Makroekonomikos rodikliai
5 (100%) 1 vote

Makroekonomikos rodikliai

I. PAGRINDINIAI MAKROEKONOMIKOS RODIKLIAI

Makroekonomikos specialistai savo darbe plačiai naudoja statistiką. Kiekvienoje šalyje nuolat tiriama atskirų asmenų, įmonių ekonominė veikla, gaunamos jų pajamos, paklausos struktūra, kainų lygis ir pan. pagal gautus duomenis apskaičiuojami įvairūs statistiniai rodikliai, nusakantys ekonomikos būseną. Todėl ekonominė politika, vertindama ekonominius reiškinius, ir taikydama įvairias vyriausybės ekonomines priemones, remiasi makroekonomikos specialistų pagalba. Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai yra šie :

1. Šalies gamybos apimtis.

2. Nedarbo lygis.

3. Bendrasis kainų (infliacijos) lygis.

1. Gaminių įvairovė šalyje sąlygoja nacionalinės gamybos apimties nustatymo problemą, todėl natūrinė prekių bei paslaugų visuma, visos šalies mastu netenka prasmės. Visas prekes (įrengimus, šaldytuvus, baldus, duoną, daržoves, vaistus, žaislus ir t.t.) rinkoje subendravardiklina prekių kainos. Šalies gamybos apimtis skaičiuojama, sudėjus visų prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus), rinkos kainas.

Visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje, per tam tikrą laikotarpį, naudojant šalies ekonomikos išteklius, rinkos kainų suma vadinama bendruoju vidaus produktu (BVP).



čia BVP – bendrasis vidaus produktas, Lt;

i=1,2….n – preki7 grupių skaičius;

– i-osios prekių grupės prekių kiekis, vnt.

– i-osios prekių grupės prekės kaina, Lt.

2. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir jo socialinės padėties, visavertiškumo ir pasitenkinimo savimi pagrindas. Ekonomikos požiūriu darbas – tai ribotų išteklių panaudojimas gaminant prekes, bei teikiant paslaugas. Todėl tiek atskiras asmuo , tiek visa visuomenė laimi, kai visi galintys ir norintys dirba.

Darbo jėga (LF – labour force) – visi sulaukę darbingo amžiaus (16 metų) užimti gyventojai ir bedarbiai.

Užimti gyventojai (L – employment) – tai dirbantys visų nuosavybės įmonėse, įstaigose ir organizacijose, įskaitant dirbančius ūkininkų ūkiuose , bei atliekantys karinę tarnybą, ar esantys įkalinimo įstaigose.

Bedarbiai (U – unemployment) – tai nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo valstybinėje darbo biržoje, kaip ieškantys darbo, ir pasirengę profesiniam mokymui.

Nedarbo lygis ( – unemployment rate) – tai nedirbančios darbo jėgos, tačiau galinčios ir norinčios dirbti, bet nerandančios tinkamo darbo, santykio su visa darbo jėga procentinė išraiška.



čia – nedarbo lygis, žm. sk.;

LF – darbo jėga, žm. sk.;

U – bedarbiai, žm. sk.;

L – užimti gyventojai, žm. sk.

Trumpalaikiai nedarbo lygio svyravimai, yra tiesiogiai susiję su ekonomikos raida: gamybos apimties mažėjimas sukelia nedarbo lygio didėjimą, o gamybos apimties padidėjimas – atvirkščiai, mažina nedarbo lygį. Todėl gamybos apimties kitimo analizė glaudžiai susijusi su nedarbo lygio svyravimų tyrimu.

3. Realiame gyvenime kainos nuolat kinta: vienos prekės brangsta, kitos – pinga, be to, šie procesai vyksta netolygiai. Todėl, nustatant kainų pasikeitimą, būtina žinoti bendrąjį kainų lygį.

Bendrasis kainų lygis – tai vidutinis kainų lygis, nustatomas, pasitelkus kainų indeksą.

Indeksas – tai vieno reiškinio dviejų būsenų palyginimo rodiklis.

Kainų indeksas (P) – kainų pokyčių esamuoju laikotarpiu rodiklis, apskaičiuojamas, kaip bazinio ir lyginamojo laikotarpio santykis.

