Makroekonomikos planavimas
5 (100%) 1 vote

Makroekonomikos planavimas

2. Makroekonomikos strateginio planavimo metodologiniai ir organizavimo pagrindai

Planingas visuomenės vystymas yra vienas iš didžiausių civilizacijos pasiekimų, todėl išsivysčiusiose rinkos šalyse strateginis planavimas yra svarbiausia ūkio valstybinio reguliavimo priemonė. Jis padeda išlaikyti atitinkamas šalies ūkio vystymo proporcijas ir pagal bendrus tikslus suderintą visų ūkio grandžių funkcionavimą.

2.1. Ekonominės sistemos (laisvos rinkos, centralizuotai valdoma ir socialinės (reguliuojamos) rinkos ekonomika). Jų privalumai ir trūkumai.

2.2. Valstybinio reguliavimo samprata ir priemonės socialinės rinkos ekonomikoje (valstybinio reguliavimo sistemos elementai).

2.3. Šalies ūkio vystymo strateginio planavimo turinys ir logika:

• strateginio planavimo procedūros;

• strateginio planavimo eiga: tikslų nustatymas; esamos būklės analizė ir įvertinimas; visuomenės poreikių apimties ir struktūros nustatymas; reikalingų išteklių nustatymas; visuomenės poreikių ir turimų išteklių nustatymas

2.4. Strateginio planavimo principai ir metodologija:

• makroekonomikos planavimo principai: ekonomikos ir politikos vieningumas; centralizmo ir savarankiškumo derinimas; valdymo sprendimų mokslinis pagrįstumas ir efektyvumas; bendrų ir vietinių interesų derinimas;

• sisteminio požiūrio makroekonomikos planavime taikymas.

2.5. Lietuvos ūkio (plėtros) iki 2015 metų ilgalaikė strategija.

2.1 Ekonominės sistemos. Jų privalumai ir trūkumai.

Bendras žmonių gyvenimas ir ūkinė veikla galima, jei prisilaikoma tam tikrų taisyklių ir tvarkos. Todėl kiekvienoje šalyje visuomenės ir ūkio subjektų veikla yra atitinkamai reguliuojama, pasitelkiant ekonominius ir teisinius svertus, etikos normas, kurie priklauso nuo esamos visuomeninės politinės sistemos.

Šiuo metu išskiriami trys pagrindiniai ekonominių sistemų tipai: laisvos rinkos ekonomika, centralizuotai valdoma ekonomika ir socialinės (reguliuojamos) rinkos ekonomika. Kiekviena jų turi savo privalumus ir trūkumus. Jų palyginimas pateikiamas 1 lentelėje.

1 lentelė. Ekonominių sistemų charakteristika

EKONOMINĖMS SISTEMOMS BŪDINGI BRUOŽAI

Laisvos rinkos ekonomika Socialinės rinkos ekonomika Centralizuotai valdoma ekonomika

1. Individualizmas – svarbiausia žmogaus, individo laisvė ir interesai. 1. Žmogaus, individo laisvė ir valstybės dalyvavimas, sprendžiant šalies piliečių socialines problemas. 1. Kolektyvizmas – svarbiausi visuomenės ir valstybės interesai.

2. Vyraujanti privati gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų nuosavybė. 2. Nuosavybės formų įvairovė. 2. Valstybinė gamybos priemonių nuosavybė.

3. Ekonominiai ištekliai patenka per rinką 3. Išteklius skirsto ir rinka, ir valstybė 3. Išteklius skirsto pati valstybė

4. Mišri valstybinės ir privačios veiklos sistema, atiduodant ryškų prioritetą privačiai. 4. Piliečių ir prekių (paslaugų) gamintojų ekonominė laisvė. 4. Viso šalies ūkio centralizuotas valdymas, planavimas ir reguliavimas.

