VILNIAUS KOLEGIJA
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
MANDAGUMO UGDYMAS IR JO SAMPRATA
ŠEŠTAIS GYVENIMO METAIS
KURSINIS DARBAS
Ikimokyklinio ugdymo
4tj grupės studentė – Lidija Molevičienė
Dėstytoja – Dalia Šlapelienė
2004 – 2005 m.m.
1.
Įvadas
………………………………………………………………..
2.
Teorinė dalis
…………………………………………………………………
3; 4; 5.
Praktinė dalis
………………………………………………………………….
6; 7; 8; 9.
Baigiamoji dalis
………………………………………………………………..
10.
Apibendrinimas
………………………………………………………………….
11.
Tyrimas
………………………………………………………………….
12 – 18.
Išvados
………………………………………………………………….
. 19
Pasiūlymai
………………………………………………………………….
. 20
Literatūra
………………………………………………………………….
. 21
Priedai
………………………………………………………………….
..
2.
Įvadas
Dirbant pedagoginį darbą kasdieną tenka matyti netinkamą vaikų elgesį
ir tarpusavyje, ir su tėvais, ir su suaugusiais žmonėmis…
Norėdama išspręsti mūsų grupės problemą ir surati sprendimo būdus,
pasirinkau šią temą:
,,Mandagumo ugdymas ir jo samprata šeštaisiais gyvenimo metasi”.
Mandagumas – viena iš svarbiausių žmogaus savybių. Tai ir geras
išsiauklėjimas, dėmesingumas, jautrumas kitiems, tolerancija, taktas,
korektiškumas, delikatumas. Mandagumas – išreiškiamas, balso intonacija,
veido išraiška, žodžiais…
3.
Teorinė dalis
Kad auklėjimas žmogui
galėtų būti antrąją prigimtimi,
reikia, kad auklėjimo idėjos
virstų auklėtinių įsitikinimais,
įsitikinimas – įpročiais,
o įpročiai – polinkiais.
K. Ušinskis
Didėjant civilizacijai, vis svarbesnį vaidmenį visuomenės gyvenime ima
vaidinri dorovinis pradas. Dorovinis auklėjimas yra tikslingas ir
sistemingas dorovinės sąmonės, dorovinio elgesio bei jo motyvų ir dorovinių
jausmų ugdymas. Šio auklėjimo pagrindas – bendražmoniškos moralės normos
bei principai. O moralė – tai ypatinga visuomenės sąmonės forma ir
visuomeninių santykių rūšis.
Dorovinio auklėjimo vaidmuo ypač svarbus šiandien, mūsų visuomenės
demokratėjimo epochoje. Tokiomis sąlygomis iškyla žmogaus dvasingumo, jo
dorovinių vertybių ugdymo reikšmė. Mes suprantame, kad ne vien duona gyvas
žmogus, kad jis daugiausia gyvena tiesa ir sąžine, teisingumu ir laisve,
dorovingumu ir humanizmu.
Dorovinės vertybės perduodamos iš kartos į kartą. Perimdama jas,
jaunoji karta doroviškai bręsta. Dorovinis asmenybės brendimas – aktyvus
dorovinių vertybių įvardymo procesas, asmenybės kokybinis pozityvus kitimas
daugelio veiksmų įtakoje: aplinkos, auklėjimo, veiklos, saviauklos.
Doroviniam brendimui ypač reikšmingas yra žmogaus bendravimas su
kitais žmonėmis. Kryptingų asmenybės dorovinį brendimą užtikrina dorovinis
auklėjimas, sąveikaudamas su kitomis auklėjimo sritimis.
Doroviniu auklėjimu siekiama neutralizuoti neigiamas išorines įtakas,
o teigiamais aplinkos veiksniais turtinti bei ugdyti dorovinį žmogaus
pasaulį. Dorovinis žmogaus pasaulis yra platus ir sudėtingas, dinamiškas,
individualus ir nepakartojamas.
Dorovinis auklėjimas – pati pirmoji auklėjimo pakopa ir pagrindas
tolesniam asmenybės socialiniam bei dvasiniam brendimui. Dorovinis
auklėjimas prasideda jau pirmaisiais kūdikystės metais šeimoje, vaikui
emociškai bendraujant su motina, o vėliau ir su kitais šeimos nariais.
