M k čiurlionis3
5 (100%) 1 vote

M k čiurlionis3

M. K. ČIURLIONIS – KOMPOZITORIUS Lietuvių tautos istorijoje, kultūriniame jos palikime ypač svarbią vietą užima muzikas ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Tai buvo pirmas lietuvių kompozitorius, padėjęs pagrindus lietuvių profesionaliajai muzikai. Su jo vardu susiję profesionaliniai lietuvių fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės muzikos kūriniai, liaudies dainos vaikams, pirmieji bandymai teoriškai apibendrinti lietuvių liaudies dainas, nustatyti muzikos nacionalinio stiliaus pagrindus.

Čiurlionio kūrybinis palikimas yra ne tik gausus savo kiekybe, bet ir didžiai vertingas meniniu atžvilgiu. Jis yra palikęs apie 270 įvairių žanrų muzikos kūrinių, tačiau svarbiausią vietą užima instrumentinė jo muzika – kūriniai fortepijonui, simfoninės poemos, styginis kvartetas.

Būdingas Čiurlionio muzikos bruožas yra jos liaudiškumas, susijęs su gimtojo krašto meile ir gamtos poezija. Muzikos nuoširdumą nulemia vyraujanti lyrinė jo kūrinių nuotaika. Čiurlionio muzikai taip pat būdingas ir filosofinis susimąstymas, optimistinė nuotaika, šviesi pažiūra į gyvenimą.

Čiurlionis visoje savo kūryboje ypač didelę reikšmę teikė idėjiniam jos turiniui. Tai galima pastebėti ne tik stambiausiuose jo kūriniose, bet net ir trumpučiuose preliuduose, kuriuose pajuntame ryškų tam tikrų jausmų bei pergyvenimų blykstelėjimą. Rašydamas naują muzikos veikalą, Čiurlionis visada pirmiausia apgalvodavo idėjinį jo turinį.

Čiurlionis teisingai sprendžia ir kūrinio formos klausimą. Kompozitorius į pirmą vietą iškelia praeities klasikines tradicijas, kurių geras įsisavinimas padeda naujiems kūrybiniams ieškojimams.Čiurlionis labiausiai mėgo rašyti smulkiosios formos kūrinius. Dažnaitrijų dalių formoje pastebimas ne kontrastinis temų priešpastatymas, bet jų gretinimas, antroji tema neretai išplaukia iš pirmosios.

Daug dėmesio Čiurlionis kreipė, rinkdamas savo kūriniams temas. Jis sako, jog “tema turi būti paprasta ir stipri. Toliau nesigailėk fantazijos, polifonijos.”

Užtat ir Čiurlionio kūrinių muzikinė tematinė medžiaga pasižymi savo kondensuotumu; jo temos trumpos, lakoniškos, tačiau turiningos, emocionalios.

Čiurlionis pirmasis nurodė tikras gaires kitiems lietuvių kompozitoriams, formuojant nacionalinį lietuvių muzikos stilių. Jis pats pirmasis pradėjo naudoti liaudies dainų intonacijas savo originaliuosiuose kūriniuose. Liaudies dainų intonacijos, bet ne citatos, ir kūrinių nuotaika kaip tik ir teikia jo muzikai liaudišką pobūdį.

Nesitenkindamas įpratinėmis meninės išraiškos priemonėmis, kompozitorius ieškojo būdų praturtinti muzikinę kalbą .

2

Todėl jo kūriniuose neretai sutinkame savitai vedamą melodinę liniją, padidintus intervalus, alteruotus septakordus, chromatinius motyvus, naujas harmonines spalvas, įdomų moduliacinį planą, natūralaus ir harmoninio minoro gretinimą, basso ostinato ir kitas priemones.

Be išradingos ir spalvingos harmonijos, Čiurlionis puikiai naudoja polifoninę techniką – fugas, imitacijas, kanonus ir kitas formas. Tematinės medžiagos vystymui jis taip pat pritaiko variacijų principą.

Teikdamas didelę reikšmę instrumentacijai ir nesijausdamas gerai pasiruošęs šioje srityje, Čiurlionis ne kartą užsimena apie savo užmojį mokytis jos iš rusų kompozitorių, kartu žavėdamasis H. Berliozo, R. Štrauso instrumentacijos meistriškumu.

Čiurlionis yra parašęs daugiau kaip 150 fortepijoninių kūrinių, daugiausia preliudų. Greta jų minėtinos fugos, kanonai, sonatos, mazurkos, polonezai, noktiurnai, variacijos liaudies dainų temomis ir kt.

Čiurlionis parinko apie 20 lietuvių liaudies dainų, iš kurių vienas tiesiog pritaikė fortepijonui, o kitų temomis parašė po keletą variacijų. Pačios įdomiausios variacijos fortepijonui, kuriose puikiai pajausta dzūkų liaudies dainos nuotaika, yra “Bėkit, bareliai”.

Ir šiame darbo bare Čiurlionis buvo pirmasis lietuvių muzikas. Liaudies dainų pritaikymuose, kaip ir visoje fortepijoninėje Čiurlionio muzikoje, taip pat ryškėja būdingas kompozitoriaus braižas – santūrus fortepijoninės faktūros panaudojimas, nesivaikant virtuozinės technikos, neieškant pigaus efektingumo. Liaudies dainos, pritaikant jas fortepijonui, turėjo teigiamos įtakos Čiurlionio originaliajai fortepijoninei kūrybai.

Vienas iš kompozitoriaus pagarbos ir meilės liaudies menui pasireiškimų buvo jo harmonizuotos liaudies dainos, kurių yra daugiau kaip 40. Ir pritaikydamas liaudies dainų melodijas fortepijonui, ir harmonizuodamas jas mišriam ar lygių balsų chorui, Čiurlionis stengėsi iškelti bei išryškinti būdinguosius jų bruožus, o tuo pačiu praturtinti chorinių kolektyvų repertuarą.

