Makiazo menas
5 (100%) 1 vote

Makiazo menas

MAKIAŽO MENAS

ISTORIJA

Žmogus visada norėjo būti gražus ir sveikas. Nuo atsiradimo momento šioje žemėje jis ėmė rūpintis savimi, švarintis, gražinti kūną ir veidą.

Skamba keistai, bet dekoratyvinę kosmetiką pirmieji pradėjo naudoti vyrai. Iš pradžių jie puošė ir dažė visą kūną ritualiniais, kariniais ir kitais tikslais, o vėliau jiems buvo atidarytos ir pirmosios kirpyklos. Moterys amžių amžius savo išvaizda rūpinosi tik namuose. Ir tik mūsų dienomis dekoratyvinė kosmetika – moterų prerogatyva.

Kosmetika jau antikos laikais ėmė vystytis dviem kryptimis: odos priežiūra ir odos gražinimas, siekiant paslėpti trūkumus ir išryškinti privalumus. Pirmasis takoskyrą pastebėjo senovės Romos gydytojas Galenas, nuspelnęs „grožio mokslui“ ne mažiau, nei filosofijai.

Visos šiuolaikinės kosmetikos ir kosmetologijos sritys – odos priežiūra, makiažas, manikiūras, pedikiūras, plaukų dažymas, šukavimas ir garbanojimas, masažas ir t.t. – turi savo tūkstantmetę istoriją.

Kas gi yra veido m a k i a ž a s, paslepiantis trūkumus ir pabrėžiantis grožį?

Tai dekoratyvinė kosmetika ir tikslingas jos panaudojimas. Tai baigiamasis akordas, kuris ištrina metus arba pasendina.

D a t o s ir f a k t a i

Prieš 12 tūkstančių metų pirmykščiai žmonės dažėsi kreida ir anglimi, odos priežiūrai naudojo gyvūnų riebalus ir alyvų aliejų, nuo saulės spindulių saugojosi – augaliniais dažais. Paleolito laikais makiažas buvo būtinas laidojimo apeigų elementas.

Garsiame „Eberso Papiruse“ , datuojamame 2000 m. pr. Kr., minimi mirtos ir alyvų aliejai, balzamai iš Šiaurinės Afrikos, Arabijos ir Palestinos. Jau 16 a. pr. Kr. žinomos medaus minkštinančios savybės. Tų laikų užrašuose aprašomos depiliacijos priemonių sudėtys, vokų šešėlių dažų gamybos receptai. Senovės Persijoje atsirado rožių vanduo ir migdolų pienas. Daugelis šiuolaikinės kosmetikos atradimų turi senovės Indijos ir Kinijos šaknis. Šioms civilizacijoms mes turėtume būti dėkingi už stebuklingąjį ženšenį. Biblijiniais laikais buvo užfiksuoti minkštinančių „losjonų“ ir aromatinių balzamų receptai. Senajame Testamente minimas veido dažymas.

E g i p t a s

Dekoratyvinės kosmetikos ir aromatinių aliejų srityje Senovės Egiptas neturėjo sau lygių. Egipto karalienių ir kilniųjų damų arsenale buvo visos reikalingos gražinimuisi priemonės – daugybė alebastrinių ir dramblio kaulo buteliukų su įvairiomis priemonėmis įvairioms kūno dalims: apsitrynimui, kvapieji vandenys, aliejai odos nusluoksniavimui, odos ir plaukų kvepalai.

Legendinė Kleopatra pati vadovavo kosmetinių ir farmacinių priemonių gamybos „laboratorijai“.

Kvepiantys tepalai su gydomųjų augalų ekstraktais(šafranu, mira, alijošiumi, ambra) pasižymėjo gydomosiomis ir baktericidinėmis savybėmis. Senovės Egipte jau naudojo skustuvus ir pincetus plaukų šalinimui, dažus nagams ir tatuiruotėms.

Kosmetika tapo neatsiejama dalimi žmogaus gyvenime ir po jo mirties. Kosmetines priemones dėdavo šalia velionio, nes manė, kad aname pasaulyje prireiks akių pravedimo pieštuko, tušo iš bičių vaško, veidrodžio ir aromatinių aliejų. 5-ojo tūkstantmečio pr. Kr kapavietėje aptiktos akių makiažo priemonės. Senovės Egipto ir Asirijos žmonės didelę reikšmę teikė asmens higienai. Prieš 2 tūkst. metų atsirado pirmieji kūno pylingai iš susmulkintos pemzos. Žinoma, kad egiptiečiai ir asirai prieš maudynes apsitrindavo smėliu, kad išvalytų odos poras.

