PANEVĖŽIO KOLEGIJOS ROKIŠKIO FILIALAS
MUZIKOS IR ESTETINIO LAVINIMO KATEDRA
Maisto valgymo kultūra
Referatas
Rokiškis, 2005
Turinys
Įvadas…………………………………………………………………………………………………………………….3
1. Maisto valgymo kultūra istorijos raidoje…………………………………………………………………4
2. Maistas ir valgymas……………………………………………………………………………………………..6
2.1.Valgomajo reikšmė…………………………………………………………………………………………6
2.2 Valgymo laikas………………………………………………………………………………………………6
2.3. Kas kaip valgoma?…………………………………………………………………………………………7
3. Viešbučiai ir restoranai padeda siekti tikslų…………………………………………………………….9
3.1.Patarimai prie stalo……………………………………………………………………………………….10
3.2.Kaip elgtis pavalgius?……………………………………………………………………………………11
4. Kitų šalių maisto pažinimas…………………………………………………………………………………12
Išvados………………………………………………………………………………………………………………….13
Literatūros sąrašas………………………………………………………………………………………………….14
Įvadas
Maistas – tai galimybė dalintis bei duoti, jis tarsi altruizmo išraiška: tėvų – vaikams, šeimininkų – lankytojams, užklydusiems svečiams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui, todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juo mes dalinamės valgydami kartu su kitais žmonėmis. Ne veltui, vakarienė daugelyje kultūrų yra metas, kai visa šeima ar bendruomenė susėda prie bendro stalo.
Kalbant apie maisto ruošimą, esame vieninteliai, kurie tai daro, jokiam kitam gyvūnui to nereikia. Tad pats maisto ruošimas yra ne tik poreikis – tai mūsų žmogiškumo simbolis, tai, kas išskiria mus iš kitų gyvūnų. Maistas simbolizuoja mūsų visuomeninę veiklą ir mūsų vietą visuomenėje, nes pats valgymas yra ne vieno ar poros, bet grupės žmonių reiškinys. Tačiau kiekvienas valgo skirtingą maistą, kuris patinka tik jam pačiam. Todėl maistas neretai atlieka socialinio barjero vaidmenį – taip mes išsiskiriame iš kitų. Tačiau jis ir sujungia, mes tapatiname save su kitais žmonėmis, kurie valgo tą patį maistą, tuo pačiu būdu. Pasirinkdami muziką, kalbą, elgesį, madą, stengiamės save tapatinti su panašiai besielgiančiais. Taip pat yra ir maisto srityje, kur akivaizdūs etniniai, religiniai bei klasiniai panašumai ir skirtumai.
Žmogus, kuris neišmano vietinių valgymo tradicijų, elgesio prie stalo kultūros, visuomenėje neretai laikomas pašaliečiu. Todėl tinkamai elgtis prie stalo yra labai svarbu. Deramai tai daryti reikėtų visą laiką, pradedant maisto parinkimu, paruošimu, patiekimo būdu ir baigiant valgymu.
Šiuo darbu stengiuosi apžvelgti kokia turėtų būti maisto valgymo kultūra , ne tik šiandien, bet ir kokia ji buvo istorijos raidoje, kaip reiktų elgtis vienu ar kitu atveju. Naudojausi internetu ir šiomis knygomis: Asama „Gražiai elkimės“, Rosemarie Wrede – Grischkat „Manieros ir karjera“.
1. Maisto valgymo kultūra istorijos raidoje
Pobūviuose buvo patiekiama daugybė įvairiausių patiekalų, gėrimų, ypatingai didelį dėmesį skiriant jų suderinimui. Jau tada Egipte sėdėdavo prie stalo ant kėdžių. Skirtingai negu kitose tautose, Egipte prie stalo buvo leidžiama sėdėti ir moterims. Buvo netgi kažkas panašaus į užstalės muziką: muzikantai savo grojimu linksmindavo svečius. Namų šeimininkės rūpindavosi, kad vaišės vyktų sklandžiai.
Egzistuoja nuomonė, esą Europos istoriją nulėmė valgymo įpročiai. Štai, pavyzdžiui, prancūzai mėgsta baltą duoną, raudonąjį vyną ir stiprią kavą – šis produktų kompleksas atrodo ne toks maistingas, kaip vokiečių, kurie valgo juodą duoną ir geria alų, todėl neturėtų būti keista, kodėl pastarieji laimėdavo karus prieš prancūzus. Panašių įrodymų sutiktumėme ir Lietuvos istorijoje. Galbūt mūsų egzistenciją užtikrino bulvių bei mėsos patiekalai?
Senovės Graikijoje valgymo kultūra buvo kiek žemesnė. Po spartietiškų pusryčių ir tokių pat pietų, dažniausiai pamirkytos vyne duonos ir vandens, pavakary graikai susirinkdavo pagrindiniam valgymui, kurio metu net aukštuomenė retai valgydavo mėsą, bet gerdavo nemažai vyno. Valgydavo ir gerdavo iš molinių ar metalinių indų, patiekalus imdavo rankomis, o slidžius valgius valgydavo šaukštais. Homero laikais graikams buvo įprasta taip pat valgyti sėdint. Tačiau vėliau jie perėjo prie rytietiško papročio valgyti gulint ant specialios kanapos. Filosofas Epikūras pasisakė už
gyvenimo malonumus, bet kartu įspėjo, kad jie neturėtų virsti besaikiu lėbavimu. Jis teigė, kad išmintingasis pasirenka ne tą valgį, kurio yra daugiausia, bet tą, kuris yra skaniausias. Aukščiausią išsivystymą Graikija pasiekė prieš 2500 metų, viešpataujant Perikliui. Tuo pačiu buvo ištobulinta ir valgymo bei virimo meno kultūra.