5. Laisva ir savarankiška prekių gamintojų veikla, savarankiškas veiklos rūšies pasirinkimas. 5. Įmonių (gamintojų) veiklos koordinavimas ir motyvavimas. 5. Aukštas g-bos koncentracijos lygis ir monopolizavimas valstybinėse įmonėse mažina konkurencijos įtaką.

6. Laisva konkurencija ir kainodara. 6. Laisva kainodara ir konkurencijos kontrolė. 6. Gamybinės veiklos orientavimas į bendrą liaudies ūkio efektyvumą.

7. Rinka – ekonomikos reguliatorius. 7. Socialinis saugumas – mokesčių sistemos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų socialinių sričių valstybinis reguliavimas. 6. Kaip aukščiausias visuomenės tikslas – deklaruojamas visapusis žmogaus vystymas.

8. Didelė vartotojų ir dirbančiųjų įtaka rinkos ekonomikai, kaip ribojantis ją veiksnys. 8. Bendro visuomeninio produkto skirstymas, atsižvelgiant į realų darbinį kiekvieno piliečio indėlį. 8. Apribotos individo ir kolektyvo laisvės.

9. Ekonomikos atvirumas. 9. Ekonomikos atvirumas. 9. Viso šalies ūkio komplekso uždarumas.

Planavimo vaidmuo šiuose ekonominiuose ūkio modeliuose yra nevienodas, tačiau bet kurioje sistemoje yra reikšmingas. 2 lentelėje įvertinama viso šalies ūkio (makroekonomikos) ir įmonės – verslo (mikroekonomikos) planavimo reikšmė atskirose ekonominėse sistemose.

2 lentelė. Planavimo svarba skirtingose ekonominėse sistemose

Požymis Laisvos rinkos ekonomika Socialinės rinkos ekonomika Centralizuotai valdoma ekonomika

Šalies ūkio planavimas Mažai svarbus Reikšmingas Labai svarbus

Įmonės (verslo) planavimas Labai svarbus Labai svarbus Mažai svarbus

Laisvos rinkos ekonomika ir centralizuotai valdoma ekonomika yra visiškai priešingos ekonominės sistemos, kurių gyvybingumas praktikoje nepasitvirtino. Patirtis rodo, kad rinkos santykių sistema leidžia pasiekti efektyvesnį visuomenės vystymą, tačiau ji turi rimtų ekonominių ir socialinių trūkumų:

• nėra gamintojų suinteresuotumo kolektyvinio naudojimo ir visuomeninės paskirties prekių gamyba;

• ūkio subjektai gali nekreipti dėmesio į neigiamas savo veiklos pasekmes visuomenei ir gamtosaugai;

• neužtikrina teisės į darbą;

• negali visiems visuomenės nariams garantuoti vidutinio gerbūvio;

• nėra suinteresuotumo vystyti fundamentaliuosius mokslus ir tyrimus, meną;

• didelė ūkio
vystymosi priklausomybė nuo infliacinių procesų.

Todėl visos rinkos ekonomikos šalys siekia užtikrinti savo piliečių socialinį saugumą, taikydamos atitinkamą socialinių-ekonominių santykių valstybinį reguliavimą. Šiuolaikinė rinkos ekonomika – socialinė ekonomika, kurios tikslas – įvairių žmogaus poreikių patenkinimas, garantuojant piliečių socialinį saugumą. Socialinei rinkos ekonomikai būdinga:

• nuosavybės formų įvairovė;

• piliečių ir verslininkų ekonominė laisvė;

• laisva konkurencija ir kainodara;

• bendro visuomeninio produkto skirstymas, atsižvelgiant į realų kiekvieno piliečio darbinį indėlį;

• socialinė pagalba ir garantijos vargingiausiems visuomenės sluoksniams.

