Maisto priedai
5 (100%) 1 vote

Maisto priedai

Turinys

Turinys…………………………………………………………………………………………………………………………..2

Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. MAISTO PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………..4

1.1. Dažikliai……………………………………………………………………………………………….5

1.2. Natūralūs dažikliai………………………………………………………………………………….5

1.3. Sintetiniai dažikliai…………………………………………………………………………………6

1.4. Dirbtiniai saldikliai………………………………………………………………………………….6

1.5. Antioksidantai,konservantai……………………………………………………………………..7

1.6. Kiti maisto priedai…………………………………………………………………………………..7

1.7. Maisto priedų vartojimo tikslai…………………………………………………………………7

2. PLAČIAUSIAI VARTOJAMI MAISTO PRIEDAI………………………………………………………….8

2.1. Maisto priedai E 200 – E 1422………………………………………………………………….8

2.2. Natūralūs maisto dažai……………………………………………………………………………17

2.3. Sintetiniai maisto dažai…………………………………………………………………………..18

3. DAŽNIAUSIAI APTINKAMI MAISTO PRIEDAI…………………………………………………………19

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………..20

Naudoti literatūros ir informaciniai šaltiniai………………………………………………………………………..21

+ PRIEDAI

Įvadas

Tikriausiai nesuklystume sakydami, jog daugeliui vartotojų pagrindiniai aspektai, kurie nulemia pasirenkamą maisto produktą yra skoninės savybės, patraukli išvaizda, o taip pat ir prieinama kaina. Tačiau šiais laikais, net ir turėdamas aiškius pasirinkimo kriterijus, vartotojas dažnai pasiklysta maisto produktų gausybėje ir neretai nežino, kaip pasirinkti tinkamiausią variantą kainos ir kokybės atžvilgiu.

Ar galima valgyti viską, kas skanu, ar kruopščiai atsirinkti tik tai, kas sveika ?

Kodėl maisto produktuose yra vartojami maisto priedai?

Ar jie gali neigiamai įtakoti mūsų organizmo veiklą?

Kodėl šiandien jų vis daugiau mūsų maiste?

Tokie ir panašūs klausimai neretai kyla daugeliui iš mūsų, tačiau retas rimtai susimąsto apie mitybos kokybę bei galimą jos kontrolę – tai ir paskatino mus domėtis maisto priedais. Paprasčiausias būdas reguliuoti ir gerinti savo mitybą yra produktų atsirinkimas pagal maistines ir sudėtines jų dalis bei savybes.

Renkantis tinkamus maisto produktus reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į produktų etiketėse nurodyta maistingumą, energetinę vertę, bet ir į produkte esančius maisto priedus.

Šiame darbe pateikiami patarimai bei paaiškinimai eiliniam vartotojui, padėsiantys susigaudyti ir suprasti, kas iš tiesų yra tie maisto priedai.

Tikslas – surinkti ir susisteminti informaciją apie maisto priedus.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kokie maisto priedai yra vartojami.

2. Maisto priedų vartojimo tikslai.

3. Susisteminti maisto priedus į sintetinius ir natūralius.

4. Išsiaiškinti maisto priedų poveikį žmogaus organizmui.

5. Analizuoti maisto produktus, į kurių sudėtį įeina maisto priedai.

Panaudojimas: chemijos, biologijos pamokose arba tiesiog, kaip šviečiamoji medžiaga visiems besidomintiems sveika mityba.

1. MAISTO PRIEDAI

Maisto priedai – tai medžiagos, kurios nėra naudojamos kaip atskiri maisto produktai ir tipinės maisto produktų sudedamosios dalys bei kurios įdėtos į maisto produktus technologiniais tikslais (gamybos, pakavimo, gabenimo ar laikymo) tampa tokių maisto produktų sudėtine dalimi.

Leidžiamų naudoti maisto produktų priedų yra per 2000. Pagal Pasaulinės sveikatos Organizacijos (PSO) ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) reikalavimus, vartotojas turi gauti visą informaciją apie maisto produktą, jo cheminę sudėtį, komponentus, jų svarbą ir kiekį.

