Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas.Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}.
“Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos – tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija – tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.
Nagrinėjama pirmoji vizija sudaryta iš dešimties ketureilių. Rimas kryžminis:
Kai išbundi vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia,
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
Pirmoji eilutė rimuojasi su trečia, o antroji su ketvirta.
Taip pat šią viziją galima suskirstyti į tris segmentus. Pirmosios strofos pirmosios dvi eilutės yra realybė, o jau trečia ir ketvirta eilutė pasakotoja nukelia į viziją:
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
Tada visi aštuonios strofos yra vizija. Ir tik paskutiniosios strofos paskutinės dvi eilutės vėl yra realybė:
Tik pas mane tamsus vidurnaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.
Pirmoje vizijoje kalbama “aš” asmeniniu: išbundu, praeina pro mane, matau… Pasakotojo nuotaika kintanti. Pradžioje, kai jis yra realybėje, jis jaučiasi blogai:
Kai išbundu vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia.
Jo netenkina realybė, jis nori iš jos pabėgti. Nemiela pasakotoją supanti aplinka. Pasakotojas tokioje aplinkoje kankinasi, jo širdis neranda ramybės. Ir tada jis panyra į vizija. Vizija tarsi šviesa, o rudeninė naktis simbolizuoja baugią realybę, juodą, tamsią. Tačiau pasinėrus į viziją, pasakotojas pasikeičia. Keičiasi spalvos, kurias jis mato. Jei realybėje ji buvo vien tik juoda, tai vizijoje aplinka spindinti:
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus…
Šviesą šiai vizijai suteikia gimtinė, gimti namai. Juk namai- vienintelė žemės vieta, gobiama šviesos ir palaimos- įprasti žmonių darbai, paprasti garsai įgauna paslaptingą malonų širdžiai šviesumą, gerumą. Tačiau ir gimtoje žemėje ne visada būna šviesu:
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas.
Tarsi kokia nelaimė atslenka audra.
Net ir vizijoje pasakotojui darosi neramu. Šią baugią tamsą skrodžia tik bauginantys perkūnijos blyksniai:
Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Septintoje vizijos strofoje pasakotojas vėl pamato šviesą:
Bet pamažėl prašvinta pašaliai sutemę.
Pasakotojas vizijoje ne tik mato spalvas, aplinką, bet ją ir girdį:
Ten pats vidudienis. Mergaitė skambina pietums varpeliais,
O jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Garsai atspindi pasakotojo nuotaiką, tai, ką jis mato šioje vizijoje. Antai, kai artinasi audra, aplinkos garsai keičiasi:
Kažkur toli dundėjimus girdžiu.
Tačiau šį vizijos dundesį greitai nugali spalvingų garsų pasaulis:
Ir ežero melduos pablūdusios lakštutės suokia,
Ir garsina sodus strazdų daina skambi.
Šioje vizijoje pasakotojas regi sau mielus žmones, pažįstamą ir brangią aplinką:
Greit vakaras. Iš lauko grįžta tėvas į namus, kiemu atbėga šunes,
O vakarienės dūmai iš raudono kamino jau driekias pažemiais.
Ir krypstančių langų stikluos jau paskutinės šviesos baigia žaist.
Šį aplinka pasakotoją ramina, net naktis atrodo visiškai kitokia nei realybėje:
Ramu jau tėviškėj. Mėnulis pro klevus į kiemą žiūri;
Naktis graži ir dieviškai skaisti.
Tačiau pasakotojui tenka grįžti į realybę. Jo jausmai vėl kinta: