M k čiurlionis2
5 (100%) 1 vote

M k čiurlionis2

„Kiekviena siela turi akį, kuri žiūri vidun, nukreipta į nematomąją naktį. Visos meno šakos yra sąlygotos to antrojo regėjimo patirties. Muzika prabyla kalba, kupina simbolių, kurių kiekvienas žodis grįžta iš gelmių šimtais to paties atsakymo aidų“. (O. Bžežina, 1898.)

Simbolizmas kaip meno kryptis, apimanti literatūrą, teatrą, dailę, susiformavo XIX a. pabaigoje Prancūzijoje.

Simbolio sąvoka graikų kilmės. Žodžiu symbolon iš pradžių buvo įprasta vadinti ko nors trūkstamą dalį. Taigi simboliu tapęs ženklas tarsi paslepia atvirą posakio arba vaizdo prasmę.

Įvairios kultūros kūrė savitus simbolius, juos paveldėdavo naujos kartos. Bėgant laikui, kito jų prasmės. Domėjimasis simboliais padeda įžvelgti tai, kas slypi „už daiktų“. Simbolistai teigė, jog kiekviename realiame daikte, reiškinyje glūdinti paslaptis, kurią įžvelgti ir įspėti geba tik menininkas.

Su simbolistine dailės kryptimi susijęs ir Lietuvos dailininko Mykalojaus Konstantino Čiurlionio menas.

M. K. Čiurlionis gimė 1875 m. nedideliame Lietuvos miestelyje, Varėnoje, vargonininko šeimoje. Buvo vyriausias iš devynių brolių ir seserų. Vėliau šeima persikėlė į gydyklomis garsų kurortinį miestelį Druskininkus. Čia prabėgo Konstantino vaikystė ir dalis gražiausių, kūrybingiausių gyvenimo metų.

Jau vaikystėje pamėgtos muzikos M. K. Čiurlionis buvo mokomas namie, o vėliau, paauglystėje, 1889 – 1893 m. – Plungėje, kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje. Ten, supamas žemaitijos girių, parašė pirmuosius muzikos kūrinėlius. Kunigaikštis įvertino jaunuolio gabumus ir paskyrė stipendiją tolesniam mokslui. M. Oginskio padedamas 1894 – 1899 m. būsimasis kompozitorius muzikos studijas tęsė Varšuvos muzikos institute. Tuo metu sukūrė nemažai fugų, variacijų ciklų, pjesių, sonatų fortepijonui, kontatą chorui ir simfoniniam orkestrui „De Profundis“ bei kitų kūrinių.

Čiurlionis mėgo Vagnerį, Bethoveną, Šopeną. Buvo ne toks kaip visi. Suprato ir vertino grožį. Marija – artimiausio Konstanto Čiurlionio draugo kompozitoriaus Eugenijaus Moravskio sesuo. Ji pirmoji kompozitoriaus meilė. Moteris prisimena juokingą nuotikį: „Buvo vakaras, ėjome su Kastuku per mišką. Buvau apsivilkusi ilgą, baltą suknelę. Kastukas pririnko saują jonvabalių ir papuošė jais mano galvą. Ant mano tamsių plaukų jie spindėjo kaip karūna. Kastukas sužavėtas pasakė: „Atrodai tartum grožio vaidilutė“. Ir kada ėjome taip užsisvajoję, staiga išgirdome riksmą: „Gelbėkit, vaiduoklis!” Pamatėme kaimo moteriškę, kuri šaukdama spruko šalin. Tada Kastukas, linksmo įvykio pralinksmintas, pasakė: „Matai, vaidilute, kaip žmonės reaguoja į grožį“.

Mariją Čiurlionis, mokęs klausytis paukščių ir vėjo muzikos, žavėtis žydinčios obels stebuklu. Kadangi jaunuolis buvo neturtingas, merginos tėvas neleido jai ištekėti už mylimo vaikino. Konstantinas savo draugui guodęsis, kad gyvenimas nebemielas, kad nieko nebegalįs veikti, bet tas sudraudęs vyriškai: „Jeigu ji tavęs neįvertino, tai ir tu pamiršk!“ Tie žodžiai padėję…

Po Varšuvos muzikos instituto Čiurlionis išvyko toliau studijuoti į Leipcigą. Prieš išvykdamas, sukūrė simfoninę poemą „Miške“. 1901 – 1902 m. mokydamasis Leipcigo karališkoje muzikos konservatorijoje, M. K. Čiurlionis labai ilgėjosi Tėvynės ir artimųjų: „…Jei sugebėsiu taip dirbti, kaip ligi šiol, tai per metus baigsiu. O tada pas Jus! Į Druskininkus! Prie Nemuno! O, kaip bus gerai, Staseli!“ – rašė jis 1901m. broliui. Tarp tuo metu parašytų kūrinių yra simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, keturių dalių styginis kvartetas, kanonai, fugos. Čia jis pradėjo daugiau piešti. Laiškuose artimiesiems rašė apie šį potraukį, siuntė jiems laiškus ant paties pieštų atvirukų. 1902 m. įvyko ryškus posūkis kompozitoriaus gyvenime – jis pradėjo studijuoti dailę. 1902 – 1904 m. mokėsi Varšuvos piešimo mokykloje.