Čiurlionis yra ir lietuvių kamerinės instrumentinės muzikos
pradininkas. Dar studijuodamas Varšuvos konservatorijoje, jis parašė dvi fugas ir temą su variacijomis styginiam kvartetui, o Leipcigo konservatorijoje 1902 m. Sukūrė, kaip jau minėta, styginį kvartetą – pirmąjį lietuvišką šio žanro kūrinį.

Kvartetas pasižymi idėjinio turinio vieningumu ir tobula klasikinės sonatos forma. Muzikinės kalbos ir struktūros atžvilgiu jis yra artimas to laikotarpio Čiurlionio fortepijoninei muzikai. Kvarteto tematinė medžiaga vystoma ne kontrasto, bet sugretinimo principu, jaučiamas giminingumas – ypač lyrinėse temose – lietuvių liaudies dainų intonacijoms,

3

ryškųs polifoniniai elementai. Puiki kontrapunktinė technika padėjo kompozitoriui individualizuoti atskirų kvarteto instrumentų partijas ir pasiekti viso kūrinio vientisumo.

Baigdamas Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis sukūrė pirmąją lietuvišką simfoninę poemą “Miške”. Nors šioje perdėm lyrinėje, giedroje poemoje nėra jokių liaudies melodijų citatų nei intonacijų, tačiau visa jos muzika pažadinta Lietuvos miškų nuotaikos, kuri buvo artima ir miela miškingoje Dzūkijoje užaugusiam ir ją karštai pamilusiam kompozitoriui.

Čiurlionį visada nepaprastai žavėdavo jūra. Jūros vardu jis pavadino ir stambiausią savo simfoninį kūrinį. “Jūra” – tai monumentalus kūrinys, parašytas 1903 – 1907 m. Dideliam simfoniniam orkestrui su vargonais. Ji pasižymi psichologiniu gilumu ir didele dramatine įtampa.

Simfoninė poema “Jūra” turi apibendrinančios reikšmės visai kompozitoriaus kūrybai. Pirmiausia čia pastebimas tas vidinis vientisumas, kurio Čiurlionis siekė visoje savo muzikoje. Greta harmoninių, polifoninių bei ritminių elementų kompozitorius vykusiai panaudoja simfoninį orkestrą su atskirų jo instrumentų bei jų grupių tembriniu įvairumu.

Čiurlionis turėjo neabejotiną sugebėjimą labai jautriai pastebėti ir iškelti gamtos reiškinius, įžvelgti tipiškuosius jų bruožus, paryškindamas juos kūrybine savo fantazija. Čiurlionio vaizgai greit kaitaliojasi, užleisdami vietą vieni kitiems. Su tuo greičiausiai susiję jo kūrinių, tuo pačiu ir “Jūros”, temų trumpumas, lakoniškumas. Tuo galima paaiškinti ir laisvą sonatinio allegro formos traktavimą šioje Čiurlionio simfoninėje poemoje. Joje daug fantazijos, polėkio. “Jūroje”, kaip ir visoje šio kompozitoriaus kūryboje, vyrauja vidutiniai ir lėti tempai, tačiau jie nemažina poemos emocionalumo ir lyrinio dramatizmo.

Kaip matyti iš laiškų ir išlikusių gaidų, Čiurlionis buvo parašęs ir daugiau simfoninių kūrinių – fugą styginiam orkestrui, simfonijos 1 dalį, uvertiūrą “Kęstutis”, Fantaziją (visi 1902 m.), poemą “Pasaulio sukūrimas” (1907m.) ir kt., tačiau, 1915m. Vokiečiams sunaikinus Viekšnių miestelį, rankraščiai žuvo. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Čiurlionis buvo užsiplanavęs parašyti naujų stambių simfoninių kūrinių, tačiau jie liko nebaigti, ir tik rankraščiuose tėra išlikusių jų eskizų. Taip pat yra išlikę ir keli fragmentai operai “Jūratė – Baltijos karalienė”.

Čiurlionis minėtinas ir kaip vienas iš pirmųjų lietuvių muzikologų – teoretikas, kritikas ir publicistas. Ir čia pagrindinis jo devizas – liaudies menas turi būti profesinio meno pagrindas. Vienas iš reikšmingų Čiurlionio, kaip muzikos kritiko, darbų buvo Č. Sasnsusko “Lietuviškos muzikos” recenzijos. Č. Sasnausko dainas Čiurlionis vertina kaip lietuvių profesinės muzikos plėtojimosi pradžią. Šitos dainos esančios tikrai lietuviškos ir

4

parašytos pagal muzikos mokslo reikalavimus. Nurodidamas, kad kaip tik keliu lietuvių muzika turinti eiti ir toliau, Čiurlionis jau ir šitose paliginti kuklios Č.Sasnausko dainose pabrėžia jų turinio ir išraiškos priemonių vienovę.

Stambiausias Čiurlionio muzikinis teorinis darbas, kuriame išryškėja jo estetinė pažiūros ir ypač jo požiūris į liaudies meninę kūribą, yra jo straipsnis “Apie muziką”, išspauzdintas S. Čiurlionienės-Kymantaitės knygoje “Lietuvoje”. Straipsnio įžangoje, kalbėdamas apie muzikos esmę ir jos paskirtį, kompozitorius pirmiausia kalba apie liaudies dainas, kuriose atsispindi visuomenės sutvarkymo sąligos… gamta pergalėjimas, vergija, karai, liuosybė”, jis iškelia glaudžią poetinio turinio ir išraiškos priemonių sąveiką.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1297 žodžiai iš 4219 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.