Klausimus, susijusius su maisto priedais, sprendžia jungtinis FAO ir PSO organizacijų ekspertų maisto klausimais komitetas (JECFA) ir maisto kodekso (Codex Alimentarius) komisija, į kurią 1991m. įstojo ir Lietuva. Gamintojai šiandien eksperimentuoja ieškodami naujų maisto priedų mišinių, keičia jų asortimentą, ieško būdų, kaip pailginti produktų tinkamumo vartoti terminus.

Nustatant leistinas priedų koncentracijas maisto produkte, atsižvelgiama į medžiagos, siūlomos kaip maisto priedas, toksikologinius ir kitus biologinius bandymus, taip pat į rekomendacijas dėl maisto priedų kiekio produkte ir leistinas paros dozes (LPD), nurodytas oficialiose PSO, Maisto Kodekso komisijos ar Jungtinio maisto priedų ekspertų komiteto dokumentuose. Maisto
priedų buvimas produktuose turi būti pažymėtas pakuotės (dėžutės, stiklainio, pakelio) etiketėje grupiniu pavadinimu ir E numeriu (gali būti pažymėta ir kaip individuali medžiaga) pagal Lietuvos higienos normą HN 53-2003 „Leidžiami vartoti maisto priedai“, Lietuvos higienos normą HN 119: 2002 „Maisto produktų ženklinimas“ (Žin., 2003, Nr. 13-530) bei Lietuvos Respublikos parduodamų daiktų (prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklių (Žin., 2002,Nr.50-1927) reikalavimus.

Maisto priedų naudojimas maisto produktuose turi būti nekenksmingas vartotojų sveikatai. Draudžiama maisto priedais paslėpti nekokybiškas žaliavas ar gatavą produktą.

Daugelis maisto priedų yra organizmo toleruojami ar net įsisavinami ir yra natūralūs ar identiški natūraliems, nors ir yra gauti cheminės ar biocheminės sintezės būdu. Kai kurie iš jų gali būti naudojami be apribojimų: netgi dideli kiekiai šių medžiagų nieko daugiau, išskyrus trumpalaikius virškinimo sutrikimus, nesukels. Prie šių, nekenksmingų maisto priedų priskirtini augalinės kilmės maisto dažai, natūralios tirštinimo medžiagos, obuolių ir citrinų rūgštys, netgi šiek tiek transformuotas, bet iš natūralių žaliavų gautas modifikuotas krakmolas ar paprastas glicerinas.

Tačiau sąraše „Leidžiami vartoti maisto priedai“ šalia šių priimtinų maisto priedų, kuriuos galime pavadinti netgi maisto papildais, išdėstytos ir nuodingomis savybėmis pasižyminčios medžiagos: kai kurie sintetiniai konservantai, saldikliai, spalvos fiksatoriai ir dažikliai. Kai kurių išvardintų priedų perdozavimas grėstų mirtimi ar geriausiu atveju ilgalaikiu sveikatos sutrikimu, tačiau jie leidžiami naudoti, mat ženkliai atpigina maisto produktų savikainą bei suteikia gaminiams patrauklumo. Ir nors teigiama, kad higienos normoje nustatytos, labai mažos šių priedų dozės nekenkia sveikatai, bet pasirodantys vis nauji tyrimų duomenys kartais apverčia tokius teiginius aukštyn kojomis: iš sąrašo išbraukiami anksčiau saugiais vadinti maisto priedai.

Šiuo metu Lietuvoje žinoma daugiau kaip tūkstantis maisto priedų pavadinimų. Nors valgomoji druska, kepimo milteliai, vanilė, citrinos rūgštis, krakmolas naudojami kasdieniniam maistui ruošti, tačiau dažnas vartotojas net nežino, kad tai taip pat maisto priedai.