Egipto gražuolės dažė veidus, kūnus ir plaukus, rausvino lūpas ir skruostus dažė raudona ochra, sumaišyta su vandeniu Nagus dažė hena ir ochra, apvedžiodavo akis ir paryškindavo antakius specialiu mišiniu iš trinto stibio(Sb), degintų migdolų, švino(Pb), vario oksido, ochros, pelenų, malachito, chrisokolos(mėlynai – žalia vario rūda). Šitą mišinį laikė mažuose buteliukuose ir tepdavo nusmailintu pagaliuku. Aristokratai akių šešėliavimui naudojo trintus brangakmenius- smaragdą, ametistą, safyrą, rubiną. Akių makiaže egiptiečiai kopijavo akį sakalo, kuris jiems buvo šventas paukštis. Egiptiečiams mes turime būti dėkingi už jų išrastą skystą akių pravedimą, kurį dabar vadiname laineriu. Ryški, stora linija, rėminanti akis, apsaugodavo nuo dykumos smėlio ir kaitrios saulės(sugerdavo šviesą).

Egipte gražinosi ir vyrai, ir moterys, be to labai mėgo papuošalus, kuriais puošė net vaikus. Papuošalai turėjo ne tik puošiamąją reikšmę, bet tarnavo kaip amuletai nuo piktos akies, prakeikimo ar nužiūrėjimo.

G r a i k i j a

Senovės graikai grožio idealą apibūdino kaip kūno ir sielos harmoniją. Todėl higiena, grožis ir sveikas gyvenimo būdas tapo neatskiriamos graiko gyvenimo būdo dalys. Graikiškas idealas sėkmingai įveikė laiko išbandymus, ir šiandien mes su malonumu žiūrime į antikinius veidus ir figūras, iškaltas marmure sumanaus skulptoriaus rankos. Graikų žiniomis naudojasi ir nūdienos mokslininkai įvairiose mokslo srityse.

Graikės veido gražinimui buvo naudojo pudras, akių šešėlius, veido blizgesį, plaukų dažus. Jos balino odą, labai puoselėjo kūną – juk „sveikam kūne-sveika siela“. Aristokratės šviesindavo plaukus ir darėsi odą balinančias kaukes. Šviesi oda rodė moters
visuomeninę padėtį – turtingo vyro žmona buvo namų puošmena. Tamsesnę odą turėjo laisvo elgesio moterys ir vergės.

Kosmetikos priemones graikai eksportavo į kaimynines Viduržemio jūros šalis. Pardavinėjo terakotą ir alebastrą. Patys pirkdavo Raudonosios jūros kriaukles perlamutrui.

7 a. iki Kr. Atėnuose buvo didelis prekybos centras, prekiaujantis kosmetika, aliejais ir kvepalais.

Daugelį žinių graikai perėmė iš rytų išminčių, papildė jas savaisiais atradimais medicinos ir kosmetikos srityje ir per romėnus perdavė ateinančioms kartoms. Netgi žodis „kosmetika“ kilęs iš graikų kalbos „cosmeo“, kuris reiškia „puošiu“.

Mūsų dienų kosmetikos „saugumo“ problema kankino ir antikinę Graikiją.

Dekoratyvinės kosmetikos sudėtyje ilgus amžius buvo naudojamos nuodingos medžiagos, todėl moterys gražindamos save lėtai žudėsi. Senovės graikai ėmė naudoti baltą šviną ir gyvsidabrį odos balinimui. Sunkieji metalai per odą patekdavo į organizmą ir paankstindavo gražuolių mirtį.

Pirmasis apie pavojų moteris perspėjo gydytojas Galenas. Tačiau nuodingąjį šviną moterys naudojo ir Viduramžiais, ir Renesanso epochoje, ir vėliau net iki XIX amžiaus.

R o m a

Šiuolaikinio kosmetinio ritualo ištakos siekia senovės Romą. Būtent romėnams mes turime būti dėkingi už žinias, kaip naudoti augalinius ekstraktus kosmetikoje. Pirmosios kosmetikos priemonės buvo mineralinės, augalinės ir gyvulinės kilmės. Romos istorikas Plinijus Vyresnysis užrašė daugelio kosmetinių priemonių receptus – tai Koso svarainių kremas, Rodoso salos šafraninis kremas, rožių vanduo iš Fazelio . Daugelis šių priemonių ingredientų naudojami ir šiuolaikinėje kosmetikoje.

Romėnai buvo užkietėję hedonistai, todėl su malonumu perimdavo viską, kas buvo susiję su kūno puoselėjimu.

