Maisto saugumo problema pasaulyje ir jo sprendimo būdai
5 (100%) 1 vote

Maisto saugumo problema pasaulyje ir jo sprendimo būdai

1121314151

PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA IR JOS SPRENDIMAS

TURINYS

ĮVADAS 3

1. PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA 4

1.1. Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai 4

1.2 Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės 8

2. MAISTO SAUGUMO PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI 11

2.1. Maisto saugumo problemos ir jų priežastys 11

2.2. Maisto saugumo pasaulyje perspektyva 14

2.3. Žemės ūkio produktyvumo augimas ir maisto problemos sprendimas 16

Išvados 19

Literatūra 20

ĮVADAS

Maistas yra esminė pasaulio kultūros ir civilizacijos dalis ir jis turi didžiulę reikšmę tiek ekonomikai, tiek visuomenės sveikatos apsaugai. Jo reikia visiems ir kiekvieną dieną. Maistas nuolat veikia mus visus. Atvirame ir globalizuotame pasaulyje yra svarbu veikti visu mastu siekiant, kad gyventojai visuose pasaulio kampeliuose būtų užtikrinti, jog jų vartojami maisto produktai yra vieni saugiausių pasaulyje. Maisto saugumo problema, dabar aktuali visame pasaulyje, atsirado įvairiose srityse dėl vis gausesnio vartojimo gamtai svetimų cheminių medžiagų, dėl didėjančios oro, vandens bei dirvožemio taršos.

Taigi, šiandien į mitybos problemą pravartu pažvelgti kuo plačiau. Tai jau ne vien supaprastinti klausimai – ką ir kiek mes valgome. Svarbu įvertinti kokia dabartinio mūsų maisto kilmė, kokią vietą jis užima žmogaus mitybos evoliucijoje, ar suvartota energija maisto produktų gamybai adekvati jų maistinei ir energetinei vertei. Juk buvo laikas, kai mūsų protėviai maitinosi tuo, ką pateikė gamta, kurioje jie gyveno. Žmonės naudojo mažai perdirbtus, natūralius maisto produktus, turtingus visomis gamtos duotomis dovanomis. Dabar vaizdas gerokai pakito. Biologinės įvairovės mažėjimas tapo globaline problema.

Taigi mano darbo tikslas – plačiau išnagrinėti pasaulio maisto saugumo problemas bei įvertinti jų sprendimus.

Darbo uždaviniai:

 pateikti socialinius ir ekonominius apsirūpinimo maistu aspektus, maisto saugos neatsiejamumą nuo maisto kokybės

 analizuoti maisto saugumo problemas ir jų sprendimo būdus

Darbą sudaro dvi dalys:

 pirmojoje dalyje aprašoma Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai;

 antrojoje atskleidžiami maisto saugos problemos priežastys ir jų sprendimo būdai

1. PASAULINĖ MAISTO SAUGUMO PROBLEMA

1.1. Socialiniai ir ekonominiai apsirūpinimo maistu klausimai

Lietuvos Respublikos Maisto įstatyme maisto sauga apibrėžiama kaip teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį [9].

Analizuojant akademinės literatūros šaltinius paaiškėjo, kad maisto sauga yra labai plati sąvoka, apimanti maisto kokybės bei socialinius ir ekonominius apsirūpinimo maistu klausimus. 1996 metais Pasaulio viršūnių susitikime Romoje buvo suformuoti pagrindiniai maisto saugos principai. Maisto saugos apibūdinimo kontekste išskirtos dvi anglų kalbos sąvokos – „food safty“ ir „food security“. Maisto saugos socialinius ir ekonominius aspektus užsienio literatūroje apibūdina sąvoka „food security“ tai yra prieiga ir gebėjimas įsigyti bei apsirūpinti pakankamai saugiais maisto produktais namų ūkio lygmeniu. Šiuo požiūriu maisto sauga dažnai apibrėžiama kaip reiškinys, kai kiekvienas žmogus bet kuriuo metu tiek fiziškai, tiek ekonomiškai gali gauti užtektinai saugių ir maistingų maisto produktų, tinkamų sveikam ir aktyviam gyvenimui. Šis apibūdinimas gali būti suprantamas kaip maisto saugos uždavinys, kurio sprendimo būdai gali sukelti žemės ūkio produkcijos pagausėjimą, nenutrūkstamą stabilumą bei pasiekti ryškų pagerėjimą žmonių teisei gauti pakankamą kiekį maisto produktų, skiriant didelį dėmesį į maisto tinkamumą ir atsižvelgiant į kultūrinį pagrindą [10].

