Makroekonomikos
5 (100%) 1 vote

Makroekonomikos

MAKROEKONOMIKOS OBJEKTAS

Makroekonomika – tai ekonomikos teorijos dalis, kuri nagrinėja šalies ekonomiką kaip visumą.

Šis mokslas padeda suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką reikia daryti, kad būtų pasiekti pageidaujami rezultatai valstybėje (t.y. ekonominė laisvė, žemas nedarbo lygis, gyvenimo lygio kilimas ir kt.).

Ekonomikos subjektas – tai ekonominio proceso dalyvių vienijimo forma pagal jų tikslus ir atliekamas funkcijas.

Skiriami 3 pagrindiniai ekonomikos subjektų tipai:

• Vartotojai

• Gamintojai

• Valstybė (kaip valdžios institucijos)

Gamintojai ir vartotojai yra laikomi tiesioginiais ekonomikos subjektais.

Valstybė nei gamina, nei vartoja, o užima gamybos ar vartojimo organizatoriaus poziciją ir ji gali turėti poveikį tiesioginiams ekonomikos subjektams. Todėl valstybė nėra laikoma to paties lygmens subjektu kaip vartotojas ar gamintojas.

Taigi valstybė yra kaip makroaplinkos elementas, kuris vykdo tam tikrą ekonominę politiką.

Ekonominė politika (valstybės) – yra vyriausybės tikslų ekonomikoje nustatymas ir kontrolės priemonių, siekiant šių tikslų, taikymas.

Daugelis rinkos ekonomikos valstybių (tame tarpe ir Lietuva) kuria socialiai orientuotą ekonomiką. Tai ekonomika nukreipta pirmiausiai tenkinti žmogaus ir šeimos reikmes.

Socialiai orientuotos ekonomikos valstybės ir ekonominės politikos tikslai yra tokie:

• Ekonominė laisvė. T.y. laisvas verslininkystės formos pasirinkimas, laisva teisė į privačią nuosavybę ir disponavimas ja, laisvas dalyvavimas įvairiose organizacijose, laisvė pasirinkti darbą ir t.t.

• Ekonominis teisingumas. T.y. teisingas požiūris į visus šalies piliečius, jų poreikius, teises, sąlygas, neturi būti diskriminacijos.

• Socialinė apsauga. T.y. įvairios valstybės socialinės programos ir priemonės, kurių dėka organizuojamos įvairios šalpos – valstybė turi organizuoti įvairias pagalbas.

• Socialinis ekonominis efektyvumas. T.y. siekimas kuo didesnės naudos iš tų pačių išteklių.

• Ekonominė pusiausvyra. Tai reiškia kainų stabilumą (1% gali keistis), atitinkamas užimtumo lygis (3 – 6 % visiškas užimtumas, normalus nedarbo lygis), pakankamas ekonomikos augimas, gyventojų pajamų ir vartojimo didėjimas, subalansuota tarptautinė prekyba (kada eksportas viršija importą).

Vyriausybė (valstybė) ekonomikai reguliuoti naudoja įvairias priemones, tokias kaip socialinę, fiskalinę, monetarinę politiką.

Ekonomikai reguliuoti gali būti naudojamos ir dar konkretesnės priemonės, tokios kaip mokesčių normos, vyriausybės išlaidų dydis, vyriausybės pinigų skolinimosi politika, vyriausybės subsidijos (išmokos, pvz., kaimo turizmui), įvairūs leidimai, draudimai ir pan.

Valstybės ekonominė politika – tai priemonės, kuriomis valstybė įtakoja ekonomiką.

Teoriškai visą ekonominę politiką galima suskirstyti į 4 valstybės vykdomas funkcijas:

1. Teisinės aplinkos nustatymas. T.y. tam tikrų įstatymų ir teisės aktų priėmimas ir kontrolė.

2. Paskirstymo funkcija. T.y. valstybės biudžeto lėšų panaudojimas įvairiems tikslams – svarbu numatyti prioritetus vienu ar kitu laikotarpiu.