čia P- esamųjų metų kainų indeksas;

– bazinių metų kainos;

– esamųjų metų kainos;

1 – lyginamųjų metų duomenys, kuriuos priimta vadinti baziniais;

0 – bazinių metų duomenys, kurie naudojami kaip lyginamoji bazė.

Kainų indekso didėjimas, palyginti su lyginamąja baze, rodo infliaciją, o sumažėjimas, priešingai – defliaciją.

Infliacija (inflation) – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio didėjimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu.

Defliacija (deflation) – prekių ir paslaugų bendrojo kainų lygio mažėjimas, kai piniginio vieneto perkamoji galia kyla.

Infliacijos padidėjimo tempai (IR – inflation rate) nustatomi kaip kainų procentinis pasikeitimas.



čia – infliacijos padidėjimo tempai;

– esamojo laikotarpio kainos;

– praėjusio laikotarpio kainos.

Infliacijos didėjimo tempai nustatomi taip:

čia – infliacijos didėjimo tempai.

II. BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS (NOMINALUSIS IR REALUSIS) IR TURTAS

Bendrasis vidaus produktas (BVP) – tai bendrosios pajamos pagamintos šalies teritorijoje tam tikru laikotarpiu, ir šalyje gautos pajamos iš užsienio gamybos veiksnių, tačiau nepriklauso pajamos, gautos iš šalies piliečių užsienyje (apie 30 proc. Lietuvos verslininkų kapitalo gauta užsienyje). Trumpiau, bendrasis vidaus produktas, – tai pajamos, gautos šalies viduje (kai neapskaitomas ekonominių
užsienio ryšių saldas).

Iš esmės BVP yra artimas BNP, tačiau jie apskaičiuojami skirtingai.

Bendrojo vidaus produkto nustatymo būdai

1. Gamybos metodas

BVP apibūdinimas kaip visų galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų per metus; kainų suma reikalauja kai kurių sąvokų aptarimo.

Galutinis produktas – tai prekė ar paslauga, skirta galutiniam vartotojui; ji naudojama kaip sąnaudos kitoms prekėms ar paslaugoms gaminti.

Galutinėmis prekėmis kaip išimtis laikomos investicinės prekės. Didėjant gamybos specializacijos lygiui, daugelis gaminamų produktų pereina kelias gamybos stadijas įvairiose firmose, kol galų gale sukuriama prekė, ar paslauga. Jeigu šalies metinio produkto apimtis būtų nustatoma kaip tais metais pagamintų visų prekių , bei paslaugų kainų suma, tuomet dalies prekių ir paslaugų vertė , būtų kelis kart įskaičiuota i BVP apimtį. Taigi apskaičiuojant BVP pagal nacionalinių sąskaitų metodiką, tarpinio produkto vertė , turi būti eliminuojama.

Tarpinis produktas – tai prekės ( žaliavos, medžiagos, kuras, elektros energija, pusfabrikačiai) ir paslaugos, panaudotos kaip sąnaudos gaminant kitas prekes ar paslaugas.

Priklausomai nuo to, kur naudojamos prekės, gali būti tarpinės, arba galutinės.

Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos rinkos kainos, ir gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų.

Į BVP apimtį neįtraukiami:

1). Nelegalių sandėrių, šešėlinės arba neapskaitomos ekonomikos veiklos rezultatai.

Šešėlinė ( neapskaitoma ) ekonomika – ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą, arba nenusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius.

2). Negamybiniai sandėriai.

Negamybiniai sandėriai – tai 1) senų naudotų vertybių pardavimas ir 2) grynai finansiniai sandėriai:

Vyriausybės transferiniai išmokėjimai ( transferai) ( ) – tai visi vyriausybės mokėjimai asmenims, šeimoms ir organizacijoms, teikiami be jokio prekinio ekvivalento.

Asmenims ar šeimoms transferiniai išmokėjimai mokami, šiais atvejais:

• Socialinio draudimo išmokos nedarbo atveju;

• Senatvės ar invalidumo pensijos;

• Pašalpos karo veteranams;

• Pašalpos skurdo atveju;

• Palūkanos, išmokos gyventojams, už jų turimus valstybinius vertybinius popierius.

Organizacijoms bei įmonėms transferiniai mokėjimai mokami, kai suteikiamos:

• Subsidijos valstybinėms įmonėms, padengiant jų įvairius nuostolius;

• Oficialios tikslinės investicijos.

