Manipuliacija mokyklos klasėse
5 (100%) 1 vote

Manipuliacija mokyklos klasėse

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………….3

1. MANIPULIACIJOS PRIEŽASTYS…………………………………………..4

2. MOKYKLOS KLASĖ – TAI GRUPĖ, KURIOJE REIŠKIASI MANIPULIACIJA…………………………………………………………………………………6

2.1. Klasė kaip grupė…………………………………………………………………………..6

2.2. Klasės mikroklimatas…………………………………………………………………….7

3. MOKINIŲ BEI MOKYTOJŲ MANIPULIACIJOS…………………….……………9

3.1. Mokinių manipuliacija…………………………………………………………………….9

3.2. Mokytojo vaidmuo skatinant ar slopinant mokinių manipuliaciją…..….13

4. MOKINIŲ MANIPULIACIJOS KLASĖJE TYRIMAS……….………………….15

4.1. Tyrimo metodika…………………………………………………………….…….….15

4.2. Tyrimo duomenų analizė……………………………………………………………..17

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………32

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………….33

PRIEDAS………………………………………………………………………………………………………….35

ĮVADAS

Kiekvieną žmonių grupę, organizaciją, tame tarpe ir eilinę mokyklos klasę, sudaro daugybė žmonių. Savaime suprantama, kad jie skiriasi ne tik savo išvaizda, tačiau ir charakterio tipais, gyvenimo, veiklos tikslais bei jų siekimo būdais, nuomonėmis, vadovaujasi skirtingomis vertybėmis, kitaip reaguoja atsidūrę įvairiose gyvenimiškose situacijose. Ir tikriausiai nei vienas jų nenori būti atstumtas, nepripažįstamas, blogesnis nei kiti. Tad nenuostabu, jog kiekvienas mūsų dažniau ar rečiau norime pasirodyti geresniais nei esame, geresniais nei kiti, bandome kitus priversti “šokti pagal mūsų dūdelę” – pasiekti savo tikslų apgaudinėjant ar nutylint tiesą. Sugebėjimas pakreipti padėtį savo labui, išnaudoti ar apgaudinėti kitus savo naudai, kurti intrigas – tai tikrų tikriausi manipuliacijos pavyzdžiai. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir patys ne ką rečiau atsiduriame kitų manipuliatorių rankose… Tik ne visada tai pastebime, o kartais net nenorime to pastebėti, pripažinti.

Psichologai, gilindamiesi į sąveikas tarp žmonių, labiausiai domisi manipuliatorių veiksmais žmonių grupėje bei manipuliacijos poveikiu kitiems. Tačiau individų manipuliacijos grupėje ar organizacijoje, o ypač mokykloje, tema toli gražu nėra plačiai ištirta. Apie tai byloja ir tai, jog nepavyko rasti daug literatūros šia tema.

Tad šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti manipuliacijos raiškos ypatumus mokyklos klasėje. Tyrimo objektas – manipuliacija mokyklos klasėje. Tyrimo tikslui pasiekti, išsikelti šie uždaviniai:

1. Atskleisti manipuliacijos priežastis;

2. Aptarti, kodėl ir kada mokyklos klasė tampa palankia aplinka manipuliacijoms pasireikšti;

3. Išanalizuoti mokinių manipuliacijos procesą bei išryškinti mokytojų vaidmenį slopinant ar skatinant manipuliatyvius veiksmus klasėje;

4. Ištirti mokinių manipuliacijos klasėje ypatumus.

Tyrimo metu buvo siekta patikrinti, tai yra patvirtinti arba atmesti šią tyrimo hipotezę – mokiniai, siekdami asmeninės naudos (pvz., geresnio pažymio, mokytojų palankumo, bendraklasių dėmesio ir kt.), linkę manipuliuoti.

Darbas buvo atliktas remiantis šiais tyrimo metodais:

1. Literatūros analize;

2. Anketine apklausa.

3. Žodinė apklausa.