3. Stabilizavimo funkcija. Atliekama per fiskalinę ir monetarinę politiką. T.y. pinigų stabilumo užtikrinimas.

Yra 2 stabilizavimo politikos rūšys:

• Diskrečioji (diskrecinė) stabilizavimo politika – tai tam tikrų stabilizavimo priemonių taikymas. Specialiai imamasis priemonių, kad išspręsti kažkokį dalyką.

• Automatinė stabilizavimo politika – tai valstybės nesikišimo politika, teikiant pirmenybę automatiniams stabilizatoriams, kuriems priskiriami mokesčiai, vyriausybės pirkimai (tai, ką vyriausybė perka iš valstybinio sektoriaus) ar transferinės išmokos (tai yra išmokos socialiai remtinoms šeimoms, žmonėms).

4. Perskirstymo funkcija. T.y. išteklių perskirstymas per valstybės biudžetą: tarp regionų, tarp socialinių grupių.

Ekonominės politikos tikslams įgyvendinti valstybė gali naudoti konkrečius makroekonominės politikos instrumentus arba veiksmus. Tai būtų:

• Finansinė ir fiskalinė politika, kuri reguliuoja valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas. Pagrindinis valstybės biudžeto šaltinis yra mokesčiai, o mokesčiai – tai valstybės nustatytos privalomos įmokos į biudžetą, už kurias jokia paslauga neatlyginama.

Valstybė nustato mokesčių rūšis (Lietuvoje 27), reguliuoja mokesčių tarifus, apmokestinimo objektus (pajamos, pelnas, tarša, keliai ir pan.), surinkimo sąlygas ir lengvatas.

• Monetarinė politika – t.y. pinigų kiekio valstybėje ir apyvartos reguliavimas per centrinį baką.

Monetarinė politika gali būti:

– „kieta“ – kai valstybė mažina pinigų kiekį, riboja jų emisiją (naujų piniginių ženklų išleidimą į apyvartą), palaiko didelius procentus kreditams.

– „minkšta“ – kai skatina pigius kreditus (su mažomis palūkanomis) ir pinigų kiekis auga netrukdomai.

• Tarptautinė ekonominė politika, kurios tikslas plėtoti tarptautinę prekybą (na o valstybė tai reguliuoja per muitus) pritraukdama užsienio kapitalo investicijas (sukuria privilegijas).

• Struktūrinė investicinė politika – t.y. tinkamo santykio kūrimas atskirose šakose bei regionuose (gali paremti daugiau ar mažiau atskirus regionus, priklauso
nuo naudingumo).

• Valstybės socialinė politika – t.y. būtiniausių poreikių ir gyvenimo sąlygų tenkinimas, aplinkos apsaugos klausimai, gyventojų užimtumo politika (pajamos, darbo lygis).

• Pajamų politika – čia naudojama pajamų ir kainų kontrolė. Labiausiai prieštaringa, laisvosios rinkos šalininkai teigia, kad rinka turi reguliuoti, o ne vyriausybė.

Taigi per šiuos instrumentus vykdoma valstybės ekonominė politika. Jie ir vadinami makroekonomikos objektais.

ŠALIES ŪKIO STRUKTŪRA

Visų rūšių ūkinė veikla gali būti suskirstyta į 3 pagrindines šakų grupes:

1. Pirminės šakos – t.y. gavybinės ūkio šakos, susietos su žemės ūkiu, gavyba (naftos, dujos), žuvininkyste, medžiokle ir pan. (tiesiog tai, ką duoda gamta).

2. Antrinės šakos – t.y. gamybinės šakos, kur yra labai įvairių šakų (mašinų, drabužių gamyba, statybos, elektra) – kur naudojamos baigtinės prekės, pusfabrikačiai ir t.t.