Šeimoje sukurtu dorovinio auklėjimo pagrindu vėliau remiasi ir kitos
auklėjimo sritys.
Negalima pasiekti laimėjimų dorovinio auklėjimo srityje, jei vaiko
darbo, drausmingumo, organizuotumo, valios neskatins visuomeniniai motyvai,
jei jo aktyvumą žadins tik asmeninės gerovės troškimas.
Labai svarbu, kad ugdomi vaiko būdo bruožai – humaniškumas,
atsakingumas, dorovinės ir valios savybės – padėtų
siekti tam tikro tikslo
– formuoti kolektyvinį asmenybės kryptingumą.
Ugdant jaunąją kartą, reikėyų siekti, kad bendrieji moraliniai
principai bei reikalavimai taptų kiekvieno vaiko dorovine pareiga, garbe ir
sąžine.
4.
Svarbiausia dorovinio auklėjimo paskirtis – išugdyti jaunosios kartos
dorovinę sąžinę, pastovų dorovinį elgesį ir dorovinius jausmus bei elgesio
motyvus, dorovines savybes. Pasiekti šį tikslą galime tik kompleksiškai
veikiant asmenybę. Ugdant pilnavertę asmenybę, jau iš mažumės daug dėmesio
tenka skirti dorovinių jausmų auklėjimui. Doroviniai jausmai yra vertybinio
santykio su kitais žmonėmis ir savimi pačiu išgyvenimas.
Dorovinius jausmus ugdant lemiamas laikotarpis yra vaikystė. Kūdikiui
iš pradžių yra būdingas egocentriškumas. Reikia daug pastangų, kad mažylio
sieloje įsitvirtintų aukštesni doroviniai jausmai.lemiamą vaidmenį
emociniam auklėjimui turi vaiko motina, o veliau ypač padidėja kitų šeimos
narių vaidmuo. Jeigu ankstyvuoju laikotarpiu neugdomi vaoko dorovinis
vakukmas, kurį vėliau jau daug sunkiau užpildyti.
Savo knygoje ,,Širdį atiduodu vaikams ,, V. Suchomlinskis rašė:” kai
iš vaikystės neišugdyti kilnūs jausmai,jų niekuomet neišsiugdysi dėl to,
kad tai, kas tikrai žmogiška, įsitvirtina sieloje kartu pažįstant pirmąsias
ir svarbiausias tiesas, vienu metu su subtiliausių gimtojo žodžio atspalvių
išgyvenimu ir jutimu”.
Vaikų emocinis jautrumas lemia pirmųjų humaniškumo jausmų gimimą:
rūpestidumo, mandagumo, atidumo, gerumo. Ju pagrindu ugdomi draugystės bei
koletyviškumo jausmai. Doroviniai jausmai bręsta bendraujant su
suaugusiais, o vėliau ir su vienmečiais. Ikimokyklinukai gali patirti
stiprų prieraišumo jausmą kaip atsaką į globą ir švelnumą. Jei vaikas
neturės prieraišumo jausmo, jis gali tapti baimės ir nerimo auka arba gali
pradėti psichiškai atrofuotis.
Tai gali atsiliepti visam tolesniam vaiko gyvenimui ir turės įtakos
doroviniams vertinimams bei valiai.
Geri jausmai turi įsišaknyti vaikystėje,o žmoniškumą, mandagumą,
gerumą, švelnumą, geranoriškumą formuoja darbas, rūpestis ir jaudinimasis
dėl aplinkinio pasaulio grožio.
Žymus pedagogas V.Suchomlinskis knygoje “Širdį atiduodu vaikams” rašė:
“Gerėjimasis grožiu- tik pirmas tyro jausmo daigelis, kurį reikia ugdyti,
kad jis virstų aktyviu veiklos siekimu. Labai svarbu pažadinti šviesius,
tyrus vaikų jausmus, įtvirtinti jų širdyse geranoriškumą, rūpestingą
pažiūrą į tai, kas gyva ir gražu”.