Jie garbino pirtis ir maudėsi jose kasdien, vyrai privalėjo reguliariai švariai skustis(tuomet naudojosi bronziniais skustuvais)

Visuomeninėse pirtyse (termose) po maudynių kilmingą romėną masažuodavo įvairiais aliejais, kad kūnas išliktų sveikas ir grakštus, raumenys būtų tvirti, oda elastinga. Mūsų eros pradžioje Romoje buvo virš tūkstančio pirčių įvairiems visuomenės sluoksniams.

Romėnai, užkariavę Britaniją, nustėro pamatę vietinių gyventojų nevalyvumą. „Užkariautojai“ tučtuojau ėmė statyti visuomenines pirtis, kurios Anglijos teritorijoje išliko iki šiol. Kai IV amžiuje romėnai paliko Britaniją, britai vėl nustojo praustis. Bet vietinės moterys perėmė iš kilmingų romėnių įprotį naudotis dekoratyvine kosmetika.

Jeigu Egipte mistika, religija, medicina, farmakologija, kosmetika ir chemija buvo sujungtos į vieną visumą, tai Romoje visa tai suskilo į atskiras dalis. Prioritetai-aliejams, kurių gausus naudojimas nuskurdino ne vieną patricijų.

I a. po Kr. Roma importuodavo 2800 tonų smilkalų ir 550 tonų miros per metus. Neronas buvo įsirengęs savo rūmuose sistemą iš dramblio kaulų, iš kurių purkšdavo kvepalus arba lydavo rožių žiedlapiais.

Dekoratyvinėje kosmetikoje romėnai daug perėmė iš graikų ir Egipto – juodą akies apvedimą, daug puošybos, daug kviečių pudros, nuo kurios labai kentėjo romėnų oda.

Roma sugėrė daugelio buvusių kultūrų pasiekimus dekoratyvinėje kosmetikoje, todėl dominavo kičinė veido puošyba.

Romėnės lūpas dažė ochra, tamsiai apvedžiodavo akis, dažydavo blakstienas. Labai mėgo oranžinius šešėlius, kuriuos gaminosi iš šafrano-ypač brangaus prieskonio.

Ryškios lūpos ir tamsios akys – tai romėnių grožio etalonas.

Baltas veidas taip pat reiškė aukštesnę klasę visuomenėje. Be to romėnės turėjo savotiškus pincetus antakių korekcijai.

Romėnės įvaizdis – balta oda, raudonos lūpos, juodi antakiai – vadinamas grožio etalonu.

A n k s t y v i e j i v i d u r a m ž i a i

Žlugus Romos imperijai, natūrali medicina ir kosmetika buvo beveik užmirštos. Išnyko pirtys. Žmonės ėmė maudytis kubiluose. Paplitusi krikščionybė skelbė asketizmą, maldas ir atgailą pagrindinėmis priemonėmis prieš ligas. Besaikis kūno puošimas ir puoselėjimas – tai bereikalingas ir nuodėmingas dalykas viduramžių visuomenei. Romėnų hedonizmas buvo išguitas iš žmonių sąmonės. Tuo metu aukštinamos vidinės žmogaus savybės, kurios priešpastatomos išorinei formai – kūnui. Sielos ir dvasios švarinimas buvo svarbiausia viduramžių žmogaus gyvenimo dalis.

Viduramžių (Bizantijoje) gražios moters etalonas – nėščia gražuolė. Visuotinai priimtinas ir populiarus įvaizdis – romi moteris su kūdikėliu.

Nepaisant neigiamo požiūrio į išorinį gražinimąsi, viduramžių moterys visgi naudojosi makiažo priemonėmis. Kilmingos damos naudojo šviną odos balinimui, pešiojo antakius ir dažė lūpas ryškiai raudonais augaliniais dažais.

Daugelis kilmingų damų kūrė savo slaptus grožio receptus, kad suteiktų odai vientisą spalvą ir šviežumą. Pvz.: norėdamos sumažinti nuodingą švino poveikį, naudojo kaukes iš šparagų ir ožkos pieno. Šitame mišinyje mirkydavo duoną ir dėdavo ant veido.

Grožis ir higiena grįžo į Europą drauge su riteriais, grįžtančiais iš Kryžiaus žygių. Riteriai atvežė daugybę egzotiškų preparatų, kurie bematant išpopuliarėjo. Eteriniai aliejai buvo naudojami kvepalams
kaip antiseptinės priemonės.