Sąvoka „food safty“ įvardina maisto kokybės, maisto tvarkymo, rizikos vartojimo sveikatai aspektus. Taigi, maisto sauga yra daugialypė sąvoka, apimanti tokias problemas kaip:

 Nepakankama galimybė užtikrinti maisto prieinamumą nacionaliniu lygmeniu – gamybai stinga tokių aktyvų kaip žemė, vanduo, indėliai, mokymas, kreditai ir tyrimai, taip pat trūksta finansinių išteklių importui šalies lygmeniu;

 Skurdas, dėl kurio nepakanka galimybių apsirūpinti maistu namų ūkio lygmeniu, taip pat netinkamo maisto vartojimas ir pasekmės mitybai individo lygmeniu.

Dažniausiai pagrindinė maisto nesaugos priežastis yra nepakankamas maitinimasis namuose. Skurdo priežasčių šalinimas – tai svarbiausia ilgalaikė priemonė maisto nesaugai mažinti. Vadinasi, kovos prie skurdą ir maisto nesaugą strategija turi telktis ties parama skurdžioms ir pažeidžiamoms grupėms. Siekiant apibrėžti rizikos mažinimo strategiją, būtina aiškiai nustatyti šias grupes ir suprasti jų pragyvenimo pagrindą.

Kiekvieno iš šių komponentų atžvilgiu keliami klausimai, kuriuos būtina spręsti siekiant pagerinti maisto saugos situaciją regioniniu, valstybiniu ir tarptautiniu mastu.
Saugaus maisto sistema yra tokia, kurioje gamtiniai ištekliai, nuo kurių priklauso maisto gamyba, suteikia galimybę pastoviam naudojimui padarant minimalią žalą esamoms ir būsimoms kartoms. Kitais žodžiais tariant, maisto saugumas ir palaikoma žemės ūkio veikla yra tarpusavyje glaudžiai susiję ir yra be galo svarbūs palankiam vystymuisi. [1].

Viena iš aštriausių socialinių maisto saugos problemų yra badas ir skurdas, ypač besivystančiose šalyse. Kai kurioms žmonių grupėms pagrindinis klausimas yra pasigaminti sau pakankamai maisto, o kitoms bendruomenėms klausimas yra pinigų stygius, dėl kurio negali įpirkti maisto produktų.

Laikoma, kad pasaulyje badauja 500-800 mln. žmonių. Kasdien visame pasaulyje apie 24000 žmonių miršta iš bado. Tris šio skaičiaus ketvirtadalius sudaro vaikai, o dar 800 mln. žmonių kenčia nuo bado ir prastos mitybos bei pasmerkti bado sukeltų ligų mirčiai. Iki soties neprivalgo apie 1 milijardas žmonių. Kai kuriose šalyse gyventojų maiste pakanka kalorijų (energetinės vertės), tačiau stokojama baltymų, riebalų bei mikroelementų. Manoma, kad 2040 m. žmonių skaičius turėtų pasiekti 7,7 mlrd. Tai dar labiau paaštrintų maisto trūkumą planetoje.

Bado terminas nusako fiziologinius ir psichologinius pojūčius, kilusius žmogui trūkstant maisto. Taip pat badas laikomas rizikos veiksniu, grėsme fiziniai ir socialiniai žmogaus sveikatai. Plačiąja prasme – tai socialinė problema, susijusi su nepakankamu, menku darbo užmokesčiu, netinkama socialine politika, siekiant palaikyti menkai apsaugotų žmonių grupių pajamas. Badas būna: visiškas (absoliutinis: atitinka visišką badavimą), dalinis (santykinis: atitinka dalinį badavimą).

Bado statistika: Pasaulyje nuolat badauja ir nepakankamai maitinasi apie 1 mlrd. gyventojų. Beveik pusė iš jų yra vaikai. Kasmet badu miršta apie 50 mln. žmonių. Kasdien badu miršta apie 139 tūkst., o 36 tūkst. iš jų – vaikai. Kas 2 sekundes badu miršta 1 vaikas. Dėl karų, teroristinių išpuolių ir bado kasmet 17 mln. Žmonių tampa pabėgėliais. Kasmet nuo vandens trūkumo ar blogos jo kokybės miršta apie 50 tūkst. žmonių.