1. MANIPULIACIJOS PRIEŽASTYS

Teigiama, kad manipuliatoriais ne gimstama, o jais tampama. Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas sužino, jog kartais naudinga verkti tam, kad gautų ko nori iš savo tėvų. Taip palaipsniui manipuliavimas tampa kasdienine mūsų gyvenimo dalimi, kurios jau nebepastebime – kartais net nejučiomis manipuliuojame kitas ar pasiduodame kitų manipuliacijoms. Būna ir taip, jog tikrasis, realus gyvenimas praranda savo žavesį ar tikima, jog kitiems labiau patiks žmogaus “kaukė” nei jis pats ir tuomet manipuliavimas tampa tiesiog gyvenimo būdu, bendravimo su kitais stiliumi. Tad kodėl taip atsitinka? Kodėl kartais žmonėms melas, išsisukinėjimai, intrigų kūrimas, nuolatinis savos nosies kišimas į svetimus reikalus, naudojimasis kitais tampa priimti ar net būtini?

Pagrindinė manipuliacijų priežastis – tai amžinas konfliktas su pačiu savimi, nes kasdieniniame gyvenime asmuo priverstas pasikliauti ne tik savimi, bet ir jį supančia aplinka, aplinkiniais žmonėmis. Svarbu dar ir tai, kad žmogus niekada nepasitiki savimi iki galo. Sąmoningai ar nesąmoningai visada tiki, kad jį išgelbės kiti. Tačiau ir kitais jis ne visiškai pasitiki. Todėl pasuka slidžiu manipuliacijų keliu, kad galėtų kitus kontroliuoti ir tokiu būdu jais labiau pasitikėti. E.Shrostrom (1998, p.18) pateikia konkretų pavyzdį: “toks žmogus primena vaiką, kuris šliuožia nuo slidaus kalniuko, įsikibęs į kito vaiko drabužio kraštą ir tuo pačiu metu bando jį valdyti. Tai primena elgesį ir antrojo piloto, kuris
atsisako vairuoti lėktuvą, bet bando vadovauti pirmajam pilotui”. Trumpai tariant, ši pirmoji, pagrindinė, manipuliacijų priežastis vadinama nepasitikėjimu.

Kita manipuliacijų priežastis – tai rizika ir neapibrėžtumas, supantys grupių narius iš visų pusių. Juk bet kurią minutę su žmogumi gali kažin kas atsitikti. Tuomet jis pasijunta visiškas bejėgis, kai susiduria su įvairiausiomis problemomis, potencialia ar realia rizika. Tokiais atvejais manipuliatorius aukoja kitus ir atvirai naudojasi jų bejėgiškumu, patiria pasitenkinimą valdydamas kitus asmenis.

Trečioji manipuliatyvaus elgesio prielaida ta, kad žmonės labiausiai bijo artimų kontaktų su kitais žmonėmis, kadangi jaučiasi nesaugūs, bijo patekti į keblią padėtį. Žmonės ir pradeda žaisti žaidimus todėl, kad geriau valdytų savo emocijas ir išvengtų intymumo. Taigi E.Shrostrom (1998, p.20) daro išvadą, kad „manipuliatorius – asmenybė, kuri su žmonėmis bendrauja pagal ritualą, iš visų jėgų stengdamasi išvengti santykių intymumo ir nepatekti į keblią padėtį”.

Ketvirta manipuliavimo priežastis – meilė. Tai susiję su aktyviu dalyvavimu kito žmogaus gyvenime. Šioje srityje bene labiausiai ir atsiskleidžia manipuliatorių sumanumas ir kūrybingumas. Pagrindinė frazė, siekiant kontroliuoti kitą asmenį, valdyti situaciją yra “jei mane mylėtum, tai tu…”