M. K. Čiurlionis buvęs originalaus talento žmogus, galėdavęs susidomėti ir visai iš pirmo žvilgsnio netapybišku motyvu. Tokį jį prisimena Janina Suchozevska iš Druskininkų. Ji, jos sesuo Zofija ir Konstantas studijavę Varšuvos dailės mokykloje. Janina prisimena kaip kartą rudenį Druskininkuose nuėję tryse ant kalnelio, vadinamo „Pohanka“. Juodvi pradėjusios tapyti Nemuną, slėnį, spalvingus miškus ir atspindžius vandeny ir ne iš karto pastebėjusios, ką veikiąs Čiurlionis. O jis, nusigręžęs į priešingą pusę, tapė skurdžias, neseniai pasodintas prie tako belapes obelaites – taigi lyg ir visai nedėkingą, nors antra vertus, visai nebanalų vaizdą. „Jei ten būtų buvę ir šimtas dailininkų, tikriausiai visi būtų tapę Nemuną ir mišką anapus jo, o gal tik vienas Čiurlionis – tuos kelis medelius laukų fone“. Tačiau tąkart Janina ir Zofija sušukusios iš nustebimo ir ėmusios peikti Čiurlionį, kam jis pasirinkęs tokį neįdomų motyvą. O jis atsakęs paprastai: „Bet jūs nežinot, ką aš tapydamas galvoju“.

1903 m. kompozitorius nutapė 7 paveikslų ciklą „Laidotuvių simfonija“, vėliau 1904 – 1906 m., studijuodamas Varšuvos dailės mokykloje – paveikslų ciklus „Audra“, „Tvanas“, „Para“, daug knygų viršelių eskizų, 10 paveikslų ciklą „Fantazijos“‘, dar po kurio laiko
– „Pasaulio sutvėrimo“ ciklą, paveikslą „Tiesa“ ir kt. Tuo pačiu metu kūrė muziką simfoninei poemai „Jūra“, variacijas fortepijonui, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Tuomet menininkas aplankė Kaukazą, Užkarpatę, kai kuriuos Vidurio Europos miestus, pajuto Europos kultūros dvasią.

Čiurlionis tapyboje buvo svajotojas ir fantastas. Netgi tapydamas natūrinį etiudą, mėgdavo pridėti fantastinių elementų.

Paryžietis dailininkas abstrakcionistas H. Berlevi prisimena: „…1904 metais atvyko į Mokyklą gal kokių trisdešimties metų žmogus atsikišusiais skruostikauliais, ilgais, šviesiais plaukais, mėlynakis, su nedideliais ūseliais, kresnas, su piešinių aplanku po pažastim. Tai buvo Čiurlionis. Kai jis atidarė aplanką, mes išvydome defiliuojant prieš mūsų nustebusias akis nemaža simbolinių arba alegorinių, viena už kitą nepaprastesnių pastelių, kuriose mirgėjo žalčiai, piramidės, dangus ir fantastiški peizažai…“

Akademiškoje atmosferoje, kuri tada viešpatavo Mokykloje, šitie paveikslai sukėlė sensaciją. Labiausiai susižavėjo profesorius Stabrauskas: kilęs, kaip ir Čiurlionis, iš Lietuvos, akademiškai nusiteikęs ir linkęs į simbolizmą, jis turėjo jei ne pavydėti, tai jau tikrai stebėtis ta nepaprastybių prabanga…

Iš tų atsiminimų ryškėja, jog tais simbolizmo laikais rutinos ir tapybinio mokslo persisotinusios galvos pašėlusiai sveikino bet kurią liguistą fantaziją.

Caro Rusijai 1904 m. panaikinus lietuviško rašto draudimą, Lietuvoje prasidėjo tautinis atgimimas. M. K. Čiurlionis, 1906 m. gavęs kvietimą dalyvauti lietuvių dailės parodoje, grįžo visam laikui į Lietuvą. Apsigyveno Vilniuje, aktyviai įsitraukė į tautinio ir kultūrinio gyvenimo atgaivinimo veiklą, buvo išrinktas Lietuvių dailės draugijos valdybos nariu, vicepirmininku, organizavo parodas ir pats jose dalyvavo. Prie šios draugijos įkūrė muzikų sekciją, rašė daug straipsnių, tapė ir kūrė muziką, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui. Būdamas pakilios nuotaikos, 1907 – 1909 m. Čiurlionis ypač daug kūrė. Tai „Sonata“ („Saulės sonata“), „Sonata“ („Pavasario sonata“) ir kt., išreiškiančios žemės ir kosmoso ryšį, gyvenimo trapumo ir didingumo idėjas.

