M. Martinaičio eilėraščio „Vilniaus Kaziuko mugė“ analizė ir interpretacija
Marcelijus Martinaitis- vienas iš šiuolaikinės (XXa. VII-VIII deš.) lietuvių poezijos atstovų. Šio laikotarpio poezijai būdinga intelektuali, metaforizuota, ezopinė kalba, ryškūs pasaulinės literatūros kontekstai, polifoninis neangažuotas kalbėjimas. M. Martinaitis savitas ir originalus tuo, kad jo poezijoje vyrauja valstietiška pasaulėjauta, tautosakos motyvai, ryškūs mitologinio mąstymo pėdsakai, poetinis, paradoksalus ir ezopinis pasakojimas. Žymiausias ir reprezentacinis M.Martinaičio eilėraščių rinkinys- „Kukučio baladės“. Jame eilėraščių forma aprašomas pagrindinio veikėjo, tautosakinio „kvailelio“ personažo, gyvenimas ir nuotykiai. Tačiau moderniojo poeto eilėraštis „Vilniaus Kaziuko mugė“ ne apie Kukutį. Kupinas ezopinės kalbos ir daugybės sudėtingų bei originalių meninių priemonių eilėraštis turi svarbią ir išsiaiškintiną mintį. Taigi kaip ir kas slepiasi po eilėraščio „Vilniaus Kaziuko mugė“ vaizdais?
„Vilniaus Kaziuko mugė“- modernus eilėraštis. Jis pradedamas keturiomis atskiromis eilutėmis, kuriose tik po vieną žodį. Tokia kompozicija neatsitiktina: tai panašu į prekių sąrašą, sudarinėjamą einant apsipirkti. Toliau ryškios ir griežtos eilėraščio struktūros nėra: jis parašytas laisva forma, vyrauja verlibras. Taip pat naudojama daugybė metaforinių posakių ir frazių. Eilėraštis ryškių kontekstų neturi, tačiau jo pavadinimas ne tik suteikia informacijos apie lyrinio subjekto buvimo vietą, bet tai kartu yra ir visuomeninis kontekstas: mugė- kaip pagrindinis ir svarbus vilniečių (ir ne tik) susibūrimas. Originalių kontekstų panaudojimas taip pat rodo eilėraštį esant modernų.
Šiame gana proziškame eilėraštyje aprašoma, kaip lyrinis subjektas Vilniaus Kaziuko mugėje žada pirkti „Kalnujų bažnyčią“, „Palendres“ ir keletą kitų dalykų, visiškai nepanašių į tuos, kurie iš tikrųjų parduodami mugėse. Juos nusipirkęs sakosi parvesiąs „atpirktu Jurbarko vieškeliu“ ir klausysiąs, kaip dainuoja „susitaikę Kalnujai“. Paini eilėraščio tema visiškai suprantama tik „atkodavus“ pagrindinę mintį, kuri slypi po metaforomis. Pats lyrinis „aš“ eilėraštyje yra ne vien Kaziuko mugės dalyvis, bet ir nepaprastas pirkėjas, branginantis ir siekiantis išsaugoti bei atgaivinti tuos dalykus, kuriuos žada nusipirkti. Pagrindinis asmuo, kuriuo kalbama eilėraštyje, yra I vns. (aš), vis dėlto antrojoje eilėraščio pusėje kalbama dar ir II vns.(tu) bei I dgs.(mes) asmenimis. Paprastai tokia asmenų kaita eilėraštyje M. Martinaičio poezijai nebūdinga, tačiau akivaizdus jos egzistavimas rodo, kad šis eilėraštis yra svarbus ir išskirtinis.
Erdvė eilėraštyje dvejopa: uždara mugės ir atvira gamtos,aplinkos erdvė. Daugiausiai dėmesio skiriama ir išsamiausiai aprašyta mugės erdvė ir viskas, kas ją sudaro. Ko tik čia nėra: „sendaikčių“, „dailyraščio sąsiuvinį“, „ant prekystalio“, „visokių skanėstų“, „lovatiesių, verbų“, „rankšluosčių“. Daugybė daiktų ir prekių rodo egzistuojant masinę, supasaulietintą kultūrą, individualumo nebuvimą. Tad ši mugės erdvė lyrinio subjekto vertinama neigiamai, ji eilėraščio veikėjui nepriimtina. Kita ne mažiau svarbi yra atvira eilėraščio erdvė. Į ją pereinama jau pabaigoje: „parsivesiu atpirktu Jurbarko vieškeliu“. Ši erdvė, priešingai pastarąjai, yra jauki ir miela lyriniam subjektui. Tai matyti iš veiksmažodžių ir jo formų: „patiesim“, „įsiklausysim“, „dainuoja“, „susitaikę“, „suartėję“. Be to tik čia sklando bendrumo ir vieningumo dvasia, kurią,matyt, neapsakomai vertina lyrinis „aš“. Tad dviejų eilėraščio erdvių kontrastingumas bei perėjimas iš vienos į kitą reiškia tam tikrų vertybių diferenciaciją ir pasikeitimą, individo ir visuomenės opoziciškumą.