Dar viena manipuliacijų priežastis glūdi žmogaus siekyje, kad visi jam pritartų. Tampa aišku, kad manipuliacijų išmokstama sąveikoje su kitais žmonėmis, remiantis vienokia ar kitokia patirtimi, todėl galima teigti, jog manipuliatoriais ne gimstama, o tampama. Tačiau svarbu suprasti, kad manipuliatorius, kad ir koks gudrus jis bebūtų, yra prognozuojamas. Jei teisingai jis diagnozuojamas, visai nesudėtinga numatyti, kaip jis elgsis konkrečioje situacijoje. E. Shrostrom (1998, p.22) skiria keturis pagrindinius manipuliavimo sistemų tipus:

1. Aktyvus manipuliatorius bando kitus valdyti aktyviais metodais. Jis nė už ką nedemonstruos savo silpnumo ir atliks kupino jėgų žmogaus vaidmenį. Paprastai naudojasi savo socialine padėtimi arba rangu: tėvas, mokytojas, viršininkas ir kt.

2. Pasyvus manipuliatorius – priešingybė aktyviam. Jis apsimeta bejėgis ir kvailas. Išlošia pralaimėdamas. Jis leidžia kitiems už jį galvoti, dirbti ir tokiu būdu pasiekia pergales.

3. Lenktyniaujantis manipuliatorius gyvenimą priima kaip nuolatinį turnyrą, begalinę laimėjimų ir pralaimėjimų virtinę. Sau jis skiria budraus kovotojo vaidmenį. Gyvenimas jam – nuolatinis mūšis, o žmonės – varžovai ir net priešai, realūs arba galimi. Jam būdingos ir pasyvaus, ir aktyvaus manipuliatoriaus savybės.

4. Abejingas manipuliatorius stengiasi pasišalinti, išvengti kontaktų, vadovaujasi tai pasyviais, tai aktyviais metodais. Jo šūkis galėtų būti – “man nusispjauti”, o filosofija – “išvengti rūpesčių”.

Taigi aktyvaus manipuliatoriaus filosofija remiasi jo noru vadovauti ir valdyti kitus bet kokia kaina, pasyvaus – niekada nesusierzinti, lenktyniaujančio – išlošti bet kokia kaina, abejingojo – išvengti rūpesčių.

Manoma, kad paprastai žmoguje ryškiausiai atsiskleidžia kuris nors vienas iš šių manipuliatoriaus tipų, tačiau kartais gali pabusti ir kiti. Tad organizacijose, kitose žmonių grupėse ir mokyklos klasėje manipuliatorius neklysdamas atranda partnerį, kuris jam labiausiai tinka pagal „tipą”, tai yra, randa tokį, kuriuo galima lengviausiai manipuliuoti.

2. MOKYKLOS KLASĖ – TAI GRUPĖ, KURIOJE REIŠKIASI MANIPULIACIJA

Nors žmogaus, ypač mažo vaiko, gyvenime svarbiausia yra šeima, vis dėlto asmenybės vystimosi procese nė kiek ne menkesnis vaidmuo tenka ir mokyklai, kuri yra pirmoji vaiko gyvenime formali organizacija, kurioje sąveikauja skirtingo amžiaus, išsilavinimo, charakterio, pažiūrų žmonės, kur tarpusavio santykiai nėra pagrįsti giminystės ryšiais, kur atsiranda ir konkurencijos elementų. Mokykla – tai miniatiūrinis visuomenės modelis, nes būtent čia vyksta vaiko asmenybės ir elgesio formavimasis. Ugdymo institucijose vaikai įvaldo ne tik savo kalbą, susipažįsta su istorijos įvykiais, bet ir išmoksta specifinių bendravimo įgūdžių. Tačiau “pirminiu kolektyvu” (M.Barkauskaitė, 2001, p.19), “reikšmingiausia vaikui aplinka” (F.Ivanauskienė, 2000, p.5), kur “mokytojai ir mokiniai praleidžia beveik pusę savo aktyvaus laiko” (R.I.Arends, 1998, p.115) yra laikoma klasė, kuri yra ne tik mokyklos dalis, bet ir bendraamžių grupė. Ir tai yra viena palankiausių aplinkų reikštis vaikų, o kartu ir mokytojų, manipuliacijoms.