Todėl socialinės rinkos ekonomikoje, sprendžiant šalies piliečių socialines problemas, valstybės vaidmuo yra labai didelis ir ji sprendžia tokius pagrindinius ūkio valdymo uždavinius:

1. šalies teisėtvarkos formavimas ir palaikymas;

2. vidinio ir išorinio šalies saugumo užtikrinimas;

3. nacionalinės valiutos stabilumas;

4. socialinės infrastruktūros šakų (švietimo, sveikatos apsaugos, mokslo ir meno, visuomeninio transporto ir kt.) vystymas;

5. konkurencinės kovos kontrolė;

6. gyventojų užimtumo didinimas;

7. gamtosaugos ir racionalaus gamtinių išteklių naudojimo užtikrinimas;

8. makroekonominis socialinių-ekonominių procesų valdymas rinkos ūkio galimybių ribose.

Šių uždavinių sėkmingas sprendimas ir sudaro sąlygas šalies gyventojų gyvenimo lygio ir kokybės kilimui; socialiniam teisingumui ir efektyviam socialinio aprūpinimo sistemos funkcionavimui.

Ūkio orientavimas į socialinę ekonomiką patvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir ilgalaikėje socialinių reformų programoje.

2.2.Valstybinio reguliavimo samprata ir priemonės socialinės rinkos ekonomikoje.

Visuomenės ekonominė ir socialinė pažanga bet kurioje ekonominėje sistemoje neįmanoma be joje vykstančių procesų valdymo, kurį suprantame, kaip sąmoningą, tikslingą ir planingą valdymo subjektų poveikį valdymo objektams, siekiant išlaikyti jų (objektų) specifiką, normalų funkcionavimą ir padėti prisitaikyti prie išorinės aplinkos pokyčių.

Valdymo subjektai (kas valdo)– socialiniai institutai, organizacijos, žmonių grupės ir atskiri asmenys atliekantys valdymo veiksmus (priima sprendimus ir organizuoja jų vykdymą).

Valdymo objektai (ką valdo) – visi socialiniai institutai, organizacijos, žmonių grupės ir asmenys, jaučiantys valdymo subjektų poveikį ir reaguojantys į jį atitinkama savo veikla.

Pereinant prie socialinės rinkos didėja nacionalinės ekonomikos vystymo reguliavimo reikšmė, kurio tikslas sumažinti ir panaikinti anksčiau minėtus rinkos ekonomikos trūkumus.

Ekonomikos ir socialinių santykių valstybinis reguliavimas yra tikslinga valstybės veikla, siekianti užtikrinti šalies ūkio politinį, teisinį ir ekonominį stabilumą, atitinkamus nacionalinės ekonomikos augimo tempus, sudarant sąlygas laisvai ir savarankiškai prekių gamintojų veiklai ir garantuojant visų visuomenės narių socialinį saugumą.

Valstybinis reguliavimas vykdomas, sukuriant atitinkamą administracinio-teisinio ir bendro valstybės valdymo sistemą..

Administracinio-teisinio reguliavimo tikslas – teisės normų pagalba : a)organizuoti atskirų žmonių arba jų grupių veiklą; b) nustatyti atskirų piliečių ir įmonių (organizacijų) kompetencijas, teises ir pareigas.Teisinio reguliavimo mechanizmą sudaro įvairūs normatyviniai aktai (įstatymai, poįstatyminiai aktai, nurodymai).

Valstybinio reguliavimo sistemos elementai yra: mokesčių politika, valstybinis biudžetas, amortizacinė politika, kreditinė-piniginių santykių sistema, nacionalinės ekonomikos strateginis planavimas:

1. Mokesčių politika – nulemia valstybinio biudžeto pajamas; turi skatinti ūkio ekonominį augimą, mokslinę-techninę pažangą, padėti vykdyti šalies ūkio struktūrinius pokyčius, didinti eksportą ir eksportuojamų prekių konkurentabilumą. Mokesčių politika gali būti vykdoma: a) keičiant mokesčių sistemą ir tarifus; b) suteikiant verslininkams ir juridiniams asmenims tiesiogines ir netiesiogines lengvatas, siekiant įtakoti jų investicinės veiklos apimtis.