3. Tretinės šakos – t.y. paslaugos, kurios skiriamos į 2 dalis:

• Tiesioginės (profesinės) paslaugos – kurios teikia tam tikrų profesijų žmones (teisės, mokymo). Šitose paslaugų sferose nėra kuriama jokia pridedamoji vertė.

• Netiesioginės paslaugos – kurios yra tiesiogiai susijusios su gamyba ir didina prekės vertę (transportavimo, prekybos, bankų teikiamos paslaugos).

Visą ūkinę veiklą dar galima suskirstyti į:

• Materialinę gamybą, kurioje išskiriami tokie sektoriai: pramonė, žemės ūkis, transportas ir ryšiai, statyba ir kt. šakos, kurios aptarnauja išvardintus sektorius – t.y. prekyba, finansinės institucijos, valdymo, teisinių paslaugų institucijos ir t.t.

• Nematerialios veiklos sritis, kuri apima laisvalaikio ir poilsio laiką ir yra skirstoma į 4 pagrindinius sektorius:

– Švietimas

– Sveikatos apsauga

– Kultūra, menas, sportas

– Socialinis aprūpinimas

BENDRASIS NACIONALINIS PRODUKTAS IR JO RODIKLIAI

Pagrindiniai makroekonomikos rodikliai išskiriami štai tokie:– BVP, tenkantis vienam gyventojui.

– BVP metinis pokytis (skaičiuojamas procentais)

– Nacionalinio biudžeto deficitas (procentais nuo BVP)

– Vidutinė metinė infliacija (lyginami laikotarpiai procentais)

– Užsienio prekybos (prekės ir paslaugų) balansas (procentais nuo BVP)

– Einamosios sąskaitos balansas (procentais nuo BVP)

– Tiesioginės užsienio investicijos (procentais nuo BVP)

– Užsienio skola (procentais nuo BVP)

– Realaus darbo užmokesčio metinis didėjimas (procentais)

– Nedarbo lygis (procentais)

Šie rodikliai Lietuvoje išskiriami ir skaičiuojami pagal ES nacionalinių sąskaitų sistemą (NSS), kuri apibūdina pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius šalyje – gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą, turtą.

BNP IR JO STRUKTŪRA

Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda nacionalinė sąskaitų sistema (NSS).

Pagal NSS visi ekonominiai vienetai skirstomi į 4 sektorius:

1. namų ūkis – tai sektorius, kurį sudaro individai, šeimos nariai ir nekomercinės organizacijos, kurie atlieka dvigubą vaidmenį: viena vertus – prekių ir paslaugų pirkėjo, antra vertus – gamybos veiksnių (darbo, žemės, kapitalo) savininko.

2. įmonė (firma) – tai ūkinis vienetas, turintis juridinio asmens teisę, veikiantis komerciniais pagrindais, gaminantis prekes ar teikiantis paslaugas.

3. valstybės (vyriausybės) sektorius – tai ekonomikos sektorius, apimantis įvairaus valstybinio lygio (tiek centrinio, tiek vietinio) nuosavybę bei valstybinį vartojimą. Valstybės pajamų šaltinis yra mokesčiai ir rinkliavos.

4. užsienio sektorius – tai šalies ekonominiai ryšiai su užsienio valstybėmis.

Namų ūkis, verslo įmonės ir valstybė tarpusavyje sąveikauja, kaip ir vartotojai su gamintojais.

Visų sektorių sąveika ir sudaro ekonomikos apytaką.

Ekonomikos sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių sektorių (namų ūkio, įmonių ir valstybės) vadinama uždaros mišrios ekonomikos sistema.

Ekonomika, susidedanti iš visų keturių ekonomikos sektorių (įtraukiant ir ryšius su užsieniu) vadinama atskiros ekonomikos sistema.

Visi šalies ekonominės sistemos sektoriai sąveikauja sukurdami nacionalinį turtą ir nacionalinį produktą.