Bado juosta Žemėje be geografinių zonų, klimato, vertikalaus zoniškumo yra ir bado juosta. Tai – XXI a. „fenomenas“. Ši juosta driekiasi aplink visą pasaulį, aprėpia beveik penkiasdešimt valstybių. Jų gyventojai badauja arba gyvena pusbadžiu, stokoja gyvulinės kilmės baltymų. Ši problema skaudžiausia yra Afrikoje – į pietus nuo Sacharos esančiose valstybėse. Tai vadinamoji Sahelio sritis, kuri ištisa juosta driekiasi nuo Atlanto iki Indijos Vandenyno. Badas bei neprievalgis kamuoja ir kai kurias Lotynų Amerikos ir Azijos šalis. Maisto pakanka, tačiau žmonės badauja. Bado priežastys yra:

• Javų nederlius;

• Neapsirūpinimu maisto atsargomis ateičiai;

• Ilgai trukęs lietus, neleidžiantis nuimti derliaus;

• Javų augimą stabdančios ligos;

• Sausros, kurios gali net visiškai sunaikinti derlių;

• Menka žemės kultūra;

• Smulkūs ūkininkų žemės valdomieji sklypai;

• Dideli mokesčiai neleidžia daryti nei javų, nei pinigų atsargų ateičiai;

• Netobulas susisiekimas, neleidžiantis javų ar kitų kultūrų parsivežti iš kitų kraštų;

• Per viduramžius ir nauja amžius iki XVIII a. pab. siautėjantys karai ir maras;

• Viena iš svarbiausiųjų bado priežasčių – nepakankamas maisto kiekis. Realiai – tai galimybių įsigyti maisto produktų, o ne jų stygiaus prekyvietėse problema. Antai JAV gyventojai sudaro 6 proc. pasaulio visuomenės, o iki 1978 m. šioje šalyje buvo sukaupta 35 proc. viso pasaulio išteklių, įskaitant ir maisto atsargas;

• Gyventojų perteklius. Didžiausias gyventojų skaičiaus rodiklis Pietų šalyse, o mažiausias – Šiaurės Europoje. Daugelis ekspertų sutinka, kad nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas ir tankumas – grėsmingi pasaulinio vystymosi veiksniai. Vakarų Europoje – 98 žmonės km2, tuo tarpu Afrikoje – tik 18 žmonių km2. Tačiau europiečiai priskiriami prie gerai besimaitinančių, o afrikiečiai – prie dažnai badaujančių. Problema ta, kad Afrikoje sukultūrinta mažiau nei 1/3 žemdirbystei tinkamų žemės plotų. Turtingos šalys turi pakankamai lėšų remti savo gyventojams, o tuo tarpu neturtingosios šito padaryti negali.

• Klimatas. Badas dažnai asocijuojasi su gamtos reiškiniais – sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais [11].

Iš tiesų maisto stygius ir badas kyla ne dėl to, kad pasaulyje yra pagaminama per mažai maisto. Problema glūdi įsigalėjusioje tarptautinės prekybos ir ekonominių santykių politikoje. Iš genetiškai modifikuotų gaminamas maistas, tik paaštrina maisto problemą, nes besivystančių šalių žemės ūkis tampa vis labiau priklausomas nuo didžiųjų biotechnologinių firmų. Be to genetiškai modifikuotas maistas sukuria vadinamą dvigubų standartų politiką. Tuo metu, kai išsivysčiusių šalių gyventojai atsisako genetiškai modifikuotų produktų, trečiojo pasaulio šalys yra tiesiog užverčiamos prasta, nekokybiška ir nesaugia genetiškai modifikuota produkcija.

Besivystančios šalys yra skirstomos į 2 grupes:

1) turtingas gamtos ištekliais, kurios turi potencines galimybes įsigyti maisto už eksporto pajamas;

2) neturtingas gamtos ištekliais, kurių apsirūpinimo maisto ištekliais galimybės iš importo
labai ribotos.

Pastarosiose šalyse vienam žmogui per dieną tenka vos po 2000-2200 kkal, 50-60 g. proteinų (palyginimui – ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse tenka 3000-3200 kkal bei 100-110 g proteinų). Situacijai pablogėjus (dėl sausrų, liūčių, tarpgentinių ar tarptautinių konfliktų), maisto trūkumas neretai tampa katastrofiškas. Pastaraisiais metais ypač padidėjo maisto produktų deficitas Afrikoje, kai kur Azijoje. Beje, kaip tik šiose neturtingiausiose šalyse yra pats didžiausias gyventojų prieaugis, kuris dar labiau spartina maisto deficitą.