Žmogus prasideda nuo vaikystės. Ir gėris sėjamas vaikystėje, bet tik
praėjus daugeliui metų suprantame ar gėrio sėklos sudygo, ar jas užgožė
blogio piktžolės. Tik tada paaiškėja koks žmogus atėjo į gyvenimą. Todėl
kiekvieno mūsų uždavinys –siekti, kad sudygtų gėrio sėklos.
Nuo mažens vaikui būti ugdomi doroviniai jausmai, pratinama laikytis
dorovės normų, mokama kultūringai elgtis ir doroviškai vertinti savo ir
kitų elgesį.
Visos žmogaus savybės – tiek gerosios, tiek blogosios – ne įgytos, o
įgytos gyvenant , auklėjimo procese. Dorovinis vaikų auklėjimas vyksta
natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje ir įvairioje veikloje,
stebint vaikų tarpusavio santykius, jų veiklą ir natūraliai visa tai
koreguojant bei įprasminant.
Ikimokykliniame amžiuje dedami svarbiausių asmenybės savybių
pagrindai.
Dorovinės savybės – tai asmenybės savybės, būdingos tos pačios moralės
normų besilaikantiems žmonėms.
5.
Nuo ankstyvojo amžiaus reikia ugdyti teigiamas dorovinės vaikosavybes
: gerumą, draugiškumą, teisingumą, sąžiningumą, kuklumą, drausmingumą bei
elgesio kultūrą.
Udyti dorovinės asmenybės savybes labai padeda auklėtojai nuoširdūs
individualiniai pokalbiai su vaikais apie jiems artimus žmones, jų
išgyvenimus.
Reikia vaikus paguosti, laiku padėti, patarti, priglausti. Naudojame
grožinės literatūros kūrinius bei labai padeda ugdyti vaikų dorovines
savybes darbinis ir estetinis auklėjimas.kasdieninėje vaikų vekloje – tai
auklėtojos bei šeimos nrių pavyzdys.
Vienas iš humaniškumo ugdymo aspektų, labiausiai suprantamas vaikui
nuo ankstyvosios vaikystės, yra gerumo ugdymas.
Gerumo ugdymo pradžia, tai vaikų mokymas skirti gėrį ir blogį.
Ugdydami vaikų dorovines savybes galime remtis lietuvių filosofo ir
pedagogo S.Šalkauskio mintimis apie žmogaus dvasinio veiklumo objektus:
tiesą, gėrį ir grožį.
“Tiesa, – rašo S.Šalkauskis, – yra protinio veikimo objektas, gėris –
valios vekimo objektas ir pagaliau “estetinio jausmo objektas yra grožis”.
Vaikai tiesa pažįsta per žinojimą, todėl darželyje perteikiame jiems
dorovės normas, taisykles, padedame suvokti jų reikšmę. Norint išugdyti
gėrio meilę reikia būtinai ugdyti vaikų valią. Negalėsime išugdyti valios
tenkindami visus vaikų norus, bet būtina žinoti vaikų poreikius ir juos
paisyti. Tik per vaikų veiklą, kuri reikalauja valios pastangų, gerumo,
susitvardymo galime išugdyti gėrį.
Vaikų kasdieniniame gyvenime rekia atkrepti dėmesį į tai, kad aplinkui
yra daug žmonių,
augalų, kuriems reikalinga yra jų pagalba ir
dėmesys.
Mokymas ir noras būti doram, elgtis gerai labai priklauso nuo to, ką
vaikai mato artimiausioje aplinkoje, kaip elgiasi suaugusieji, o ne nuo to,
ką vaikai girdi ir žino.
Pavyzdžiui: vaikai žino, kad knygutes negalima plėšyti, kad gėlytę
reikia globoti, o ne minti, kad reikia būti mandagiems, bet jei vaikai
kasdien nemato pavyzdingo suaugusiųjų elgesio, jei jie negirdi gražios
kalbos, jei vaikai savo kasdieninėje veikloje elgiasi nedorai, jie niekada
neužaugs dorais žmonėmis.
Labai dažnai girdime žodžius “geras” ir “negeras” vaikas, taip dėja
kalba ir tėveliai, ir pedagogai. Tais žodžiais lyg apimame visą vaiko
elgesį. Dauguma tėvų laiko geru vaiku, jei vaikas yra paklusnus,