2. Valstybinio biudžeto išlaidos, kurios gali būti skiriamos:

a. Valstybinių investicijų finansavimui, t.y.:

• Svarbiausių mokslinių tyrimų, aukštos kvalifikacijos specialistų ruošimo, infrastruktūros modernizavimo programų, šalies gynybinio potencialo stiprinimo ir t.t. finansavimui;

• Pagrindinio kapitalo modernizavimo ir jo našumo didinimo, eksporto potencialo didinimo finansiniam skatinimui;

• Gamtos apsaugos ir racionalaus gamtinių išteklių naudojimo programų finansavimui.

b. Pramoninio gamybinio komplekso vystymui, nes jis sukuria papildomą gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų paklausą.

c. Socialinės infrastruktūros šakų vystymui ir socialinio aprūpinimo sistemos funkcionavimo finansavimui.

d. Valstybės materialinių išteklių rezervų papildymui.

e. Antiinfliacinių priemonių finansavimui.

3. Amortizacinė politika – yra susijusi su pagrindinių priemonių eksploatavimo laiko amortizavimo normavimu. Ji turi skatinti spartų pagrindinio kapitalo atnaujinimą ir mokslinę-techninę
Kreditinių-piniginių santykių sistemos pagalba valstybė gali skatinti ūkio reprodukcijos procesą per Centrinį valstybės banką įtakodama visų komercinių institucijų veiklos pobūdį ir apimtis.

5. Ūkio vystymo strateginis planavimas – sudaro sąlygas:

a. Surinkti duomenis ir įvertinti konkretaus laikotarpio ūkio ekonomikos ir socialinio vystymo lygį.

b. Suprojektuoti ūkio ekonomikos ir socialinio vystymo ateities tendencijas.

c. Suformuluoti konkrečius strateginius tikslus, kurių įgyvendinimo turi siekti visi ūkio subjektai.

d. Suderinti numatytus tikslus su turimais visų išteklių rezervais (kiekio ir struktūros požiūriu).

e. Suderinti ir apjungti į vieningą planą valstybės, regionų ir kitų ūkio subjektų ekonominio ir socialinio vystymo problemų sprendimą

f. Užtikrinti kompleksinį biudžetinės-mokesčių ir piniginės-kreditinės sistemos koordinavimą ir panaudojimą, įgyvendinant strateginius tikslus.

g. Sudaro galimybę ūkio subjektams gauti išsamesnę informaciją, susidaryti vaizdą ir įvertinti pasaulinės ir vidaus rinkos konjuktūrą, tendencijas ir panaudoti šias žinias savo, o tuo pačiu ir regionų bei šalies strateginių tikslų įgyvendinimui.

2.3. Šalies ūkio vystymo strateginio planavimo turinys ir logika.

Planingo ūkio vystymo esmė – sąmoningai suformuluoti tikslai ir numatyti veiksmai jiems pasiekti, derinant juos su turimais ištekliais, įvertinant tiesioginę ir netiesioginę aplinkos pokyčių įtaką.

Strateginio planavimo turinį atskleidžia jo procedūros, kurios makroekonominiame lygyje yra tokios:

1. prognozavimas: sudaromos aplinkos pokyčių ir veiklos rodiklių prognozės;

2. programavimas: sudaromos strateginės programos;

3. projektavimas: sudaromi įvairių nacionalinės ekonomikos lygiųstrateginių planų projektai

1. Prognozavimas – svarbiausias makroekonominio planavimo etapas, nes tai yra pradinis ilgalaikių planų ir programų sudarymo ir pagrindimo etapas, kurio metu sudaromos aplinkos ir rinkos konjuktūros, tiesiogiai įtakojančios gaunamų pajamų lygį, pokyčių prognozės. Strateginė prognozė – empirinis arba moksliškai pagrįstas samprotavimas apie galimą objekto būklę ateityje ir alternatyvinius jos pasiekimo kelius ir laiką. Prognozavimas atliekamas:

• ekstrapoliuojant į ateities periodą objekto vystymosi tendencijas praėjusiame laikotarpyje(dažniausiai paskutinių 2-3 metų);

• panaudojant atitinkamus normatyvinius skaičiavimus.