Žinoma, kai kurias bado problemas galima išspręsti. Pvz.: paimkim, kad ir per didelį gyventojų skaičių. Jį galima būtų ištaisyti, jei tokiose šalyse kaip Indija ir Kinija, būtų mokamos pašalpos už vieną vaiką šeimoje, o už dviejų ir daugiau būtų griežtai baudžiama. Taip pat būtų galima padėti valstybėms kurios yra atsilikusios žemės ūkyje. Jei stiprios šalys galėtų padėti ir parodyti kaip reikia auginti kitas kultūras, tai gal būt nebebūtų tokio didelio bado. Galima būtų, kad ekonomiškai stiprios valstybės paremtų silpnesniąsias, badaujančias pinigais, maistu, technika ar kuo nors panašiu kas padėtų atsikratyti bado šalyje. Bet jei duotum techniką turėtum ja ir išmokinti naudotis, nes jei nemokės jos tinkamai naudoti, tai bus bereikšmiška.

Planuojant ateitį maisto problema bus didžiausia. Kasdieninis mūsų maistas greitai keičiasi, atsiranda naujų su maistu susijusių ligų, todėl nuolatos kinta ir supratimas apie jo saugumą. Anglijoje 55 proc., JAV – 75 proc. valgių gaminami ne namuose ir vis tiek maistui pinigų išleidžiama vis mažiau. Šeštajame dešimtmetyje maistui šeima išleisdavo ketvirtadalį pajamų, o 2000-aisiais – aštuntadalį.

Dabar gaminamo maisto pakanka kiekvienam, tačiau trečdalis pasaulio vis dar badauja. Susiduriame su globaliniu klimato kitimu, kurį labiausiai skatina pramoninis pasaulis ir kuris kelia grėsmę net daugiausiai gyventojų turinčioms tautoms. Turtingesnėse tautose populiarėja natūralus ūkininkavimas, o genetiškai modifikuotų (GMO) kultūrų, apie kurias buvo skelbiama kaip apie didžiulį šuolį pirmyn, plačiu mastu atsisakoma. Maisto ateitis yra keblus klausimas, ir jis palies mus visus.

1.2 Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės

Maisto sauga neatsiejama nuo maisto kokybės. Maisto produktų kokybę apibūdina maistinė, biologinė, fiziologinė, energetinė vertė. Šias savybes apibūdina ne tik cheminė sudėtis, bet ir fizinės savybės – forma, dydis, tankis, struktūrinės, mechaninės, optinės ir kt. Savybės. Fizinėms savybėms turi įtakos vandens būklė, jo formos, produkto temperatūra, gamybos būdas. Kokybė – tai objekto savybių visuma, leidžianti tenkinti išreikštus ar numatomus vartotojo poreikius.

Šiuolaikinės rinkos sąlygomis, kai taip sparčiai kinta technologijos bei rinkoje pasirodančių prekių poreikis ir vis labiau vartotojas ieško naujos prekės, gamintojas susiduria su problema kaip tuos poreikius patenkinti. Vienas iš būdų rinkai pateikti gerą ir kokybišką produkciją. Pastaruoju metu maisto produktų kokybės gerinimas yra visuotinis reiškinys pasaulyje. Gera gaminio kokybė – paklausos garantija. Valstybių vyriausybės visokeriopai skatina kokybės gerinimą. Priemonės: gaminių atestacija, kokybės ženklo suteikimas, aukštos kokybės produkcijos protegavimas į tarptautines parodas, muges ir t.t.

Plečiantis pasaulinei prekybai maisto produktais, jo gamyba dažnai vyksta kitose šalyse, maistas ruošiamas ilgam laikymui, į jį dedami konservantai, ilginantys maisto produkto vartojimo laiką ir saugantys nuo tokskoinfekcijų pavojaus. Maisto priedai ir cheminės medžiagos, patekusios į produktus auginant, sandėliuojant ar pervežant, kelia pavojų vartotojų sveikatai, todėl yra kontroliuojamos įstatymais. Vyriausybė privalo užtikrinti saugaus ir kokybiško maisto tiekimą gyventojams, naudodama įstatymus ir rekomendacijas.