Susumavus visų sektorių veiklos rezultatus per visą valstybės egzistavimo laikotarpį, turėsime nacionalinio turto rodiklį, į kurį įeis ir vakar pagamintos prekės, ir prieš kelius metus pirkta įranga, ir prieš 50 m. pastatytas namas ir t.t.

Nacionalinio produkto rodiklis yra visa tai, kas valstybėje sukurta per metus (vertine išraiška).

Nacionalinio produkto rodikliai yra:

– BNP (BVP)

– GNP – grynasis nacionalinis produktas

– NP – nacionalinės pajamos

BNP – yra visų galutinių (baigtinių) prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per tam tikrą laikotarpį, rinkos kainų suma.

BVP – tai bendrosios pajamos, sukurtos šalies teritorijoje tam tikru laikotarpiu, ir šalyje gautos pajamos iš užsienio gamybos veiksnių (užsienio įmonių, esančių Lietuvoje), tačiau nepriklauso pajamos, gautos iš šalies piliečių užsienyje. Tai yra pajamos, gautos tik šalies viduje.

GNP – yra skaičiuojamos iš BNP atėmus amortizaciją (nusidėvėjimą):

GNP = BNP – amortizacija

Taigi BNP ir GNP skiriasi tuo, kad į BNP įeina
bendrosios (visos) investicijos, o į GNP – tiktai grynosios investicijos.

Bendrosios investicijos – skiriamos kapitalui atstatyti.

Grynosios investicijos – kapitalo plėtrai.

Nacionalinės pajamos (NP) – gaunamos iš GNP atimant netiesioginius verslo mokesčius:

NP = GNP – netiesioginiai verslo mokesčiai

BNP SKAIČIAVIMAI

BNP skaičiavimą apsunkina šešėlinė ekonomika.

Šešėlinė ekonomika – tai ekonomika, apimanti įstatymams prieštaraujančią veiklą arba nusikalstamas veiklas, kai vengiama mokėti mokesčius. Lietuvoje yra apie 20%.

BNP skaičiavimui naudojami 2 pagrindiniai būdai:

– Pagal išlaidas

– Pagal pajamas

BNP pagal išlaidas skaičiuojamas taip:

BNP = C + G + I + (E – I)

C – asmeninio vartojimo arba namų ūkio išlaidos (asmenų išlaidos, perkant vartojimo reikmenis).

G – valstybės išlaidos (kokios yra valstybės biudžeto išlaikomų įmonių išlaidos).

I – investicijos tiek atstatymo, tiek plėtros (įmonių išlaidos).

E – I – grynasis eksportas – tai šalies eksporto ir importo skirtumas.

(BVP = C + G + I)

BNP pagal pajamas skaičiuojamas sudedant visas pajamas, kurias gauna visi šalies subjektai per metus. Tai pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai: darbo užmokestis, netgi įskaičiuojant įmokas į draudimo ir kt. fondus; palūkanos; renta (už nuomą) ir pelnas (įvairių įmonių, tačiau čia nepriskiriami dividendai).

Dar pridedami amortizaciniai atskaitymai ir netiesioginiai verslo mokesčiai (pridėtinės vertės mokestis, PVM, akcizai, muitai).

Kaip mes beskaičiuotumėme BNP, jis turi sutapti, nes vienų subjektų išlaidos yra kitų pajamos.

BNP gali būti nominalusis ir realusis.

Nominalus BNP – yra visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje per metus, suma faktinėmis (arba einamosiomis) rinkos kainomis.

Realus BNP – yra perskaičiuotas nominalus BNP atsižvelgiant į kainų lygio pasikeitimą arba visų baigtinių prekių ir paslaugų, pagamintų per tam tikrą laiką šalyje, suma palyginamosiomis kainomis.

Realus BNP yra skaičiuojamas nominalųjį BNP dalinant iš defliatoriaus (arba kainų indekso) – kainų padidėjimo, sumažėjimo. Sugretintomis kainomis arba kažkurių vienų metų kainomis.

