūnoti su tėvu ant Nemuno kranto, kantriai laukdami, ar nepakibs ant meškerės koks ešeriukas ar aukšlė. Dažniausiai rėvas, pridaręs berniokams meškerių, liepdavo jiems gaudyti smulkias žuvytes, kurias jis užkabindavo ant didelės meškerės ir plaukdavo valtele į įlanką ar šiaip gilesnę vietą lydekų gaudyti.
Kartą tėvas išsiruošė su mažuoju Kastuku (taip vaikystėje buvo vadinamas Čiurlionis) gal aštuonerių metų visai dienai žuvauti. Sustojo jiedu ant Nemuno kranto, užmetė meškeres ir laukia. Kastukas – nenuorama – ilgai vietoje nepastovi, tai vienur užmeta, tai kitur, traukia ir traukia meškerę iš vandens. Ėmė ir užkabino ją už medgalio, kyšančio iš vandens.
– Čia, turbūt, didelė žuvis,- apsidžiaugė jis.
– Kokia tau žuvis, užkabinai meškerę, tai jau ir žuvis,- sako tėvas,- nusiauk, lįsk į vandenį ir atkabinsi.
– Aš ir taip atkabinsiu,- užsispyrė Kastukas.
– Sakau tau, lįsk į vandenį ir atkabink.
Bet mažasis užsispyrėlis neklauso, tik tampo meškerę iš visų jėgų – pokšt, ir nutrūko. Tėvas, supykęs už nepaklusnumą ir sugadintą meškerę, sutvojo nevykusiam žuvautojui meškerykočiu per kelius ir pavarė namo. Ir paliepė:
– Eik bulvių skust, kad toks packelis esi.
Neapsakomai įsižeidė Kastukas už tokius žodžius: eiti namo ir, ko gero pasakyti mamai, kad tėvas pavarė tokį puikų meškeriotoją ir dar taip negražiai pavadino,- ne! To negali būti.
Kastukas užsilipo ant kalno, atsisėdo po krūmu ir paskendo liūdnose mintyse. Tik žiūri, tėvo meškerėlės plūdė pasinėrė į vandenį, vadinasi,- kimba. Keršto jausmas sužibo akyse. Kastukas pamėmė akmenį ir sviedė prie pat plūdės.
– A, kad tave, kas gi čia? – tėvas dairosi – nieko nematyt:
O berniukas, už krūmų pasislėpęs, nesitveria džiaugsmu: „palauk, tėveli, žinosi, koks aš „peckelis“. Kai sekmadieniais anksti rytą, šeštą valandą, keltis ir vietoj tėvelio mišias atgroti, tai aš „geras berniukas“, o dėl menkos meškeriotės – „packelis“. Ir nuotaika kyla, žaidimas vyksta toliau. Kai tik plūdė niurkteli – kaip iš dangaus akmuo pliumpt ir nebėr žuvies. Tėvas dairosi, pyksta ir pagaliau… pradeda įtarti. Užmeta meškerę, o pats atsisukęs žiūri į krūmus. Tik staiga sušvilpia akmuo ir pasigirsta Kastuko kvatojimas – vargšas, iš didelio džiaugsmo užsimiršo ir pavėlavo pasislėpti už krūmų. Tėvas pagrūmojęs sušuko:
– Palauk, pareisiu namo, pasikalbėsim!
Kastukas staiga nusiminė: jis žinojo, ką reiškia tas „pasikalbėjimas“. Liūdnų minčių slegiamas parėjo namo. Mama iškart suprato, kad kažkas atsitiko. Ji kepė tuo metu blynus. Pasiūlė jų Kastukui, bet jis atisakė ,– „galvą skauda“.
– Tai ko gi toks apsiblausęs? – paklausė mama.
– Sakiau, kad galvą skauda.
Tačiau mama mokėjo lyg su kabliu visas paslaptis ištarukti. Tad ir šį kartą Kastukas žodis po žodžio išdėstė visą savo nusikaltimą ir artimiausios ateities perspektyvas.
– Žinai ką vaikeli, pirmučiausia pavalgyk blynų – tuojau nuotaika pagerės, o paskui atsisėsk prie fortepijono ir išmok tą preliudėlį, kur aną sykį daktaras Markevičius skambino. Atsimeni, kaip jis tėvui patiko? Tėvas greitai negrįš namo, o tu per tą laiką išmoksi – ką tau reikia. Sekmadienį pagrosi jį vargonais – tėvui bus džiaugsmo. Matysi!
Taip ir įvyko. Tėvas, grįždamas namo, jau iš tolo išgirdo puikią muziką: „Kas čia? Negi Markevičius būtų taip vėlai atėjęs? – Na, žinoma, taip švariai, gražiai skambina.“ Bet, įėjęs į kambarį, mato – Kastukas sėdi rimtas, susikaupęs, visą aplinką pamiršęs, ir skambina jau atmintinai Bacho [reliūdėlį. Tėvas sustojo, kažkas širdį sugėlė, valandėlė tylos, o paskui sunki tėvo ranka nusviro ant berniuko peties – lūpos palietė šviesias garbamas. Ir abu pamiršo, kas buvo atsitikę prie Nemuno.