Materialiniu požiūriu Čiurlionio gyvenimas Vilniuje buvo skurdus, ir ne vien dėl uždarbio stokos. Yra žmonių, kuriuos patys pinigai mėgsta, o Čiurlionio jie labai nemėgo, stengdavosi kuo greičiau išsprūsti. Kompozitorius gailėjo ir užjautė vargšus. Pats gyvendamas skurdžiai, atiduodavo jiems paskutines kapeikas. Gabesniuosius savo mokinius mokydavo nemokamai, o kai kuriems net pats nupirkdavo gaidų.

Gerai, kad vos atvykusį į Vilnių ir tuoj triskart iš eilės sirgusį gripu, iš pradžių itin vienišą Čiurlionį ėmėsi globoti dantų gydytoja, lietuvių visuomenės Vilniuje veikėja Sofija Gimbutaitė.

Vilniuje Čiurlionis susipažįsta su Sofija Kymantaite. 1909 m. pradžioje jis vedė Sofiją. Pažintis su ja ir abipusė meilė skaisčiai nušvietė dvejus svarbiausius dailininko kūrybos metus. Tada jis aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą kaip lietuvių meninio gyvenimo organizatorius ir vadovas, nutapė brandžiausias sonatas „Rex“ ir paskutiniųjų metų „pasakas“, susiejo mintis ir darbus su savo tautos likimu.

Vilniuje Čiurlioniui teko susidurti ir su sunkumais. Ne visi jam pritarė ir jį palaikė. Dailininkas rašė savo bičiulei B. Volman į Varšuvą, kad santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs. Kiekvienas, nors ir kvailas, dedasi daug išmanąs, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors galėtų padaryti, žiūrima su įtarimu ir nepalankiai.

Vis dėlto entuziastingas tikėjimas lietuvių meno ateitimi ir platesnis požiūris įveikdavo Čiurlionio nusivylimus, ypač kad greta jis turėjo artimą, mylimą moterį.

Panašiai kaip ir persikėlimas į Vilnių, labai reikšmingas buvo Čiurlionio pastangos nors kuriam laikui įsikurti Peterburge. Tad 1908 m. lietuvių menininkas atvyko į Rusijos sostinę.

Nors, anot Petro Rimšos, „niekas jo ten su ragaišiu nelaukė“, tai buvo didelės svarbos žingsnis, išvedęs dailininko meną į platesnį pasaulį, o ir tautiečiams įkvėpęs daugiau pagarbos dailininkui, daugiau pasitikėjimo lietuvių meno galiomis, perspektyvomis.

Čiurlionis atėjo Peterburge pas dailininką Mstislavą Dobužinskį su rekomendaciniu laišku iš Vilniaus nuo vilniečio dailininko Levo Antokolskio. Būrelis Dobužinskiui artimų dailininkų, susitelkusių apie dailininką ir kritiką A. Benua, kadaise priklausė vadinamajai „Meno pasaulio“ grupei, leidusiai to paties pavadinimo žurnalą, o paskui – Rusų dailininkų sąjungai. Šiuos dailininkus vienijo polinkis į simboliką bei dekoratyvią stilizaciją, naujas meno vaidmens supratimas ir siekimas stiliaus, kuris jungtų meno šakas tarpusavyje.

1909 m. pradžioje Čiurlionis eksponavo šiuos paveikslus: S. Makovskio surengtoje „Salono“ parodoje V („Jūros“) sonatos Allegro ir Finalą, VI („Žvaigždžių“)sonatos Andante, Fugą (su eglaitėmis), III (Žalčio“) sonatos Finalą, diptichą Preliudą ir fugą (su kentauru); VI Rusų dailininkų sąjungos parodoje didįjį „Rex“, Preliudą, Andante. Konservatyvi smulkioji kritika gavo puikios medžiagos patyčioms. „Sauvališkos ir bergždžios Čiurlionio
pastangos“, „purvinai nutapyti paveikslai“, – taip išsijuosę peikė Čiurlionio kūrybą, komentatoriai. Ypač užkliuvo didžioji kosminė menininko kompozicija.

Bene vienintelis Aleksandras Benua stovėjo kaip uola tame miesčionių šurmulyne, atremdamas „kritikos“ puolimą ir skindamas Čiurlioniui kelią pirmyn. Dailininkas, meno istorikas ir kritikas A. Benua buvo žymiausias „Meno pasaulio“ grupės kovotojas, publicistas; jo žodį vertino net nesutinkantieji, o neišmanėliai neįstengė diskutuoti. Tokio autoriteto nuomonė apie Čiurlionį buvo itin svarbi. A. Benua rašė: „Manęs prašo „išaiškinti Čiurlionį“ ir galvoja, kad aš žinau ką nors daugiau, negu mano klausinėtojai… Nežiūrėdamas į katalogą ir neieškodamas, kaip įminti mįslę, aš jau sužavėtas jauno dailininko paveikslo („Rex“) vien todėl, kad jame yra didis spalvų grožis, švelnus muzikalumas ir kažkokia jėga, įtikinamumas“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5425 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.