Realaus BNP padidėjimas per tam tikrą laikotarpį vadinamas ekonominiu augimu. (Tik realaus BNP).

BNP kainų defliatorius apskaičiuojamas taip:

BNP kainų defliatorius = Nominalus BNP ∙ 100 %

Realus BNP BNP defliatorius (indeksas arba rodiklis) yra naudojamas lyginant dabartines arba einamąsias ir bazines kainas.

Defliatorius (arba indeksas) – tai skaičius, parodantis, kaip vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį pakito šalies prekių ar paslaugų vidutinis dydis (kaina, uždarbis ir kt.)

Lietuvoje BNP skaičiuojamas Lietuvos finansų ministerijos.

VARTOJIMAS, KAUPIMAS, INVESTAVIMAS

Kiekvienas ūkio subjektas savo pajamas gali išleisti vartojimui, kaupti, investuoti.

Namų ūkių pajamos skiriamos tiek vartojimui, tiek santaupoms – yra disponuojamų pajamų dalys.

Kokią dalį disponuojamų pajamų skirti vartojimui, o kokią santaupoms, pirmiausiai lemia disponuojamų pajamų dydis (arba apimtis). Tačiau tam turi įtakos dar ir kiti veiksniai, tokie kaip:

1. turto dydis – kuo didesnis šeimos turtas, tuo didesnę dalį šeima išleidžia vartojimui ir santykinai mažiau taupo.

2. kredito gavimo sąlygos – pigus ir prieinamas kreditas didina vartojimą.

3. būsimų pajamų lūkesčiai, priklausantys nuo prognozuojamos infliacijos, nedarbo grėsmės ir pan. Jeigu prognozuojamas infliacijos augimas, tai vartojimas didėja ir atvirkščiai – jei prognozuojama nedarbo grėsmė, vartojimo išlaidos mažėja.

Asmeninės pajamos yra ta BNP dalis, kuri atitenka asmenims (dar vadinamos „bruto“ pajamos). Dalis asmeninių pajamų yra uždirbama (DU), o dalis neuždirbama (t.y., ką galima gauti: nedarbo, draudimo išmokos, soc. draudimo išmokos, socialinės pašalpos).

Disponuojamos pajamos – tai asmeninių pajamų dalis („neto“ pajamos), t.y. likusios sumokėjus mokesčius ir kurios naudojamos vartojimui, taupymui ar investavimui ir pan.

Iš DU mokame soc. draudimo ir gyventojų pajamų mokestį. Likusi suma – disponuojamos pajamos.

Ūkio subjektai (tiek vartotojai, tiek gamintojai) dalį pajamų gali skirti investicijoms.

Makroekonomikos teorijoje investicija – tai ūkinė veikla, kurios metu lėšos skiriamos naujam kapitalui kurti (t.y. pastatams statyti, įrengimams, žaliavoms pirkti).

Investicijos gali būti nukreipiamos į kapitalą (pastatai verslui, gamybai, mašinos, įranga), į atsargas (medžiagos, nebaigta gamyba, neparduota produkcija), į gyvenamųjų namų statybą.

Tai bendrosios investicijos:

Bendr. inv. = atstatymo inv. + grynosios inv.

Investicijos yra skirstomos į:

– bendrąsias (tai visi įdėjimai į ūkį)

– grynąsias (tai bendrosios investicijos – nusidėvėjimo atstatymai)

Grynosios investicijos – tos, kurios skiriamos plėtrai (naujų pastatų pastatymui ir pan.)

Grynųjų investicijų lygį lemia tokie veiksniai:

1. produkcijos realizavimo santykis su esamais gamybiniais pajėgumais. Jeigu produkcijos pardavimas didėja, tai gamintojas gali didinti gamybą geriau panaudojant pajėgumus be investicijų. Tačiau realizavimui (pardavimams) ir toliau didėjant, būtina plėsti gamybinius
pajėgumus (investicijas).