2.1. Klasė kaip grupė

Žmonės nuo pat gimimo yra įvairių grupių, iš kurių sudaryta visuomenė, nariai – šeimos, darželio, kiemo, klasės ir t.t. Todėl įprasta manyti, kad grupė užima tarpinę padėtį tarp asmens ir visuomenės. “Grupei veikiant formuojasi žmogaus pasaulėžiūra, charakterio ypatybės” (A.Suslavičius, 1998, p.112). Taigi žmogaus vystimosi, jo bet kokios veiklos, bendravimo ir bendradarbiavimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo to, kokių grupių narys yra tas žmogus ir kaip jis jaučiasi tose grupėse.

Viena iš daugelio grupių mokinio gyvenime yra mokyklos klasė, kuri suprantama kaip “grupė, tarpusavyje sąveikaujančių mokytojų ir mokinių, kuriuos jungia
veikla” (G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996, p.277). Tai yra “pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia daug laiko tarp savo bendraamžių” (V.Mackonienė, 2002).

Kiekvienas mokinys savo klasės grupėje užima tam tikrą padėtį – lyderio, atstumtojo ir pan. Statusas individui skiria ir tam tikrus vaidmenis, kuriuos atlikdamas jis kartu ima vykdyti ir visuomenės keliamus reikalavimus tam vaidmeniui. Tad atliekant reikalingo ar nemylimojo klasės mokinio vaidmenį, tame asmenyje formuojasi ir tam vaidmeniui atitinkami bruožai, savybės, kurios ilgainiui tampa neatskiriama asmenybės dalimi. Anot D.Augienės (2002, p.8-9), nemėgiami vaikai yra itin kategoriški, besivadovaujantys išankstiniais nusistatymais – jie visur įžvelgia priešiškumą ir grėsmę. Tokie vaikai dažniau konfliktuoja su bendraklasiais, mokytojais, tėvais. Jie dažnai visais įmanomais (neretai nepriimtinais) būdais – jėga, melavimu, kitų žeminimu, savęs aukštinimu – siekia aukštesnio statuso. Atstumtųjų padėtis, įtampa ir nestabilumas, be abejo, skatina vaikus ieškoti kokios nors išeities. Pirmiausiai aukštesnę padėtį bandoma išsikovoti klasės grupėje siekiant save kuo aukščiau iškelti meluojant, atkreipiant kitų dėmesį iššaukiančiu savo elgesiu (nedrausmingumu pamokų ir pertraukų metu), bėgant iš pamokų, kuriant neįtikėtinas istorijas, pataikaujant ar grasinant mokytojams bei bendraklasiams ir pan. Visa tai yra neabejotinos manipuliacijos apraiškos.

Mokinio padėtis grupėje, jo bendravimo su kitais būdas, manipuliavimas bendraklasiais bei mokytojais, klasės vadovu, neabejotinai priklauso ir nuo klasės dydžio. Mažesnių klasių ir mokyklų mokiniai artimiau bendrauja tarpusavyje, turi galimybę vienas kitą geriau pažinti, būna atviresni (M.Barkauskaitė, 2001, p.48). Daugiau mokinių turi galimybę pasireikšti, dalyvauti diskusijoje, dažniau bendrauti su mokytojais bei klasės vadovu. Tokiais atvejais išauga tikimybė, jog klasė vaikui taps reikšminga, mėgiama grupe, kurioje neprireiks jokio melo, apgaulių, išsisukinėjimų. Tad kuo labiau vaikas jaučiasi priklausomas grupei, tuo geriau formuojasi jo aktyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, pareigingumas, jis išmoksta gerbti kitus, sąžiningai elgtis su aplinkiniais ir pats susilaukia pagarbos. Taip jis neturi pagrindo ir reikalo manipuliuoti kitais.

Apibendrinant galima teigti, kad nuo to, kaip vaikas ar paauglys patenkina priklausymo grupei poreikį, priklauso, kokia augs ir formuosis asmenybė, tos asmenybės pažiūros, vertybės, gyvenimo tikslai bei jų siekimo būdai.