Viduramžių moteris balino odą ir šviesino plaukus. Menestreliai apdainuodavo gražuolę, akinančiai balta oda ir šviesiais švelniais plaukais. Ji turėjo panėšėti į leliją ar rožę ir atitikti riterišką idealą. „jos kakta ir veidas buvo baltesni už lelijos žiedą…o josios akys taip švytėjo, kad buvo panašios į dvi žvaigždes: – žavisi Chretien‘as de Troyes. Kurtuazinė(riteriška) meilė garbino moterį, kaip grožio ir švelnumo įsikūnijimą. Prisiminkim meilės istorijas, kuriomis žavimės ir mūsų dienomis – Tristano ir Izoldos, Abelaro ir Aloizos.

Estetinis viduramžių žmogaus malonumas buvo susijęs su regėjimo pojūčiu, o šis priklausė nuo šviesos. Tamsa kėlė baimę. Viduramžių žmonės nemėgo tamsos, jie žavėjosi viskuo, kas spindi. Šviesūs plaukai spindi, kaip saulės spinduliai. Spindulingas moters grožis sukelia begalinį džiaugsmą: “Kai žiūriu į tavo kūną, girdžiu tavo žodžius ir matau tavo veidą, man nušvinta širdis“, – sušunka Gace‘as Brule. To meto mokslininkai mėgino įrodyti, kad šviesa yra grožio šaltinis.

Visgi daugelis antikinių grožio receptų buvo užmiršta. Natūralią kosmetiką prisiminė ir ėmė studijuoti Renesanso laikotarpiu, kai atgimė dvasinės ir materialinės antikinės kultūros vertybės.

R e n e s a n s a s

Tai epocha, pakeitusi „visuomenės veidą“. Audringame kultūros vystymesi, tobulėjo ir kosmetika. To meto žmonės žavėjosi ir lygiavosi į antikines grožybes ir vertybes.

Venera, romėnų meilės deivė, buvo tapatinama su moters grožio idealu. Renesanso gražuolė – tai jauna moteris, skaisčia permatoma oda, švelniais plaukais, svajinga ir lengva, kaip Botičelio „Venera“ . Tebeklesti kurtuazinė moters grožio samprata – moteris buvo mūza, savo nežemišku grožiu įkvepianti menininkus ir poetus – kaip Dantės Beatričė ar Petrarkos Laura.

Tuo metu sparčiai populiarėjo losjonai ir pudros. Jų gamyboje tebenaudojami toksiniai elementai – gyvsidabris, švinas; gyvūnų sekretas – ambra iš banginių, muskusas , civetos išskyros. Veidą gražuolės balino gana drastiška priemone – kalkėmis.

XVa. aukštuomenėje paplito gana kurioziška ir neįprasta mada – moteris, norėdama parodyti savo aukštą kilmę ir išmintį, ėmė skusti kaktą ir antakius.

Lūpas ir skruostus rausvino cinoberiu( gyvsidabrio sulfitas), kurį maišydavo su kiaušinio baltymu, žalių figų sultimis ir gumiarabiku.

Naudojo kitus rausvintojus: ochrą, košenilį(dažai), raudę(augalas), maišė juos su vandeniu, žuvies klijais ir sandalmedžio milteliais.

Tais laikais ištobulėjo skruostų rausvinimo technika: gražuolė tepdavo skaistalus, po to pudruodavo, kad atrodytų natūraliau.

XVa.pab. ir XVI a. moterys jau nebeskuto galvos. Moters idealas – putli, šviesiaplaukė, rausvais, kaip obuoliukai skruostais. Didelį dėmesį skyrė dantims. Jie turėjo būti balti. Buvo gaminama savotiška dantų pasta iš balto marmuro, trupinto stiklo, druskos, žuvies kaulų, kriauklių, perlų, brangakmenių, gintaro, muskuso ir upės akmenukų.

Gamino ir burnos skalavimo skystį – medaus, acto ir balto vyno mišinį.

XVI a. daug reikšmės teikė didelėms, švytinčioms akims. Mėgo jas pabrėžti juodai, kaip antikos laikais.

N a u j i e j i a m ž i a i ir R e s t a u r a c i j a

Graži moteris – stambi, sveika, rausvaskruostė. Prisiminkim Rubensa, Rembrantą…

XVII a pab. Prancūziją valdo karalius Liudvikas Saulė. Tais laikais be grimo išeiti į gatvę buvo tiesiog nepadoru. Karaliaus dvaras per metus išnaudodavo pudros gamybai kvietinių ir ryžių miltų tiek, kad galima būtų pamaitinti 40 kaimų. Higiena visiškai pamiršta, katastrofiškai plito venerinės ligos.

Be saiko gražinosi ir vyrai, ir moterys. Aristokrato veidas tragikomiškas – oda išbalinta, oranžiniai skruostai, ryškios lūpos ir muselės, kurios turėjo savo kalbą.

Damų šukuosenos ne mažiau kurioziškos – plaukuose kaspinai, juvelyriška, laivų modeliai, net daržovės ir vaisiai.

XVIII a. vyravo skaistalai – rausvino kelius, alkūnes, pirštų galiukus, visur, kur tik įmanoma.

Amžiaus pabaigoje po kruvinosios prancūzų revoliucijos atėjo ampyro arba sūpuoklių amžius. Monarchijos nebėra, visi beveik lygūs. Aukštuomenė siekė panėšėti į varguomenę, varguomenė į aukštuomenę. Makiaže imta vertinti natūralią odos spalvą, aristokratės atsisakė baltos veido spalvos. Veidus balinti ėmė tik laisvo elgesio moterys.

X I X a m ž i u s

Ampyras. Madingos suknutės, lyg naktinukai. Moteris pirmą kartą išdrįso nusikirpti plaukus. To meto stilių formavo Napoleono žmona Žozefina.

Bene pirmą kartą madingos tapo tamsiaplaukės. Makiažas nebuvo ryškus – moterys naudojo akių šešėlius – žalsvus, pilkus, tamsino blakstienas.

Amžiaus pradžioje buvo madinga moteris –vyro kompanijonė. O kad prilygtų vyrui, ji privalėjo daug skaityti. Madinga blyški nuo skaitymo ir intelektualinių pretenzijų, paliegusi mergina, mirštanti nuo džiovos.

Tuo metu atsiranda pirmosios idėjos apie moters nepriklausomybę – prancūzų rašytoja Aurora Dupin, kurią mes žinome Žorž Sand (George Sand) pseudonimu, mėgo vyriškus kostiumus ir atvirai rūkė, pagaliau išdrįso su kompozitoriumi Frederiku Šopenu (Frederic Chopin) išvykti į
Maljorką, kas to meto visuomenei buvo nesuprantama ir smerktina.

Apie 1850 metus į madą grįžta rusvi plaukai, už kuriuos galima dėkoti karalienei Viktorijai, kurios vardu pavadinta ištisa epocha. Atsirado krinolino suknelės. Moteris paskendo sijonuose. Akcentas – plonas liemuo ir aukšta šukuosena, dekoruota plunksnomis, sagėmis ir skrybėlaitėmis. Tuo laiku gausiai naudojo blakstienų tušą. Veidą pudravosi, tačiau odos nebalino.

Amžiaus pabaigoje moteris tampa panaši į žąsį – apatinėje suknelės nugaros pusėje buvo tvirtinama pagalvėlė. Makiažas saikingas – vos ryškinamos blakstienos, lūpos, skruostai.

XX amžiaus makiažo tendencijos

I- as dešimtmetis. Ištobulėjus dviračiui, moteris išdrįso juo važiuoti ir jau savaime atrodė protinga ir pasitikinti. Be to ji išdrįso gyventi visuomeninį gyvenimą. Atsirado pirmieji kurortai, atgimė higiena.

II dešimtmetis – madingos raudonos lūpos – kaspinėlis, ploni antakiai ir baltas veidas. Aukštuomenės damų salonuose vyravo rytietiški motyvai.

To meto madai didelę įtaką darė Sergėjaus Diagilevo rusų baletas. Moterys panoro tapti labiau egzotiškos, ryškesnės – ryškesni drabužiai, tamsesnis makiažas. Tapo populiarios tatuiruotės, ypač aukštuomenės damų tarpe. Damos dažėsi lūpas, rožine spalva skaistino veidus ir piešė tamsius antakius. Žymioji šokėja ir špionė Mata Hari buvo to meto mados atspindys.

Pirmasis pasaulinis karas sukėlė tarp moterų konkurenciją. Moterys gražinosi ryškindamos antakius. Jie tapo lyg rėmais gražiam paveikslėliui. Sparčiai vystėsi juodai baltas kinas, kuris padovanojo „liūdnas“ akis.

Juk vyksta karas ir linksmintis nedera.

20-ieji. Esmė – nebyliojo kino žvaigždė. Lūpdažis tamsus, trumpas kare, pudra, liesumas, ekscentriškumas, kūnas kampuotas, tamsūs ratilai aplink akis. Drabužiai laisvi ir lengvi. Tais laikais žmonės jau ėmė atsigauti po negandų ir turėjo daugiau pinigų, todėl moterys labiau puošėsi. Atsirado grožio salonų užuomazgos. Dešimtmečio pabaigoje grįžtama į romantinį stilių – maža galvutė, neryškūs antakiai, lūpos dažomos vis dar kaspinuko forma.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2870 žodžiai iš 9337 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.