2. būsimos realizacijos lūkesčiai.

3. palūkanų norma. Jei palūkanų norma didėja, tai ji mažina norą investuoti ir atvirkščiai.

4. kokybiniai technologijos pokyčiai. Jie taip pat sąlygoja investicijų didėjimą.

VALSTYBĖS INVESTICIJOS

Valstybės investicijos apibrėžiamos kaip valstybės biudžeto lėšos, privatizavimo fondo lėšos ir skolintos lėšos.

ES dokumentuose skiriamos tokios investicijos (valstybės):

– į žmoniškuosius išteklius

– į smulkų ir vidutinį verslą

– į turizmo plėtrą.

Tai yra prioritetinės investicijų sritys.

Lietuvos statistikos departamentas analizuoja ir pateikia informaciją apie tiesiogines užsienio investicijas ir materialines investicijas.

Tiesioginės užsienio investicijos pagal tarptautinio valiutos fondo metodiką yra laikomos kaip ilgalaikiai ekonominiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir investavimo įmonės (į kurią investuojama).

Materialines investicijas sudaro privataus sektoriaus bei valstybinių įmonių ir įstaigų lėšos statybai, plėtrai, remontui, rekonstrukcijai, modernizavimui, įrengimams, inventoriui, mašinoms, transporto priemonėms ir kitoms išlaidoms.

ŪKINĖS VEIKLOS CIKLIŠKUMAS.

VISUMINĖ PAKLAUSA IR PASIŪLA

BNP apimtis nuolat kinta.

Ilgalaikio laikotarpio skalėje matyti BNP augimas arba tai vardijama kaip šalies ekonomikos augimu.

Tačiau trumpu laikotarpiu BNP apimtis gali ir padidėti, ir sumažėti. T.y. valstybės ekonominis aktyvumas svyruoja. Kai tie svyravimai yra nereguliarūs, su nuosmukiais ir pakilimais – jie vadinami cikliška ekonomikos raida.

Ekonomikos ciklas (verslo, ūkinės veiklos) – t.y. ekonominio augimo bei nuosmukio periodu kaitos procesas (arba t.y. periodiškas ekonomikos svyravimas).

Ekonomikos ciklai skiriasi vienas nuo kito trukme, intenciavymu, tačiau visi jie turi tam tikras vienodas ūkinės veiklos pokyčių fazes arba stadijas, kurios yra keturios:

– krizė (depresija)

– pagyvėjimas

– pakilimas (bumas)

– smukimas (recesija)

BNP

pakilimas

smukimas

pagyvėjimas

krizė ekonomikos ciklas

Laikas

KRIZĖ

Krizė (depresija) – tai žemiausia eilinio ciklo stadija.

– Išauga nedarbas

– Paklausa atsilieka nuo gamybinių pajėgumų.

– Verslo pajamos ir pelnas smukę, dalis įmonių patiria nuostolius.

– Paskatos investicijoms yra silpnos.

Jei tokia situacija užtrunka ilgesnį laiką, ji vadinama depresija.

PAGYVĖJIMAS

Pagyvėjimas – tai stadija einanti po krizės ar depresijos.

– Gamyba pradeda augti.

– Pirmiausia stengiamasi atnaujinti fiziškai ir moraliai nusidėvėjusius įrengimus (gamyba pradedama modernizuoti).

– Kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų rodikliai.

– Pagerėja gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos.

– Pagausėja investavimo motyvų.

– Įtraukiami į gamybą anksčiau nepanaudoti gamybiniai pajėgumai bei neužimta darbo jėga.

PAKILIMAS

Pakilimas (bumas) – aukščiausia eilinio ciklo stadija.

– Nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia.

– Atsiranda įtampa darbo rinkoje, ypač ima stigti kvalifikuotos darbo jėgos.

– Gali kilti deficito požymių ir medžiagų bei žaliavų rinkoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2564 žodžiai iš 8531 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.