Pagal patvirtintą maisto priedų klasifikaciją, priedai skirstomi į keturias kategorijas: dažikliai, dirbtiniai saldikliai, antioksidantai ir konservantai, kiti maisto priedai. Į pastarųjų grupę įeina labai daug sintetinių ir natūralių medžiagų, atliekančių įvairias funkcijas. Lietuvoje leidžiamų naudoti maisto priedų sąraše yra 29 grupės. Tai antioksidantai, aromato ar skonio sustiprinimo medžiagos, emulsikliai, fermentai, konservantai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos ir kt.

1.1. Dažikliai – medžiagos, suteikiančios maisto produktui spalvą ar ją atgaivinančios. Jie gaunami iš maisto produktų ir kitų natūralių medžiagų fiziniu ar cheminiu būdu išgaunant pigmentus su atitinkamomis maistinėmis sudėtinėmis dalimis. Maisto dažikliai skirstomi į natūralius ir sintetinius.

1.2. Natūralūs maisto dažikliai gaminami iš žaliavų, ekstrahuojant (lot.išgaunant) jas aliejais arba tam tikrais tirpikliais ir išgryninant. Natūralūs maisto dažikliai leidžiami naudoti pagal technologinius poreikius be griežtų apribojimų. Natūralių dažiklių trūkumas – jautrumas aplinkos fizikiniams ir cheminiams veiksniams (ph, temperatūrai ir kt.). Natūralių maisto dažikliai yra: Gelsvai oranžinės spalvos paprikos ekstraktas (E160c) – kvapiųjų ir dažomųjų junginių derinys, iš paprikos ekstrahuotas aliejais arba leidžiamais tirpikliais. Pagrindiniai dažomieji komponentai yra kapsantinas ir kapsorubinas. Chlorofilai (E140) – žalios spalvos dažikliai, kaip karotinoidai, yra labiausiai paplitę gamtoje. Beveik visos daržovės ir vaisiai turi chlorofilų. Chlorofilams būdinga tai, kad jie lengvai suskyla į bespalvius junginius. Burokėlio raudonasis ( E162) –burokėlių sultys, koncentruotos garinant ir pavirtusios milteliais purškiant ir džiovinant. Pagrindinis raudonųjų burokėlių raudonasis pigmentas yra betaninas. Burokėlio raudonasis yra jautrus šviesai ir karščiui, daugiausiai naudojamas pieno produktams, jogurtams, kurie gaminami esant žemai temperatūrai ir saugomi nuo šviesos poveikio. Karamelinės spalvos (E150 a, b, c, d) – rudi natūralūs maisto dažikliai, gaunami šiluma apdorojant angliavandenius: gliukozės sirupą, sacharozes, invertuotus sirupus ir kt.

1.3. Sintetiniai maisto dažikliai, skirtingai negu natūralūs, yra stabilūs, intensyvių spalvų, gerai nudažo maisto produktus ir ilgai išlieka nepakitę. Sintetiniai maisto dažikliai negali būti naudojami pagrindinių maisto produktų grupių, t.y. pieno ir pieno produktų, duonos, pyrago kepinių ir kitų miltinių gaminių, mėsos, riebalų, aliejų ir kiaušinių gaminių, gamybai. Jie gali būti naudojami degtinei, konjakui, viskiui, brendžiui, romui, likeriui, trauktinei, gaiviesiems gėrimams, desertinių koncentratų milteliams, karamelėms, dražė ir sausainių paviršiams, kramtomosioms gumoms gaminti. Sintetiniai dažikliai maiste naudojami dėl šių priežasčių:

– natūralūs maisto dažikliai jautrūs temperatūros poveikiui ir išnyksta arba
blanksta maistą apdorojant šiluma;

– verdant, kepant, sterilizuojant, netgi laikant kambario temperatūroje;

– ne visi natūralūs maisto dažikliai tinka rūgštiems maisto produktams, nes nuo rūgštingumo keičiasi atspalviai, o kartais net spalva;

– daugelis natūralių dažiklių tirpsta tik organiniuose tirpikliuose arba aliejuose, todėl vandeniniams tirpalams dažyti naudojami sintetiniai dažikliai;

– naudojant sintetinius dažiklius galima gauti daug vienos spalvos atspalvių.

