Jonas Mačiulis, save vadinęs Maironiu, yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas. Jo kūryba apėmė eilėraščio, dainos, poemos, istorinės dramos, žanrą. Jis reiškėsi kaip poetas, istorikas, politikas. Rinkinys “Pavasario balsai” yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje. Vienas iš šios knygos kūrinių yra eilėraštis “Išnyksiu kaip dūmas”.
Šis eilėraštis patriotinis, jame perteikta trumpą akimirką trunkanti nuotaika, kai nenorima blaiviai vertinti mūsų gyvenimo dėsnių. Nelabai tikiu, kad toks mąstymas nuolat kankina žmogų. Lyrinis subjektas kalba savo vardu, būdamas depresijoje. Eilėraštyje atsispindi ryškus dvasinės būsenos nuopolis, gilėjantis liūdesys.
Kas skausmo šaltinis? Ar tai suvokimas, kad su žmogaus mirtimi viskas baigiasi? Ar kad užmirš giesmes? Manyčiau, antroji priežastis svarbesnė. Čia kalbama apie poetą- gana savarankišką, galbūt ir garbėtrošką:
Užmirš mano giesmes! Poetai kiti
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti,
Bet vėl kaip mane ji apgaus!
Dėl ko apgaus? Kad jaunysteje trokštama garbės, norima būti išrinktaisiais, minimiems po mirties?
Šis žmogus patekęs į minčių ir jausmų chaosą. Bandoma ieškoti išeities, harmonijos, tačiau nesėkmingai. Antroji strofa tik paaiškina, išplečia aiškų retorinį klausimą: