Makroekonominė sistema ir jos charakteristika. Pagrindiniai jos rodikliai. Makroekonominę sistemą galima nagrinėti įvairiais lygiais :1)Aukščiausiu lygiu, kaip globalinę sistemą 2)Vidutiniu, kaip atskirų valstybių grupių tarpusavyje tampriai susijusių ekonomika. 3) Atskiros valstybės makroekonomikos sistema. Kokiais lygiais nenagrinėtumėm ekonominę sistemą visuomet galima bent apytikriai apskaičiuoti ar surasti dydį piniginę išraišką iš kurio būtų galima spręsti apie ekonominės sistemos funkcionavimo rezultatyvumą. Toks rodiklis pačiu bendriausiu pavidalu yra Nacionalinis produktas, pajamos, turtas. Šie rodikliai turi dar ir įvairių savo rūšių priklausomai nuo to kokius klausimus užduoda statistinių problemų sprendimo pusė. Gali būti grynasis, tarpinis, galutinis, bendrasis. Tai 1)-ji makroekonominės sistemos rodiklių funkcionavimo grupė. 2)-ji kainų lygis ir skaičiuojami kainų indeksai. 3)-ioji rodiklių grupė- palūkanų norma 4)-ji rodiklių grupė – užimtumo rodikliai. Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) yra skaičiuojamas 3 metodais a) pagal išlaidų srautą b) pagal pajamų srautą c) gamybos požiūriu BMP yra suminė visų pagamintų per metus galutinių prekių ir suteiktų paslaugų rinkos vertė. Pradinė vertė tai kainų skirtumas tarp gamintojo pagaminto produkto vertės ir išlaidų dėl tarpinių prekių įsigyjimo iš kitų firmų.Skaičiuojant pagal išlaidas ( a) metodu) yra sudedamos visos namų ūkio ir firmų išlaidos, o taip pat vyriausybės išlaidos galutinėms prekėms ir paslaugoms pirkti. Bendrasis nacionalinis produktas BNP=С; С- namų ūkių, firmų ir vyriausybės išlaidos. I-mas dėmuo: Namų ūkis tai individai, šeimos nekomercinės organizacijos jų funkcijos svarbios ta prasme kad jie ekonomikoje atlieka dvigubą vaidmenį: yra galutinių prekių ir paslaugų pirkėjai ir gamybos veiksnių savininkai. Firma tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę ir veikiantis komercijos pagrindais, teikiantis paslaugas, gaminantis prekes. BNP=С+J; II-tras dėmuo: J-investicijos naujų įmonių statybai įrenginių pirkimui gatavų prekių ir atsargų papildymui, gyvenamų namų statybos išlaidos. III-ias dėmuo G- vyriausybė. Tai valstybinių įstaigų bei organizacijų išlaidos vartojimo prekių bei galutinių paslaugų pirkimui, investicijos kelių tiesimui, mokyklų statybai t.t. IV-tas dėmuo NX-grynasis eksportas-tai šalies eksporto ir importo skirtumas NX=X-Z; X-eksportas, Z-importas BNP=C+J+G+NX
b) šiuo atveju yra sudedami tokie dydžiai: darbo užmokestis-(W), renta arba nuoma-(r), palūkanų procentas-(i), pelnas-(П), amortizacija-(De), netiesioginiai mokesčiai-(Ti)- tai mokesčiai kurios vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai apima pridėtinės vertės mokesčius, akcizus. Turto ir licenzijų mokesčius. BNP=W+r+i+П+De+Ti c) metodu yra apskaičiuojant yra suskaičiuojama galutinių prekių bei paslaugų suma tokiu būdu iš bendros produkto bei paslaugų kainos visumos yra atimama kaina tarpinio produkto, kuris lieka gamyboje tolesniam perdirbimu. Grynasis produktas gaunamas iš bendrojo produkto atėmus amortizaciją. Tarpinis produktas tai firmų naudojami ištekliai kitų prekių gamybai ar paslaugų teikimui. Bendras vidaus produktas tai produktas sukurtas atitinkamos šalies teritorijoje. BVP=C+J+G+X. Galutinis produktas tai prekės ir paslaugos skirtos galutiniam vartojimui nepaisant kuriam ekonomikos sektoriuje šis vartojimas vyksta. Asmeninės pajamos tai visos atskirų asmenų pajamos uždirbtos ar gautos ir išleistos vartojimui, mokesčių mokėjimui arba sutaupytos. Disponuojamos pajamos likusios vartojimui ir taupymui po mokesčių sumokėjimo, prie šių pajamų yra priskaičiuojami ir mokesčiai iš biudžeto. KAINŲ LYGIS-bendrasis kainų lygis nusako plačios prekių grupės kainų lygį išmatuojamą pagal kainų indeksą, jis parodo kainų santykį bazinių ir ataskaitinių ir dabartinių. Kind=(Patskai/Pbazin)×100%; Skaičiuojami kainų indeksai yra trijų rūšių 1) vartojimo prekių indeksai,
2)gamybinės paskirties prekių kainų indeksai, 3) BNP defliatorius Difl=(BNPnomin/BNPreal)×100%; BNPreal-tai produktas rodantis tikrąją produkto apimtį. Kainų indeksas yra naudojamas skaičiuojant infliacijos lygį. Infliacija Kind=((Pdbar-Ppraėj)/Ppraėj)×100%.
Infliacijos kaip reiškinio charakteristika, priežastys, rūšys, jėgos.
Infliacija, kaip reiškinys pasireiškia kainų bendru augimu ir piniginių vienetų cirkuliacijoje nuolatiniu gausėjimu. Dėl paklausos ir pasiūlos disbalanso ekonomikoje yra pažeidžiama pusiausvyra, ekonomikoje ir kainos nuolat keičiasi infliacijos sąlygomis jos kyla. (brėž.1) Defliacija yra reiškinys priešingas infliacijai pasireiškiantis kainų mažinimu. Šiuolaikiniame pasaulyje defliacijos reiškiniai yra žinomi, pvz.: TSRS po karo kainos mažėjo. Iš dalies tai susiję su vyriausybės vykdoma specialia kainų priežiūros politika. Pagrinddinės infliacijos priežastys: 1) infliacija yra organiškai būdinga rinkos ekonomikai. 2) 20a. metų įvykęs principinės finansų ir piniginės kreditinės sistemos pertvarkymas 3) Oligopolinės infliacijos formavimasis. Infliacijos rūšys: 1) atvira, kai matom, kad kainos kyla. 2) Paslėpta, kainos nekyla, tačiau tų prekių nėra, nors kainos ir nekyla. Tačiau esant paslėptai infliacijai, ir vykdoma griežta kainų
kontrolė, neišvengiamai atsiranda juodoji rinka, o atvira infliacija neišvengiamai iškreipia rinkoje vykstančius procesus. Nežiūrint to, kad kainos yra neproporcingai padidėjusios, vis dėlto atviros infliacijos sąlygomis kaina išlieka kaip signalas rodantis kapitalo įdėjimo sferos pelningumą. Infliacijos tipai (atsižvelgiant į infliacijos tempus). 1)Nuosaiki arba šliaužianti (iki 10%); 2)garopo arba šuoliuojanti, (nuo 20_200%); 3)giper infliacija. 1)tipo infliacija nuosaiki šiuolaikiniame pasaulyje, yra traktuojama beveik kaip normali, dažnai yra teigiama kad ji aktyvina rinkoje vykstančius procesus, tuo tarpu 2)ir3) tipo infliacija turi neigiamą poveikį rinkai ir ekonomikai, tiesiog griaunamąjį, kadangi yra pažeidžiamos visos ūkio proporcijos, taip pat infliacija galima klasifikuot kaip laukiama ir nelaukiama (tikėtina ar ne). Tiek vyriausybė tiek ir valstybė infliacijos sąlygomis sprendžia rimtą makroekonominę problemą-dilemą, ar infliaciją nuslopinti ar prie jos prisitaikyti. Pagrindinės jėgos pasaulyje sukeliančios infliaciją: 1)valstybės monopolija ir atliekami veiksmai vykdant popierinę pinigų emisiją. 2)profsąjungų monopolija nustatanti darbo užmokesčio lygį, 3)stambių firmų monopolizmas.
Svarbiausios infliacijos pasekmės: 1) dėl pinigų perkamosios galios smukimo mažėja realus darbo užmokestis, vadinasi smunka bendrasis gyvenimo lygis. 1) vyksta intensyvus turto persiskirstymas, kadangi mažėja pajamos iš darbo vadinasi didėja turto savininko pajamos. 3)dėl infliacijos pasekmių labiausiai nukenčia asmenys turintys fiksuotas pajamas, o laimi asmenys pasiskolinę ir nemažas sumas. Su infliacija yra kovojama vykdant fiskalinę ir monetarinę politika, paprastai yra indeksuojamas darbo užmokestis pagal infliacijos lygį ir mastą, tačiau ši priemonė nėra efektyvi ilgo periodo požiūriu, nes iš esmės darbo užmokesčio indeksacija tik tarnauja, kaip amortizatorius švelninantis socialinius ekonominius prieštaravimus priemonė. 3)-iasis rodiklis palūkanų forma, tai mokestis už pinigus paskolintus ar už gautus kreditus. Pinigai su ekonominiu turiniu yra ypatinga prekė, kuri iš vienos pusės tarnauja, kaip atiskaitymo tarp pirkėjų ir pardavėjų, arba kaip turto kaupimo priemonė. Bet viena iš svarbiausių socialinių ir kartu juridinių pinigų f-jų yra teisė į visuomeninio turto dalį, o tos teisės dydį nusako pinigų kiekis, kurį mes turime, ar laikinai perleidžiam savo nuožiūra. Palūkanų normos rūšių yra labai daug, todėl, kad: a) pati kredito rizika yra labai diferencijuota, priklausanti tirk nuo laikotarpio trukmės b) labai skirtingas norinčių pasiskolinti perkamasis pajėgumas. Palūkanų normos 1)nekilnojamo turto (10_11%); 2)ilgalaikio vartojimo prekėms (15_18%); 3)trumpalaikis kreditas (_36%). Yra skiriama palūkanų nominali ir reali norma. reali=nominali-infliac.lygį.
Palūkanų normą pirmos eilės reguliuoja centrinis bankas, o jau ją nustato valstybė administraciniu keliu. Ją ima centrinis faktas skolindamas bakams rezervus. 4)užimtumo – rodiklis. Šie rodikliai yra skaičiuojami labai įvairiai, kadangi analizė darbo jėgos panaudojimo galimybių yra atliekama detaliai. Pačiu bendriausiu užimtumo rodikliu yra santykis: suaugusių darbingų gyventojų skaičius su bedarbių skaičiumi. Skaičiuojant įvairius užimtumo rodiklius tokio santykio skaitiklis ir vardiklis gali būti labai įvairūs, priklausomai nuo to kokio užimtumo ar nedarbingumo aspektą yra norima parodyti. Skaičiavimams yra reikalinga visuomet kaip taisyklė darbo jėgos sąvoka, tai bendras visų galinčių dirbti ir dirbančių bendras skaičius. Tarptautinė nedarbo organizacija skaičiuoja nedarbo normą, tai santykis visų bendradarbių skaičius su darbo jėgos skaičiumi. nedarbo norma=åbedarbių skaičius/ådarbo jėga. Nedarbo rūšys: 1) frikcinis nedarbas 2)struktūrinis nedarbas 3) ciklinis nedarbas. Frikcinis nedarbas atsiranda dėl darbo pasiūlos ir darbo paklausos pokyčio vyksta objektyviai būtinas darbo jėgos judėjimas. Jo metu asmenys laisvanoriškai keičia darbo vietą dėl savo tam tikrų sumetimų. Struktūrinis nedarbas, kai darbo paklausa neatitinka darbo jėgos struktūros. Ciklinis nedarbas atsiranda tada tuomet, kai gamybos apimtis mažėja ir tuo pačiu didėja pretendentų į darbą skaičius. Visiško užimtumo pasiekti praktiškai neįmanoma, todėl, kad yra kalbama apie maksimalų užimtumo lygį. Jį galima pasiekti net esant frikciniam ir struktūriniam nedarbui.