Privatūs transferiniai išmokėjimai – tai visa privati parama atskiriems asmenims ar šeimoms, teikiama be jokio prekinio ekvivalento.

Operacijos su finansiniais popieriais – tai vertybinių popierių pirkimas, ir pardavimas.

Perkant ar parduodant vertybinius popierius, keičiasi tik jų savininkas, jokie nauji gamybos procesai nevyksta, todėl šios operacijos neįskaičiuojamos į BVP apimtį.

2. Išlaidų apskaitos metodas

Apibūdinus BVP struktūrą reikia aptarti ir BVP apimties nustatymo išlaidų ir pajamų metodus.

Išlaidų metodu BVP nustatomas, kaip galutinė įvairios paskirties prekių paklausa, t.y. kaip visų ekonomikos sektorių išlaidos. Prekės bei paslaugos , pagamintos šalyje, gali būti panaudojamos: namų ūkių vartojimui, valstybės vartojimui, investicijoms į naują kapitalą, arba grynųjų pardavimų užsieniečiams finansavimui ( arba grynajam eksportui).

Išlaidų rūšys:

1. Namų ūkio vartojimo išlaidos (C) – vartotojų piniginių išlaidų galutinėms prekėms, bei paslaugoms pirkti suma.

Namų ūkio vartojimo išlaidos yra:

a) trumpalaikio vartojimo prekės, ( maistas, drabužiai ir pan.);

b) ilgalaikio vartojimo reikmenys, ( šaldytuvai, mašinos, baldai ir pan.);

c) paslaugos ( juridinės konsultacijos, bankų, kirpyklų paslaugos ir pan.).

2. Investicijos (I ) – tai firmų išlaidos naujoms įmonėms statyti, įrenginiams pirkti, gatavų prekių atsargoms papildyti; tai nupirkti kapitaliniai ištekliai prekėms ir paslaugoms kurti.

Investicinės išlaidos tai:

a) privačių firmų išlaidos mašinoms, įrenginiams, staklėms, gamybiniams pastatams;

b) gyvenamųjų namų statybos išlaidos;

c) prekių likučių pasikeitimai.

Bendrosios privačios vidaus investicijos ( ) – tai visos per metus pagamintos investicinės prekės, neatsižvelgiant į jų paskirtį ( į tai ar jos buvo skirtos gamybos plėtimui, ar tik pakeitė senas nusidėvėjusias darbo priemones.

Bendrosios privačios vidaus investicijos, pagal savo paskirtį susideda iš dviejų dalių: atstatymo investicijų , ir grynųjų privačių vidaus investicijų.

Atstatomosios investicijos ( amortizacija ) ( ) – investicijos, atstatančios nusidėvėjusias darbo priemones.

Grynosios privačios vidaus investicijos, arba neto investicijos ( ) – investicijos, skirtos naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti.

Bendrąsias privačias vidaus investicijas sudaro:

čia – bendrosios privačios vidaus investicijos,

Lt;

– grynosios privačios vidaus investicijos, Lt;

– atstatymo investicijos;

3. Vyriausybės išlaidos (G ) – tai centrinė ir vietinės valdžios institucijų išlaidos, baigtinėms prekėms, bei paslaugoms, taip pat darbo jėgai įsigyti ir naudoti.

Šios išlaidos susideda iš dviejų dalių:

a) išlaidų esamąjam vartojimui, valstybės finansuojamose įstaigose ir organizacijose ( įvairių vartojimo prekių pirkimas);

b) investicinių išlaidų ( valstybinių ligoninių statyba, kelių tiesimas ir pan.).

Valstybė įvairiais atvejais atskiriems asmenims, šeimoms bei organizacijoms, be jokio ekvivalento teikia piniginę paramą – moka transferinius mokėjimus. Valstybės mokami transferiniai mokėjimai nepadidina BVP, o tik jį perskirsto, todėl jie neįtraukiami į vyriausybės išlaidas, nustatant BVP kaip atskirą G dalį.

