39. M. Sluckio „Adomo obuolio“ (1966) ir A. Škėmos „Baltos drobulės“ (1958) lyginamoji analizė
M.Sluckis (g. 1928), hitlerininkų sušaudyto žydo amatininko sūnus, karo metais evakuotas iš Palangos pionierių stovyklos į Sovietų Sąjungos gilumą, 1951m. VU baigęs rusų k. filologijos studijas, atėjo į lit-rą su „lyrinės prozos“ banga, kuri siekė sujausminti epinio pasakojimo objektyvumą, suromantinti karo ir pokario patirtį. [1. 582]
Pasakojimo centre atsidūrusi spontaniška psichinių būsenų kaita ir maišatis lenkė M.Sluckį į modernią vidinio monologo struktūrą, kuri buvo išplėtota romanuose „Adomo obuolys“, „Uostas mano neramus“ (1968), „Saulė vakarop“ (1976). Lietuvių romanistas, eidamas J.Joyce’o pėdomis, stengiasi įsižiūrėti, kas lieka žmoguje, nuėmus išorinės buities kevalą, kas dedasi už jo veiksmų ir kalbų fasado, atgręžto į dienos šviesą. Romane „Adomo obuolys“ žmogaus psichika padėta tarsi po padidinamuoju stiklu. Žmogaus psichikoje atsiveria keli vidiniai sluoksniai (intelektualinis, moralinis, biologinis), tarp kurių vyksta nuolatinė trintis. Valingą ir drovų Augustiną Kamanį drasko dirglus erotinis instinktas, kaip ir Leoną Blumą J.Joyce’o romane „Ulisas“, užkrečiąs visus jo pojūčius nervingu irzlumu ir virstąs neretai šizofrenišku košmaru. Kiekvieną jo poelgį paralyžiuoja skeptiška savistaba, kuri įkyriai byloja apie aš menkumą ir pastangų bergždumą. Jis norėjo tyrinėti biologinio paveldimumo mechanizmą, bet paveldimumo teorija pokario metais buvo paskelbta reakcinga, ir jauną mokslininką permetė į siloso tematiką, vėliau į durpinių puodelių tematiką. Jis negalėjo protestuoti, nes „burną kietai užčiaupė brolis“ – avantiūristas, 1940m. įstojęs į komjaunimą, o, atėjus hitlerininkams, stojęs tarnauti okupantams, vėliau išmovęs už jūrų marių. Baimė, kad darbe sužinos ir paklaus – o ką gi veikė tavo brolis, kur jis dabar – verčia Augustiną Kamanį baikščiai taikytis prie esamų aplinkybių, nedrįstant ko nors reikalauti ar ginti save. Augustino Kamanio drama – konformisto (prisitaikėlio) drama, nustatyta istorijos aplinkybių. Sąmonės susiskaldymas ir žmogaus kaip asmenybės žlugimas nevirto autonominiu (savarankišku) procesu, o turėjo aiškias visuomenines priežastis, tik giliau paslėptas. Uždarytas istorinio laiko rėmuose, žmogaus mąstymo turinys liko toks pat buitiškas ar net fiziologiškas, kaip ir tradiciniuose romanuose. Žmogus su įlūžusia sąmone, nepatenkintas savimi ir aplinka, praradęs gyvenimo tikslą ir energiją, liko pagrindiniu Sluckio kūrinių herojumi. [ Kubilius, 583-584 ]
„A.O.“ ir „Uostas mano – neramus“, kaip vertina pats rašytojas, „labiau lyriniai negu psichologiniai, o tai savaime įpareigoja stambias konstrukcijas skaldyti ir smulkinti.“ „A.O-lio“ poetiniai simboliai: laiptai paprastame gyvenamajame name, „smulkūs kaip pajuodę dantys laipteliai“. Ištrupėjusios kalkės, vaikų keverzonės ant sienų. Kasdienių Augustino (A.) ir Genovaitės (G.) maršrutų pradžia ir pabaiga. Šviesa koridoriuje dažnai primindavo G-ei „sąskaitą už tarpmiestinį pasikalbėjimą; jau kalios dienos, kai ant lentynėlės šepečiams boluoja storas, vos ne kartoninis atvirlaiškis: laiku neįmokėjus, išjungs telefoną be įspėjimo…“