Senovės romėnai valgymo bei virimo meno papročius perėmė iš graikų. Jie taip pat valgė pirštais ir šaukštais, tik retais atvejais pjaustė mėsą peiliu ją prilaikydami šakute. Valgė romėnai gulėdami. Nauja buvo tai, jog jie naudojo rankoms nusiplauti dubenėlius ir servetėles.
Karolio Didžiojo laikais nebuvo lėkščių, todėl paruoštas maistas buvo sukraunamas į stale išskobtas įdubas, iš kurių ir valgydavo, imdami rankomis.
Jau XVI amžiaus pradžioje, pirmą kartą itališkame dvare, valgymui buvo panaudota šakutė. Valgymo su šakutėmis ir peiliais paprotys vėliau atsirado ir Prancūzijos karaliaus dvare. Pamažu dvaro stalo etiketo bei valgymo kultūros papročius pradėjo perimti paprasti žmonės. Todėl 18-ajame amžiuje valgymo kultūros jau buvo laikomasi ne tik Prancūzijoje ir Italijoje, bet ir visoje Europoje.
XIX amžiuje vaišių etiketas buvo nuolat tobulinamas. Tai matoma iš brangių indų, gardžių patiekalų, prašmatnių aprėdų, aukštos valgymo kultūros.
Po Antrojo pasaulinio karo stalo kultūroje neliko griežtų etiketo taisyklių, ji pasidarė laisvesnė. Tačiau dabar vėl atgijo iškilmingesnis stilius, akcentuojantis kokybiškesnę stalo puošybą, bei prikėlęs iš užmaršties, daugelį metų pultus kaip senamadiškus, atgyvenusius stalo dengimo papročius. Visame pasaulyje vaišės tapo viena iš žmonių bendravimo bei pasilinksminimo formų. Pastaruoju metu suaktyvėjęs gyvenimo tempas reikalauja vis didesnio sugebėjimo tinkamai organizuoti tam tikrą pobūvį, kuris skiriasi tiek savo patiekalų sudėtingumu bei jų patiekimo forma, tiek elgesiu prie stalo.
2. Maistas ir valgymas
2.1. Valgomojo reikšmėVieta, kur mes valgome, yra tokia pat svarbi kaip ir pats maistas. Būdami namuose mes renkamės valgomąjį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes jį vadiname ne „valgymo“ kambariu, bet „valgomuoju“? Tai nulemia jo paskirtis, nes mes jame ne tik valgome, bet ir bendraujame – tai daugiau nei tik maistas. Paprastai valgomasis užsakomas formaliam valgymui: tai apima šeimą ir artimuosius, ypatingomis progomis – vyresnius giminaičius, svarbius svečius, kuriems norima padaryti įspūdį.
Tai tikriausiai pats beprasmiškiausiai panaudojamas kambarys namuose ir bereikalingas erdvės švaistymas. Nepaisant neoficialių modernios krypties valgomųjų, naujausi tyrimai parodė, kad didžioji dauguma namų pirkėjų pageidauja valgomojo. Paklausti, kodėl jiems jis reikalingas, jie paprastai atsako: „pavaišinti bosą ir jo žmoną pietumis“. O tai geriausiu atveju įvyksta vieną kartą per metus. Vadinasi, didžiulis kambarys, brangiai apstatytas, gražiai įrengtas yra daugiau relikvinė ambicija ir viltis negu funkcionuojanti namo dalis.
Idėja atskirti valgomąjį nuo virtuvės buvo viduriniosios klasės bandymas mėgdžioti aukštuomenę. Kiek vėliau, XIX amžiuje, tai virto noru susėsti atskirai nuo purvino, triukšmingo ir dvokiančio maisto gaminimo proceso. Tai dažnai reikšdavo, kad maistas turėdavo nukeliauti tiesiog mylias iš virtuvės į banketų sales.
Galbūt taip buvo dėl to, kad tarnai buvo perkelti į virtuvę ir įeidavo į valgomąjį tik kaip tarnai. Visuotinės lygybės šalininkai 1950-aisiais ir 1960-aisiais susipratę sukilo prieš atskirų pietų tradiciją. Taip nyko skirtumas tarp virtuvės ir valgomojo. Tai tapo populiaria kryptimi ir padarė įtaką naujų namų dizainui, kur valgomieji virto „valgymo teritorijomis“ ir neoficialiais vakarėlių barais. Pasilinksminimai namuose darėsi vis neformalesni, mažiau nuspėjami ir linksmesni. Nebebuvo daugiau griežtos formulės „tobuloms pramogoms“ buvo daug daugiau kambarių spontaniškumui. Mums daugiau nebereikia daryti įspūdžio su iškilmingomis patiekalų eitynėmis: sriuba, žuvis, mėsa, desertas ir t.t. (valgymo būdas, kuris atsirado Rusijoje ir buvo atvežtas į Vakarus prancūzų). Mes galime pristatyti mišinį: japonų, Italijos regionų.