Gyventojų teisę į saugų maistą garantuoja mitybos standartai ir mitybos rekomendacijos, kurie gerina mitybinę vertę ir maisto saugumą.

Mitybos standartai nusako tinkamumą mitybos elemento tenkinti daugumos sveikų gyventojų fiziologines reikmes. Tačiau mitybos standartuose nenurodomi minimalūs reikalavimai bei optimalūs lygiai. Mitybos standartai nėra nustatomi globaliai, kadangi labai skiriasi įvairių šalių gyventojų mitybos įpročiai ir kultūra.

Nustatyti mitybos standartai yra naudojami:

• mitybos švietimo programoms numatyti;

• planuojant maisto tiekimą gyventojų grupėms;

• nustatant rekomendacijas maisto ženklinimui;

• kuriant naujus maisto pramonės produktus;

• vertinant ar maisto tiekimas atitinka nacionalinės mitybos reikmes.

Mitybos rekomendacijos yra skirtos pasiūlyti gyventojams optimalią subalansuotą mitybą siekiant keisti mitybos įpročius ir tokiu būdu sumažinant lėtinių ligų grėsmę.

Siekiant užtikrinti tiekiamo maisto kokybę, trys partneriai turi glaudžiai bendradarbiauti:

 Vyriausybė, kuri yra atsakinga už maisto saugumo standartų nustatymą, įstatymų ir rekomendacijų įgyvendinimą. Ji turi skatinti pramonę gerinti maisto saugumą, teikdama patarimus ir nurodymus.

 Vartotojai turi būti gerai susipažinę su maisto, kurį jie pasirenka ir perka, kokybe, jo paruošimu, vartojimu ir saugojimu
namuose.

 Pramonė, kuri turi sukurti vientisą kontrolės sistemą, kuri apimtų visas maisto gamybos grandis, pradedant nuo saugios žaliavos gamybos, maisto gamybos technologijos iki transportavimo, saugojimo ir realizavimo. Maisto gamybos metu kylantis taršos pavojus ir pavojaus mažinimo galimybės pateiktos 1 lentelėje.

1 lentelė

Maisto kokybės užtikrinimas nuo žaliavos gamybos iki maisto vartojimo

Gamybos etapai Kylantis pavojus Taršos profilaktika

1 2 3

Žaliavos gamyba

Gamybos technologija

Saugojimas ir transportas

Maisto ruošimas

Maisto vartojimas

Trąšos, natūralūs toksinai, mikrobų toksinai, aplinkos teršalai.

Reakcijos produktai, teršalai, priedai.

Cheminė tarša, bakteriologinė tarša.

Bakteriologinė tarša, cheminė rizika (kepant > 200°C).

Mikrobiologinė tarša, natūralūs toksinai, cheminė tarša, maisto priedai ir ruošimas. Ekologinė žemdirbystė, aplinkos taršos reguliavimas, emisijų mažinimas, atliekų tvarkymas.

Moderni technologija ir cheminių medžiagų mažinimas, biotechnologija, išvedimas atsparių veislių. Dezinfekcijai naudoti radiaciją. Higienos ir sanitarijos taršos inspekcija ir kontrolė.

Maisto švitinimas gama, rentgeno spinduliais ar elektronais. Pasterizacija, konservavimas, šaldymas, dehidratacija ir pH reguliavimas.

Švari virtuvė, sanitarija ir higiena, taršos prevencija, tinkama temperatūra.

Tinkama saugojimo temperatūra, saugojimo trukmė, žinios apie riziką

Šaltinis: Gražulevičienė R. Žmogaus ekologija. – Kaunas: VDU, 2002

Ruošiant maistą pramoniniu būdu yra taikoma griežta kontrolė visame technologijos procese, kadangi maisto toksinės infekcijos ir mikrobiologinės maisto taršos pasekmės gyventojams gali būti daug didesnės negu pasekmės dėl maisto saugumo pažeidimų namuose. Taršos profilaktikai tarnauja maisto kokybės kontrolės programa, apimanti visus maisto gamybos etapus.