Strateginis prognozavimas yra tarpinė grandis, jungianti visuomenės vystymosi reguliavimo teoriją ir praktiką. Šiuolaikinės valstybės sprendžiamų problemų įvairovė reikalauja atitinkamo prognozių susisteminimo, klasifikavimo. Prognozės grupuojamos:

• Pagal apimtį:

o Makroekonominės (bendros nacionalinės ekonomikos vystymo prognozės) ir struktūrinės (atskirų šakų, regionų ir pan. vystymo prognozės);

o Atskirų nacionalinės ekonomikos kompleksų (kuro-energetinio, agropramoninio, finansinio-kreditinio ir pan.) vystymo prognozės;

o Šakinės, regioninės;

o Ūkininkaujančių subjektų, jų asociacijų, atskirų gamybų ir produktų.

• Pagal laiką:

o Strateginės ir taktinės;

o Operatyvinės (iki 1 mėn.);

o Trumpalaikės (1mėn.-1 metai);

o Vidutinės trukmės (1-5 metai);

o Ilgalaikės (5-15);

o Tolimo periodo (15-20 metų);

• Pagal tyrimo objektus: ekonominių, socialinių, politinių ir t.t. santykių vystymo;

• Pagal nustatymo metodus:

o Tiriamosios;

o Normatyvinės.

2. Strateginis programavimas remiasi sudarytomis prognozėmis ir turi paruošti šalies ūkio, atskirų jo kompleksų, regionų ir pan. vystymo programų projektus.

Makroekonominiame strateginiame planavime programa suprantama, kaip kokio tai atskiro, konkretaus objekto būklės numatymas po kurio tai laiko. Ji turi remtis aiškiai ir konkrečiai suformuluotu tikslu, jam pasiekti reikalingų priemonių sistema, kuri turi būti suderinta su turimais (arba galimais turėti) ištekliais, taip pat turi būti numatytas įgyvendinimo periodas ir vykdytojai.

Programos ruošiamos įvairiuose valdymo lygiuose. Jose turi būti pateikiama:

• sprendžiamų uždavinių sąrašas;

• visų priemonių nuoseklus išdėstymas laike;

• tiesioginių ir netiesioginių išlaidų apskaičiavimas;

• užduočių paskirstymas vykdytojams.

Programos išlaidas apsprendžia reikalingų numatytiems tikslams pasiekti materialinių, darbo, piniginių ir informacinių išteklių vertė. Jas apskaičiuojant būtina įvertinti tiesiogines ir netiesiogines sąnaudas.

Programos yra labai įvairios; jų klasifikavimo požymių gali būti labai daug. Pagrindiniai parodyti programų tipologijų lentelėje.

3 lentelė. Programų klasifikavimas

Strateginių programų grupavimo požymiai Programų grupės (klasės)

1. Socialinio-ekonominio vystymo tikslų požiūriu Tikslų

Išteklių

2. Pagal problemų pobūdį a) socialinės

Susijusios su asmeniu ir šeima Susijusios su gyventojų grupėmis Susijusios su bendru visuomenės socialiniu vystymu

b) socialinės-ekonominės

Susijusios su asmeniu Susijusios su gyventojų grupėmis

c) politinės

Susijusios su valstybės valdymo
tobulinimu

d) ekonominės

Organizacinės-ūkinės Gamybinės-ekonominės

e) mokslinės-techninės

f) apyvartinės

g) ideologinės

h) daugiatikslės

3. Šalies požiūriu a) išorinės (tarptautinės)

b) vidaus

4. Pagal planuojamo laikotarpio trukmę a) einamosios (iki 1 mėnesio)

b) trumpalaikės (nuo mėnesio iki metų)

c) vidutinio periodo (nuo 1 iki 5 metų)

d) ilgalaikės (daugiau kaip 5 metai)

