Įvadas
Šiame savo darbe aš norėčiau aprašyti vieno iš naujųjų laikų istorijos įvykio – Trisdešimties metų karo raidą, jo išdavas ir dalyvius pagrindinius mūšius ir kovojančių pusių politiką. Taip pat norėčiau atskleisti kaip laikui bėgant religinį karo pobūdį keitė politinis ir kas tai paskatino, kokius siekius puoselėjo keikviena iš kovojančių.
Karo pradžia
Trisdešimties metų karas prasidėjo kaip religinis konfliktas tarp vidurio Europos protestantų bei katalikų, tačiau nors šis religinis aspektas liko viso karo eigoje pats karas greitai tapo politinių problemų sprendimų priemone.Pagrindinis konfliktas vyko tarp savo valdas norejusių išplėsti Habsburgų ir jiems priešiškų monarchų, daugiausia Prancūzijos Burbonų ,nenorėjusių leisti Habsburgams išplėsti savo galias Europoje.Habsburgų ir katalikų pusėje kovojo Austrija, Ispanija ir dauguma Vokietijos kunigaikštysčių. Jų priešais kare buvo protestantiškieji Vokietijos kunigaikščiai, protestantinės Danija ir Švedija bei katalikiška Prancuzijos karalystė. Sąlygos pastūmėjusios į karą atsirado 1617 m. kai bevaikio Šventosios Romos imperatoriaus Matiaso įpėdiniu katalikiškas seimas paskelbė Matiaso sūnėną Ferdinandą II Štirietį, kuris ir tapo imperatoriumi bei Čekijos karaliumi po dėdės mirties 1619 m. Tačiau grafo fon Turno vadovaujami čekų protestantai atsisakė pripažinti aršaus antiprotestanto Ferdinando II kandidatūrą į Čekijos sostą ir išreikšdami savo protestą, protestantų susirinkimo Prahoje metu, jie per valstybinės kanceliarijos langus išmeta karaliaus vietininkus Slavatą ir Martinicą bei jų sekretorių Fabricijų. Ši Prahos defenstracija simbolizavo Čekijos atsiskyrimą nuo Austrijos. Po to čekai įkūrė laikinąją vyriausybę, o grafas fon Turnas pradėjo rinkti kariuomenę.
Karinių veiksmų pradžia galima laikyti 1618 m. grafo fon Turno suruoštą Krummau paėmimą bei fon Mansfeldo žygį į Pilzeną bei po Matiaso mirties čekų suruoštas žygis į Austrija
Pirmasis-Čekiškasis karo etapas
Pirmieji stambūs čekiškojo etapo (1618-1625) mūšiai įvyko 1619 m. prie Zablatso ir 1620 m. prie Byla Horos. Abiejuose kautynėse puikūs imperatoriaus karvedžiai fon Tilli ir de Bjukua įveikė gausesnius, bet nedisciplinuotus protestantus. Įdomu tai, kad čekams nepadėjo net ir naujos karinės rikiuotės, kurią veliau ištobulino švedai, panaudojimas. Naujoji karinė taktika bei jos įtakota karinė rikiuotė buvo dar vadinama nyderlandiška,nes jos idėja susiformuoja Nyderlanduose. Svarbiausias naujosios taktikos akcentas tai linijinis rikiuotės būdas, kai visa kariuomenė rikiuojama į kelias ilgas, bet plonas linijas. Kavalerija linijose stovi ne atskirais
stambiais pulkais, bet išskaidyta į eskadronus ir išdėstyta intervaluose tarp muškietininkų ir ietininkų batalionų. Tokios rikiuotės priešakyje buvo išstatoma, pagal galingumą suskirstyta į batarėjas, artilerija, įgavusi šiame kare didesnę nei anksčiau reikšmę. Šis naujasis rikiuotės būdas leido mūšio metu saveikauti skirtingoms kariuomenės rūšims, efektyviausiai išnaudojant kiekvienos iš jų išskirtinius bruožus: kavalerijos mobilumą ir manevringumą, muškietininkų bei artilerijos ugnies galią. Tačiau pasiekti norimą rezultatą esant tokiai rikiuotei reikėjo ypatingos disciplinos bei karininkų pasiruošimo, ko katastrofiškai trūko čekų kariuomenei prie Byla Horos.