Pagal cheminę struktūrą sintetiniai dažikliai klasifikuojami į azo, indolo, trifenilmetano, metino dažiklius.

1.4. Dirbtiniai saldikliai –medžiagos, neturinčios cukraus, tačiau suteikiančios maisto produktui saldų skonį. Jie išskiriami į atskirą maisto priedų kategoriją. Tradiciškai maistui saldinti žmonės naudoja cukrų. Cukrus ne tik saldina, bet ir suteikia energijos. Tačiau dėl jo brangumo gamintojai renkasi pigesnius ir daug saldesnius už cukrų dirbtinius saldiklius. Jei cukraus saldumą prilygintume 1, tai dirbtinio saldiklio aspartamo saldumas būtų 200, sacharino-300, acesulfamo K – 200. Aspartamas gaunamas iš fenilalanino ir asparagino rūgšties. Dirbtinis saldiklis sacharinas gaunamas iš tolueno ir chlorsulfoninės rūgšties. Patekęs į žmogaus organizmą jis nepakinta, t.y. organizme neperdirbamas, visiškai neišskiria energijos. Sacharinas nedalyvauja žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje. Dirbtinis saldiklis acesulfamas K gaunamas perdirbant florosulfonilizocianatą ir acetoacto rūgšties tetrabutiesterį. Jis, kaip ir sacharinas, neišskiria energijos, nedalyvauja žmogaus organizmo medžiagų apykaitoje, organizme neperdirbamas.

1.5. Antioksidantai, konservantai. Antioksidantai –medžiagos, kurios pailgina maisto produkto vartojimo laiką, apsaugodamos nuo gedimo, kurį sukelia oksidacija. Pvz.; E300- E302 askorbo rūgštis ir jos natrio, kalcio druskos – naudojamos pieno, grietinės milteliams, mėsos gaminiams, cukraus gaminiams, vynams, gaiviesiems gėrimams ir t.t. Konservantai – medžiagos, kurios pailgina maisto produkto vartojimo laiką, apsaugodamos nuo gedimo. Pavyzdžiui, E 200, E 202, E203 sorbo rūgštis ir jos kalio, kalcio druskos naudojamos fermentiniams sūriams, vaisių sultims ir koncentratams, salotų padažams ir majonezams, moliuskų, krevečių ir kitų vėžiagyvių gaminiams.

1.6. Kiti maisto priedai –didelė atskira kategorija maisto priedų, naudojamų labai įvairių maisto produktų gamybai. Aromato ir skonio stiprikliai – medžiagos, suteikiančios arba sustiprinančios maisto produkto esamą aromatą ir/ar skonį, pvz.; E620 glutamino rūgštis. Drėgmę palaikančios medžiagos – maisto priedai, apsaugantys maisto produktą nuo išdžiūvimo, pvz.: E325-E327 natrio, kalio ir kalcio laktatai. Emulsikliai – medžiagos, padedančios sudaryti ar išlaikyti dviejų ir daugiau nesimaišančių medžiagų (pvz., aliejaus ir vandens) pastovų mišinį maisto produkte, pvz.: E450a,b,c dinatrio, trinario, tetranatrio difosfatai. Glazūravimo medžiagos – maisto priedai, suteikiantys maisto produkto paviršiui blizgesį arba sudarantys apsauginę valgomą plėvelę, pvz., E901 bičių vaškas, baltas ir geltonas, naudojamas cukraus gaminiams, kramtomosioms gumoms. Šiai kategorijai dar priklauso emulsinimo druskos, izoliuojančios medžiagos, pakavimo dujos, kietinimo medžiagos, lipnumą reguliuojančios medžiagos, medžiagos prieš putojimą, miltų apdorojimo medžiagos, modifikuoti krakmolai, pagalbinės medžiagos, stumiančios dujos, putų medžiagos, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, rūgštys, stabilizatoriai, stingdančios medžiagos, tirštikliai, užpildai, o taip pat ir medžiagos kurios kildina tešlą.

1.7. Maisto priedų vartojimo tikslai:

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 1804 žodžiai iš 4768 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.