5. Rezultatų reikšmingumo požiūriu a) nacionalinės (valstybinės) reikšmės

b) regioninės reikšmės

c) šakinės reikšmės

d) ūkininkaujančių subjektų lygis

6. Rezultatų pateikimo požiūriu a) kokybiniais rodikliais pateikti rezultatai

b) kiekybiniais rodikliais pateikti rezultatai

Visus rezultatus pilnai atspindi integralinis socialinio-ekonominio efekto rodiklis Integralinis socialinio-ekonominio efekto rodiklis negali atspindėti visų ar dalies rezultatų

7. Pagal programų paskirtį a) šakinės

Šakos vidinės Apimančios šaką visumoje

b) tarpšakinės

c) regioninės

Naujų regionų įsisavinimas Regionų vystymas Regionų rekonstrukcija

d) funkcinės

Ekonominių rodiklių gerinimas Valdymo funkcijų tobulinimas Gamybos-vartojimo proceso tobulinimas

e) daugiafunkcinės

8. Šalies administracinio-teritorinio valdymo požiūriu a) federalinės

b) federacijos subjektų

c) regioninės

d) rajoninės

e) miestų

f) kaimų

3. Projektavimas – baigiamasis strateginio planavimo etapas, kurio paskirtis strateginių planų projektų paruošimas (valdymo sprendimo paruošimas, realizuojant valdymo subjekto strateginę politiką).

Projektavimas – valdomo objekto būklės mokslinis numatymas apibrėžtame periode.

Projektavimo etape turi būti ruošiami įvairūs objekto vystymo variantai, kad būtų galima:

• išrinkti optimaliausią, atsižvelgiant į sąlygas;

• turėti daugiau projektų (sprendimo) variantų, kuriuos būtų galima panaudoti pasikeitus veiklos sąlygoms („visiems gyvenimo atvejams“).

Visuomenės, jos grupių, ūkininkaujančių subjektų poreikiai ir jų įvairovė sąlygoja projektų sistemos sukūrimą, kurią sudaro:

• pagal planų pobūdį: strateginiai ir taktiniai planai;

• pagal funkcinį požymį: gamybiniai, aprūpinimo ir pardavimo; taip pat pragyvenimo lygio didinimo, finansiniai-kreditiniai ir kt. planai;

• pagal valdymo lygį (hierarchiją): bendri šalies ūkio (nacionalinės ekonomikos), regionų, ūkininkaujančių subjektų, jų asociacijų, asmenų planai:

• pagal laiką: ilgalaikiai, vidutinės trukmės ir trumpalaikiai planai.

Nacionalinės ekonomikos strateginio planavimo turinį atskleidžia jo proceso struktūra ir eiga, kuri yra sekanti:

1. Tikslų nustatymas ir jų sistemos formulavimas;

2. Esamos strateginio planavimo objekto būklės analizė ir įvertinimas;

3. Atitinkamų visuomenės poreikių (susijusių su planavimo objektu) nustatymas;

4. Reikalingų išteklių (kiekio ir struktūros) nustatymas, įvertinant turimą jų kiekį planinio periodo pradžioje ir kiekį reikalingą planuojamos programos įvykdymui;

5. Visuomenės poreikių ir turimų išteklių suderinimas, kuris pasiekiamas suranguojant poreikius pagal svarbą ir panaikinant visus prieštaravimus ir neatitikimus.

1.Tikslų nustatymas. Makroekonomikos vystymo tikslus ir uždavinius apsprendžia valdančios partijos (ar koalicijos) programinės nuostatos, kurias koncentruotai atspindi šalies socialinio-ekonominio vystymo koncepcija. Pirminėms ūkio grandims (gamybinėms, komercinėms ir kitoms organizacijoms) ši koncepcija dažnai nulemia verslo misijos, tikslų formulavimą ir atitinkamų strategijų pasirinkimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2465 žodžiai iš 8110 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.