Sužinojęs apie savo kariuomenės pralaimėjimą, prieš metus Čekijos karaliumi išrinktas Pfalco kurfiurstras Fridrichas V, palieka naujasias savo valdas ir bėga į vienintelę tuo metu savo sąjungininkę Olandiją kurioje ruošiasi tolesnei kovai su imperatoriumi ir katalikų lyga. Imperatorius už maištą ir nepaklusnumą atėmė iš Fridricho V visas paveldėtas jo Pfalco žemes ir turtą bei žiauriai susidorojo su čekų protestantų vadais ir visais kas buvo įtariamas dalyvaujant antiimperatoriškoje ir antikatlikiškoje kovoje .
Į pagalbą Olandijoje esančiam imperatoriui 1622 m. atvyko Ernstas fon Mansfeldas, Braunšveigo hercogas Kristianas ir Baden-Durlacho markgrafas Georgas Fridrichas su savo pulkais. Kovai su jais į Reino slėnį atžygiuoja grafas fon Tilli bei de Kordobos vaudovaujami Ferdinando II sąjungininkai ispanai. Taigi karo veiksmai plečiasi įtraukdami vis daugiau Europos šalių, o Vokietija tampa pagrindiniu mūšio lauku ir tokiu išlieka per visą karą.
Po metus trukusios mūšių ir apgulčių virtinės, nesuteikusios lemiamos persvaros nei vienai iš kovojančių pusių, 1623 m. įvyksta paliaubos ir jų metu anglų spaudžiamas Fridrichas V pasiūlė Ferdinandui II taiką. Tačiau galo karui padaryti neleido prieš taikos sutartį stojęs aršus protesantas grafas fon Mansfeldas bei kiti įtakingi protestantų grafai ir kunigaikščiai ir karas įsiliepsnojo išnaujo. Sekančiais metais į karą, kaip Fridricho V ir protestantų sąjungininkai, įstoja antihabsburginę koaliciją sudariusios Prancūzija ir Olandija. Po kelių mėnesių prie pastarųjų prisijungia ištisa Europos valstybių virtinė: Anglija, Švedija, Danija, Savoja ir Venecija .
1625 m. vasara markizo Ambrozijo di Filipo Spinolos vadovaujama ispanų kariuomenė po beveik metus trukusios apgulties paima Bredą. Dar
tebevykstant Bredos apsiausčiai Danijoskaralius Kristianas IV aktyviai remiamas prancūzų, olandų ir anglų, jų lėšomis nusamdo ir apginkluoja karioumenę, su kuria stoja į kovą prieš grfo fon Tilli vadovaujamą katalikų lygos kariuomenę. Taip prasideda antrasis daniškasis Trisdešimtmečio karo laikotarpis (1625-1630).
Daniškas karo etapas ir Valenšteino iškilimas
Sužinojęs apie danų planus imperatorius supranta antros kariuomenės sukurimo svarbą, tačiau Ferdinandą spaudė nemažos finansinės problemos. Šiuo sunkiu laikotarpiu imperijai į pagalbą ateina žmogus, jau anksčiau valdovui žinomas kaip geras patarėjas bei puikus karys ir pasiūlė Ferdinandui palikti jam kariuomenės sukurimo klausymą. Šis žmogus buvo Albrechtas Venceslasas Eusebijus fon Valenšteinas, viena iš žymiausių šio karo figūrų.
Kariuomenės išlaikymo ir aprųpinimo klausimą Valenšteinas išsprendė be didesnių finansinių išlaidų mat jo karinė sistemą skelbė, kad kariuomenė turi save pilnai išlaikyti beatodairiškai ir negailestingai plėšdama sritis kuriuose ji yra. Ferdinandas II sutiko su Valenšteino pasiūlimu ir išskyrė jo priežiūrai ir paruošimui kelių Čekijos, Frankonijos bei Švabijos sričių pulkus kurie neužilgo jau plėšė ir niokojo Čekijos bei vidurio Vokietijos sritis. Kariai iš valstiečių ir miestiečių rinko tokius didelius mokesčius, kad jų užteko ne tik kariuomenės išlaikymui, bet ir jos vadų praturtinimui.