Taigi jeigu nagrinėjama uždara mišrioji ekonomika, neturinčiu ryšio su aplinkiniu pasauliu, arba jeigu abstrahuojamasi nuo ryšio su užsienio šalimis, tai Bvp, apskaičiuojant išlaidų būdu, reiškiama šia formule:



4. Nagrinėdami atvirosios ekonomikos modelį, įvertiname užsienio sektoriaus išlaidas – prekių ir paslaugų grynąjį eksportą.

Prekių ir paslaugų grynasis eksportas (NX) – tai šalies eksporto, ir importo skirtumas.

Eksportas ( X ) – tai prekės ir paslaugos, pagamintos šalyje, bet parduotos užsienyje.

Importas ( Z ) – tai prekės ar paslaugos, pagamintos užsienyje, ir nupirktos naudoti kitoje šalyje.



čia NX – prekių ir paslaugų grynasis eksportas, Lt;

X – prekių ir paslaugų eksportas, Lt;

Z – prekių ir paslaugų importas, Lt.

Susumavus visų keturių ekonomikos sektorių išlaidas, apskaičiuojamas BVP atvirosios ekonomikos sąlygomis:

arba

3. Pajamų apskaitos metodas

Nustatant BVP apimtį pajamų būdu, sudedamos visos šalyje uždirbtos pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai, už savo paslaugas. BVP glaudžiai susijęs su grynosiomis vidaus pajamomis

Grynosios vidaus ( nacionalinės) pajamos – tai visų gamybos veiksnių, pajamos šalyje per metus.

Darbo ir kapitalo pajamos susideda iš keturių elementų:

1. samdomųjų darbuotojų darbo užmokesčio;

2. nuomos pajamų;

3. palūkanų;

4. pelno.

1. Darbo užmokestis (W) – išmokos darbuotojams, už jų darbo jėgos, kaip gamybos veiksnio panaudojimą.

2. Nuomos pajamos (R ) – tai žemės ar kito nekilnojamo turto nuosavybės pajamos.

3. Palūkanos ( i ) – pajamos, gautos už paskolintus pinigus; tai pinigų skolinimosi kaina.

4. Pelnas (П ) – tai įvairių tipų firmų ( individualių, partnerinių įmonių, ir akcinių bendrovių ) grynosios pajamos, liekančios, padengus gamybos kaštus.

Individualių ir partnerinių firmų pelnas tiesiogiai atitenka savininkams. Akcinių bendrovių pelnas, suskyla į kelias dalis.:

1) paskirstytąjį pelną, t.y. pelno dalį, išmokamą akcijų savininkams kaip dividendai;

2) akcinės bendrovės pelno mokesčius;

3) nepaskirstytąjį pelną – tai likusi pelno dalis, sumokėjus pelno mokesčius ir dividendus, iš karto ar po tam tikro laiko, investuojama į gamybą.

Grynosios vidaus pajamos apskaičiuojamos kaip darbo užmokesčio, nuomos pajamų, palūkanų ir pelno suma, todėl sakoma, kad apskaičiuotas gamybos veiksnių kainomis.



Netiesioginiai mokesčiai (T ) – mokesčiai, kuriuos vyriausybė uždeda prekėms ir paslaugoms.

Šiuos mokesčius firmos gaminamai produkcijai nustato vyriausybė, todėl jie įtraukiami į gamybos kaštus ir jų dydžiu padidėja pagamintos prekės rinkos kaina. Šie mokesčiai apima: pridėtinės vertės mokestį, pardavimo mokestį, turto ir licencijų mokesčius, akcizus, muitus ir t.t. firma netiesioginius mokesčius sumoka iš pajamų, gautų realizavus produkciją, ir juo traktuoja kaip gamybos kaštų elementą, todėl jų dydžiu padidėja pagamintos prekės rinkos kaina. Netiesioginiai mokesčiai šalies požiūriu – tai pirminės valstybės pajamos.

Taigi BVP, apskaičiuojant pajamų metodu, rinkos kainomis yra per metus gautų darbo užmokesčio, palūkanų, rentos, pelno, amortizacijos bei netiesioginių mokesčių suma:Tačiau jeigu vyriausybė teikia subsidijas iš valstybės biudžeto, konkrečioms prekėms ar paslaugoms, tai jų subsidijų suma atimama iš netiesioginių mokesčių sumos, kadangi jos yra įskaitomos į pajamas, bet nėra pagaminto produkto kainos dalis:

Prie pajamų pridėjus netiesioginius mokesčius ir atėmus subsidijas, gaunamas BVP rinkos kainomis.