Kokybės valdymo sistema apima normatyvinius, techninius dokumentus produktų gamybai ir jų kontrolei (standartus, technines sąlygas, technologijos instrukcijas) maisto nekenksmingumo reglamentus, direktyva, aplinkosauginius reikalavimus, įmonėje dirbančius žmones, įrenginius ir lėšas verslui plėtoti. Visa ši kompleksinė sistema turi būti subalansuota, kad gaminamas produktas ir jo gamybos būdas būtų saugūs (nekenksmingi) ne tik vartotojui, bet ir aplinkai. Gaminami produktai turi atitikti vartotojų reikalavimus, o dažnai ir pranokti jų lūkesčius [10].

Šiandieninėje maisto produktų rinkoje iš gausybės pažįstamų ir visiškai naujų maisto produktų vartotojams sudėtinga atsirinkti tokius, kurie leistų organizuoti sveiką asmens ir šeimos mitybą, padėtų išvengti sveikatos sutrikimų, atsirandančių dėl netinkamų maisto produktų vartojimo. Vartotojai, pirkdami maistą atkreipia dėmesį ne tik į kainą, bet nori susipažinti ir su produktų kilme, sudėtimi, gamybos panaudotais komponentais bei maisto priedais.

2. MAISTO SAUGUMO PROBLEMOS SPRENDIMO BŪDAI

2.1. Maisto saugumo problemos ir jų priežastys

Kas labiausiai komplikuoja maisto saugumo problemos sprendimą (t.y. visų gyventojų aprūpinimą pakankamu geros kokybės maistu)?

 Nepakankama žemės ūkio gamybos plėtotė trečiojo pasaulio šalyse: (neišvystyta technika, primityvi technologija, primityvi augalų bei gyvulių rūšių ir veislių sudėtis, žinių, energetikos, sausinimo ar drėkinimo įrenginių stoka. Šiose šalyse maisto gamyboje didžiulis užimtumas, nors rezultatai – menki. Pasaulyje žemės ūkyje užimta apie 1,1 milijardo ekonomiškai aktyvių žmonių. Iš jų ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse – apie 22 mln., Rytų Europoje –12 mln., NVS apie 20 mln. O besivystančiose šalyse apie 1 milijardą. (Charakteringas palyginimas – JAV žemės ūkyje – 3 mln., o Kinijos – 450 milijonų; JAV stambiausias pasaulio maisto eksportininkas, o Kinija vienas didžiausių grynųjų importininkų.

Pastaraisiais metais išryškėjo ir pozityvių tendencijų – visiškai arba iš dalies žemės ūkio produktais pradėjo apsirūpinti daugiausia gyventojų turinčios Azijos šalys (Indija, Indonezija; pagerėjo maitinimosi sąlygos ir Kinijoje). Tai šiek tiek sušvelnina maisto krizę pasaulyje, bet tuo pačiu sumažina potencialias rinkas maisto eksportininkams.

 Nepagrįsta žemės ūkio specializacija daugelyje besivystančių šalių ir neracionalus apsirūpinimo maistu mechanizmas. Dažnai besivystančios šalys, ypač gavusios užsienio investicijų ar paveiktos planinio ūkio, labai siaurai specializuoja prekinį žemės ūkį pietų vaisių, medvilnės auginimui. Ši monokultūrinė produkcija eksportuojama, o kiti maisto produktai – importuojami. Visa šių šalių ekonomika priklauso nuo eksporto kainų, kurios turi mažėjimo tendenciją, ypač jeigu eksportuojančios šalys, siekdamos didesnių pajamų, didina tos produkcijos eksportą. Išeitis – žemės ūkio ir kaimo veiklos diversifikacija, kiekvienos šalies aprūpintumo savo maisto produktais didinimas (beje, sveikatingumo požiūriu, geriausia naudoti maistą, kuris pagaminamas vartotojų apgyvendintoje teritorijoje).

 Didžiausia prekinių žemės ūkio produktų dalis sutelkiama nedidelėje išsivysčiusių šalių grupėje (JAV, ES, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija). Jos iš esmės kontroliuoja maisto rinką, diktuoja maisto kainas. Mokios
stoka (minėtų šalių vidaus rinka prisotinta, naujų mokių rinkų išplėtimas tampa aštrios konkurencijos objektu, o besivystančių šalių maisto rinka nemoki) neskatina šias šalis pilnai panaudoti agrarinį potencialą, todėl kai kuriose šių šalių bandoma apriboti ar net sumažinti perteklinių (išsivysčiusių šalių požiūriu) žemės ūkio produktų gamybą (dalies žemių konservacija).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3104 žodžiai iš 6079 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.