Trakų pilies anras – eilėratis. Tai vienas inomiausių Maironio eilėračių. iame kūrinyje aktuali laiko tema. Pasak autoriaus laikas yra viską griaunantis ir naikinantis. Eilėračio nuotaika gana liūdna, nes kalbama apie laiko sugriautą pilį. Eilėratį sudaro penki eiaeiliai posmai. Jie vientisos, ibaigtos struktūros (posmo pabaiga sutampa su sakinio). Eilėračio rimas kryminis (ababcc). Kiekvieno posmo paskutinės dvi eilutės apibendrina posmą, padaroma ivada.
Pirmųjų dviejų posmu pagrindinė opozocija yra auktai, emai. Laikas teka į dabartį, emai. Auktai (praeitis), pilis garbinga, aukta, valdovai auktūs, milinai; emai (dabartis), pilis pelėsiai, kerpės nuvirsta emyn, griūvančios sienos, valdovai umigdė kapai. Tai kas didinga, garbinga priklauso praeičiai. Apie ją kalbama pakiliai, oratorikai, ikilmingais odiais. Dabarties enklas kapai. Pamau eilėratyje rykėja praeities dabarties opozicija. Posmo intonacija banguojanti. Iplėtoto audringo eero vaizdas sustiprina laiko tėkmės motyvą. Jį akcentuoja paskutinės apibendrinančios eilutės (amiai bėga, bėga dienos), kalbama objektyviai, lyrinis a neatsiveria. Tik antro posmo pabaigoje usiminta, kad griūvančios sienos griaudina jautrią irdį.
Trečiame posme kuriama dialogo situacija. Adresatas pilis. Adresantas kalba mes vardu. Posmą sudaro retoriniai suukimai. Jaučiamos įsisiūbuojančios emocijos. Tokį įspūdį palieka sintaksinis lygmuo vien retoriniai suukimai ir klausimai. Tiksliau įvardijamas praeities laikas Vytauto didio amius. Epitetai garsi, brangi pabrėia praėjusių laikų didybę, auktumą.
MAIRONIS INYKSIU KAIP DŪMAS
Eileratis inyksiu kaip dūmas pasiymi ne jausmo verlumu, bet giliu susumąstymu. Kiekvienas posmas turi vis kitokią inykimo prasmę, atskleidia vis naują vaizdą. Beabejo, elėratis nenuteikia lindsmai. Perskaitęs jį nejučia ir pats pagalvoji, kad dada nors ir pats numirsi, inyksi Ir anksčiau ar vėliau būsi visai umirtas. I tiesų – inyksi kaip dūmas
Eilėrastyje laikas ir erdvė neribojami. Maironis eilerastyje kalba ir apie tolimą praeitį, ir apie ateitį. Nuo eilėračio pradios iki vidurio poetas kalba apie praeitį, prisimena net senuosius laikus: Sardiniją, Atėnus, Rymą. Kalba apie praeitį iki eilutės Kurims nebuilgo – kapai. Tada Maironis pradeda rayti apie ateitį apie kitus poetus kurie ateis po jo, kad jį umir. Kad monės kaip bangos ant marių- atsiranda, ikyla ir inyksta Ir taip be perstojo, be galo
Eileratis kupinas retorinių suukimų ir klausimų, kurie paaudrina eilėračio nuotaiką.Nevenge Maironis ir kitų meninių priemonių.
Maironis
Sakoma, kad poetai būna dviejų rūių: vieni mirta dar gyvi būdami, kiti nemirta niekados. Maironiui esant gyvam, daugeliui atrodė, jog jis priklauso pirmajai poetų rūiai. Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.
Maironio kūrybos pasaulis savo itakas semia i kūdikystės ir vaikystės dienų, i tėvų, eimos. Kartu su namų aplinka, su gimtinės peizao detalėmis į jautrią vaiko sielą įsiliejo ta gaivi srovė, kuri vėliau padėjo subręsti mogui ir raytojui. Jo kūryba isakė slapčiausius ir karčiausius lūkesčius, atspindėjo sielos istoriją, realybėje taip ugotą udaro būdo ir perdėto atsargumo, įprasmino būtį, atnedama nemirtingą lovę.
Maironis daug kuo mūsų literatūroje yra pradininkas – ir idėjomis, ir tematika, ir menine kalba, ir eilėdara. Naujas jis ir poetiniu gamtos suvokimu. Ne dėl to, kad iki jo mūsų poezijoje nebūtų buvę gamtos motyvų. Gamtos stebėjimas ir igyvenimas lydėjo visą lietuvių poezijos kelią. Valstietika gamta ikyla Kristijono Donelaičio poezijoje, susipynusi su emdirbio darbais, rūpesčiais ir diaugsmais. Lyrizmu trykta gamtos pajautimas Antano Strazdo, Antano Vienaindio posmuose. Simonui Daukantui ir Antanui Baranauskui girių didybė ir grois tampa Lietuvos metafora. Gamta darosi svarbi ir įdomi ne tik pati savaime, bet ir tuo, kad kreipia mintį ir vaizduotę į tautos istoriją ir likimą. Tačiau kaip rykiausias ir giliausias tautos atgimimo reikėjas ikyla tik Maironis.
Maironis pamato ne valstietikąjį kaimo gamtos pasaulį, ne emaičių girias ar Anykčių ilelį, o visos Lietuvos gamtą. Jam gamta – tai visų pirma tėvynės gamta, tas kratas, kur broliai artojai lietuvikai neka, kur mūsų sodybos, kur bočių kapai. Maironis pirmasis mūsų literatūroje sukūrė Lietuvos peizaą, aprėpė gimtosios emės visumą, su būdingiausiais jos geografiniais ir istoriniais poymiais, o atskiri to peizao elementai bei detalės tapo tautiniais simboliais: pelėsiais ir kerpėm apaugusi garbinga Trakų pilis, Vilnius ant kalvos, grai sostinė Lietuvos, Punios piliakalnis pastogėj mėlyno dangaus sargyboj Nemuno ramaus, tautine gėle pavadinta rūta alioji. Tėvynės gamta Maironio poezijoje visados idealizuota, iauktinta, adinanti meilės ir pasididiavimo jausmus:
Atrodo keista, kad Maironis mūsų lygumų ir nedidelių kalvelių emę apibūdina kalnų įvaizdiu. Tarp kalnų Maironiui dunkso Vilniaus rūmai, ant kalnų auktai griūva apleistos pilys, tarp kalnų, laukų banguoja Nemunas, lyg rūtomis mikais aliuoja Dubysos pakrančių kalnai, į tolumas driekiasi kalnų, kalnelių, kalvų virtinės, ten, u kalno platumoje tviska Dyvičio eero kritolinė banga. Bet visi ie kalnai yra ne tik kratovaizdį apibūdinantis bruoas, bet,
visų pirma – vertinimo enklai, suteikią peizaui kilnumo ir ikilmingumo.