III. BANKŲ SISTEMA IR BANKININKYSTĖS PROBLEMOS

Bankų sistema Lietuvoje

Labai svarbus veiksnys, palaikantis šalies ekonomikoje stabilumą, yra bankų sistema.

Ji ypatinga vien tuo, kad susijusi su pinigais. Kita svarbi jos savybė, kad bankų sistema skiriasi nuo kitų sistemų tuo, jog iš esmės ji grindžiama žmonių pasitikėjimu. Bankai yra ne tik tos šalies ūkio šerdis, bet ir smegenys, kurios, leisdamos pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.

Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, priklausomai nuo banko vykdomų operacijų pobūdžio, išskiriamos trys pagrindinės bankų grupės:

1. Centrinis
bankas, kuris vykdo pinigų emisijos ir minimalių rezervų politiką, valdo operacijas su vertybiniais popieriais, ir taip pat reguliuoja bankinės veiklos sritį.

2. Komerciniai ( universalieji ) bankai, kurie atlieka beveik visas bankų operacijas ( išskyrus pinigų emisiją ): priima indėlius ir saugo turtą, teikia kreditus, prekiauja vertybiniais popieriais, teikia konsultacijas ir t.t.

3. Specializuoti bankai, kurie vykdo tam tikros apimties kreditinę – finansinę veiklą. Jie gali būti:

 Inovaciniai, kurie finansuoja rengiamas ir diegiamas naujas technologijas;

 Investiciniai, kurie teikia ilgalaikius kreditus juridiniams ir fiziniams asmenims;

 Hipotetiniai, kurie skolina pinigus, užstatant žemę bei kitą nekilnojamą turtą;

 Šakiniai, kurie finansuoja žemės ūkio, transporto, pramonės, statybos bei kitus objektus;

 Biržų, kurie finansuoja biržų sandorius, prekybą.

Centrinis bankas ( jo funkcijas Lietuvoje vykdo Lietuvos bankas) – speciali vyriausybės ar kvazivyriausybinė institucija finansų sistemoje, reguliuojanti mainų priemones.

Lietuvos banko pagrindinis tikslas – yra siekti pinigų stabilumo Lietuvos Respublikoje. Įgyvendindamas pagrindinį tikslą, LB turi užtikrinti patikimą pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą, bei palaikyti šalies Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką. LB atlieka komercinių bankų ir jų padalinių ( įvairių kredito įstaigų) teisinę registraciją.

Centrinio banko pagrindinės funkcijos yra šios:

• Pinigų leidimas (emisija);

• Kontroliuoja pinigų pasiūlą;

• Veikia užsienio valiutų keitimo rinkas, kuriose parduodami skirtingų šalių pinigai.

LB turi išskirtinę teisę leisti pinigus ir šiuo tikslu:

• Nustato LR pinigų nominalus, formą, apsaugos priemones, organizuoja pinigų gamybą ir t.t.

• Įstatymo nustatyta tvarka išleidžia į apyvartą, ir išima iš jos pinigus.

Kitos LB vykdomos funkcijos:

1. gali aptarnauti LR valdžios ir valdymo institucijų sąskaitas;

2. Organizuoja LR Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių pardavimą, išpirkimą bei palūkanų už jas išmokėjimą, ir veikia kaip valstybės vertybinių popierių registratorius;

3. Įgyvendina įstatymų nustatyta tvarka pinigų politiką, tvarkydamas pinigų ir kredito apyvartą, atviros rinkos operacijomis ir kitomis priemonėmis;

4. Konsultuoja LR Vyriausybę, pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais;

5. Renka ir skelbia pinigų bei finansų ataskaitą;

6. Konsultuoja užsienio valiutos režimo laikymąsi;

7. Saugo bei valdo valstybės užsienio valiutos, aukso it kitų tauriųjų metalų rezervus;

8. Nustato bankų ir kitų ūkio subjektų vidaus ir užsienio atsiskaitymą, tarp jų ir kliringinių, tvarką;

9. Išduoda atšaukia licencijas LR ir užsienio bankams, bei kitoms kredito įstaigoms ir prižiūri jų veiklą;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2446 žodžiai iš 8138 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.