Romanas prasideda patetine uvertiūra. Jo pradžia l. kasdieniška: „A.Kamanis nusižiovavo“. Prašvito rytas toks pat kaip vakar ir kaip užvakar. Veiksmas prasideda be įprastinės užuomazgos. Tai panašu į kiną: atgyja fotografija ir viskas ima judėti. Kamanio žmona, dar neatmerkusi po miego akių, įsivaizduoja būsimą dieną su menkiausiomis smulkmenomis: „Strykt iš lovos…mankšta…pusryčiai Augustinui…brūkšt skuduru šen, brūkšt ten…dundėjimas laiptais…sausakimšas troleibusas…darbas… landžiojimas po parduotuves…skuboti pietūs…skalbimas, laidymas…“ G-tę erzina Kamanio skustuvas. Senoviškas, prieštvaninis skustuvas. Nors kaip atsargiai skuskis, vis tiek lieka brėžiai ant veido, ant kaklo. Čia kaltas ne skustuvas, o A.K. užsispyrimas, nenoras skirtis su juo ir įsigyti elektrinį. Nuo daiktų pamažu einama prie žmonių. Beje, laiptai „A.O-je“ – Kamanių nerimo šaltinis. Čia jų tyko sargės sugyventinis. Amžinai girtas vienakis žmogėnas su savo kvailais prašymais ir reikalavimais.jo prašymų amplitudė l. plati: meilikavimas, pataikavimas, grasinimai, šantažas. Ne, G. nemėgo laiptų: „Durų pokštelėjimas, žingsniai… Slydimas žemyn, į bedugnį šulinį…“ Daiktai „A.O-je“ visus interjerus, jie braunasi tarp žmonių, juos stelbia.
Julija, epizodinė romano veikėja, neturi tylios. Ramybės. Ji bijo tylos, kai negriaudžia radiola, ją apima neaiškus nerimas, ji bijo būti viena – kavinėje, plepant lengviau atsikratyti minčių. Tyla žmogų ko norįs klausia, radiola išvaduoja nuo klausimų. Karštligiškas vaikymasis madingų palaidinukių, tranzistorių, plokštelių sukuria užimtumo, tikslo siekimo iliuziją. Valerijonas Kamanis, A.K. tėvas, rimtai įtikinėja mesiąs gerti, jei sūnus nepašykštės pinigų televizoriui; tada, girdi, negirtaus, o sėdės sau ir kels kultūrinį lygį. Automobiliai, televizoriai, žiebtuvėliai M.S. romane ne tiktai buitinė technika, bet ir dvasingumo erzacas. Jais papildomas vakuumas,
apdovanojama, pasigerinama, užsimokama už jausmus, bet už juos ir reikalaujama jausmų. A.K., niekinantis savo tėvą, stveriasi daiktų kaip išsigelbėjimo inkaro: „Mašinos įsigeidžiau, kai atsivėrė spraga, kuri vis plėtėsi ir didėjo… Ar tik nenorėjau mašinos blizgėjimu užpildyti tuštumos? <…> O gal turėjau viltį, kad G., blizgindama „Moskvičiaus“ šonus, nesidairys į šalis, nematys kitų vyrų?“ Bet ar ne toks pat buvo buto, naujos suknelės, nepabaigiamų kalbų apie disertacijos gynimą tikslas? Visa tai tik skirtingos „Moskvičiaus“ transformacijos. Sudaiktinta tikrovė – prieš idealią tikrovę. Žmonių santykiai ir daiktai , pavergiantys jausmus,- ir jausmai, protestuojantys prieš susvetimėjimą. Dramatiškus harmonijos ieškojimus rašyt. konkretizuoja 2-jų pagrindin veikėjų – A. ir G.- vidiniuose monologuose.
Nors prieš mūsų akis praslenka vienos veikėjų dienos kronika, laiko rėmai neatrodo ankšti: prisiminimai leidžia grąžinti veiksmą į praeitį, prie biografijos ištakų. Menkiausi įvykiai, kaip antai: telefono skambutis ar kvietimas pas viršininką, – duoda impulsą virtinei alegorijų ir asociacijų. Sąmonės srauto elementai teikia toms asociacijoms, šuoliams iš dabarties į vakarykštę ar užvakar. dieną gyvumo, laisvumo. Tačiau rašytojas nėra visiškai pasidavęs sąmonės srauto m-klos kanonams: nors peršokimai iš vienos būsenos į kitą dažnai sąlygojami minties ar jausmo poslinkio pasąmonėje, bet po tų šuolių einantys epizodai parašyti tradicine pasakojimo maniera; jie siužetiniai, plėtojami griežtai logiškai, kartais aprašomieji.
A. ir G-tės savianalizė „A.O-je“ parodo dabarties ir vakar dienos savitarpio ryšį, sudėtingą didelių problemų ir įvykių lūžį kasdieniuose žmogaus poelgiuose ir mintyse. Istorijos raida iškyla tartum perleista per žmogaus sąmonę. Vidinio monologo forma leido M.S-iui parodyti, jo paties ž. Tariant, kokia yra „šiuolaikinio žmogaus vidaus ir visuomenės gyvenimo sąveika, jų tarpusavio priklausomybė“. „A.O-yje“ M.S. savo herojams suteikė kur kas didesnį savarankiškumą. Jiems duota teisė suprasti ir aiškinti įvykius. Rašytojas nesutapatina savęs nė su vienu herojum. G-tės charakteris be jokio dirbtinumo. Ji nemoka slėpti savo minčių, jausmų. Jos nuoširdumas apstulbino K. jau per pačius pirmuosius susitikimus. Ji pasakoja apie save, savo pomėgį plaukti, apie savo namus, kur ji peršama už senyvo daktaro Oskaro, apie tai, kad jos idealas – rimtas vyras, kokiais 5 ar 10m. vyresnis už ją. G. visai nesirūpino, kokį įspūdį padarys jos žodžiai, ar tinka juos sakyti vos susipažinus. Ji gyveno, kaip liepė prigimtis, širdis. Jos širdy nebuvo vietos daktarui O., nors, atmetusi jo pretenzijas, ji buvo priversta nutraukti ryšius su motina (palieka namus). Merginos akys žvelgė atvirai ir patikliai. Jos nuoširdumas pavergė A.K.; kietas Kamanio skepticizmas pasidavė jos tyram ir nuoširdžiam jausmui.gyvenimo prietarų, miesčioniško doros supratimo purvas nelipo prie jos. G. jausmui nereikėjo to formalaus sankcionavimo (kaip metrikacija, sutuoktuvės), kuriam tiek reikšmės teikė jos vyras.
Tai, kuo K. visados didžiavosi (kaipgi, nepabūgęs liežuvių ir apkalbų, nuvedė likusią be pastogės merginą pas kurso draugo seserį), herojai buvo ne žygdarbis, o norma: „Kiekvienas tikras vyras būtų pasielgęs kaip tu…“ Žygdarbis ir norma – du skirtingi požiūriai, vertinant tą patį poelgį. Kankinanti egzaltacija ir ramus pasitikėjimas savim.
Kamanis – santūrus, uždaras, likimo vergas: „Skubu, lekiu, o likimas pakankamai mane prigainiojęs, viską išgliaudo pats, tėkšdamas po kojų nuosprendžius it lukštus – nepribėgęs, nepasiekęs jau girdi triokštelėjimą…“ Kamanis gėdijasi savo genealogijos. Jo tėvas – buvęs bažnyčios vargonininkas, sąmoningas ar ne religijos tarnas. Brolis Algirdas okupacijos metais susipainiojo su okupantais, o paskui pabėgo į Ameriką. Atsakomybės už svetimus nusikaltimus baimė lydėjo herojų kaip šešėlis. Ir kai instituto mokslinėje taryboje jis gavo pylos už genetinius eksperimentus, tylėjo klausydamas kvailų, analfabetiškų samprotavimų: „Burną kietai užčiaupė brolis“.
Ši baimė iš dalies paaiškina K. nuolankumą, keliaklupsčiavimą prieš tokius kaip instituto direktorius Karalius. Kai G. Veržiasi į viešumą, A. paskubom traukiasi pasiryžęs „pavisti vabaliuku, mikroskopiniu augalu, planktonu…“, kad tiktai nesuteiktų dingsties raustis jo praeityje. Traukiasi net laikams pasikeitus ir anketai nebetekus ankstesnės galios: „Tai, ką nuslėpiau ir palaidojau savyje, ištirpo kraujyje, įsigėrė į medžiagų apykaitą ir nenori išeiti lauk…“