2. 2. Klasės mikroklimatas

Šiandieninės ugdymo institucijos augina “tvirtus dorinius pagrindus ir savarankišką pasaulėžiūrą turinčius, visapusiškai išsilavinusius, bendrauti ir bendradarbiauti gebančius, pilietiškai sąmoningus, atsakingus, tvirto charakterio, toliau mokytis ir dirbti pasirengusius, kultūriškai susipratusius, kūrybingus jaunuolius ir jaunuoles” (Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos, 1997). Visa tai pasiekti padeda gera atmosfera, šiltas mikroklimatas tiek kiekvienoje klasėje, tiek ir visoje mokykloje. Neabejotina, kad kiekviena mokykla, kiekviena mokyklos klasė turi kurti palankų, užtikrinantį rezultatyvų skirtingų mokinių darbą ir saugų klimatą, nes tai yra viena iš esminių jauno žmogaus sėkmingo vystimosi sąlygų. Tačiau gana sudėtinga vienareikšmiškai apibrėžti, kas tai yra klasės mikroklimatas. Skirtingi autoriai pateikia ne tik skirtingas mikroklimato charakteristikas, bet ir tą patį dalyką įvardija vis kitais terminais.

L.Rupšienė (2000, p.92) kalbėdama apie mikroklimatą, teigia, jog jis nusako grupės narių bendravimo ir santykių pobūdį, fizinį ir psichologinį saugumą, nuobaudų bei skatinimų sistemą, mokinių motyvacijos laipsnį ir pan. Autorė taip pat akcentuoja, kad kuo didesnė mokykla ir kuo didesnės klasės, tuo prastesnis jų mikroklimatas. Tokiu atveju vieni kitus mažiau pažįsta, bendravimas tampa paviršutiniškesnis, atsiranda daugiau galimybių manipuliuoti vieniems kitais.

Klasės atmosferą, anot G.Butkienės ir A.Kepalaitės (1996, p.278), gali formuoti mokytojo bendravimo su mokiniais stilius, elgesys, priimami sprendimai. Šiuo atveju, itin griežtas ar piktas mokytojas tokiu savo elgesiu gali paskatinti vaikus iš baimės imti meluoti, bėgti iš pamokų, kad išvengti prasto pažymio ar griebtis kitų išsisukinėjimų. Pvz., jeigu mokiniui tikrai skaudėjo galvą ir jis negalėjo tinkamai pasiruošti pamokai, vietoj to, kad mokytojui taip ir prisipažintų, jis paprasčiausiai nenueina į tą pamoką arba sugalvoja visai kitą istoriją, nes jau iš anksto yra nusiteikęs, jog pedagogas tikrąja neišmokimo priežastimi gali nepatikėti. Taigi kai kuriais atvejais mokinių manipuliacijos gali padėti išvengti pačių mokytojų atvirumas, supratingumas, šiltas bendravimas su vaikais. Juk atvirumas gimdo atvirumą… Tad mokytojai turi skatinti teisybės sakymą, kad ir kokia ji bebūtų, turi gebėti skirti tiesą nuo išsisukinėjimų ir atitinkamai į tai reaguoti – teisingumą skatinti, o melą, apgaules, intrigas slopinti.

Ne paslaptis, jog puikiai manipuliuoti pedagogais geba ne tik žemesnį statusą turintys, “blogiukais” vadinami mokiniai, bet ir klasės pirmūnai. Pastarieji pataikavimais, savo gebėjimų aukštinimu, tikslingai pavyzdiniu elgesiu
neretai užgožia kitus mokinius ir taip pelno mokytojų palankumą, tampa tarsi mokinio etalonu. Tai taip pat yra manipuliavimas, kuris, deja, dažniausiai mokytojų yra nepastebimas…

Nors mikroklimato ir neįmanoma apčiuopti, jis vis dėlto yra labai svarbi įvairių žmonių grupių (pvz., klasės), organizacijų (pvz., mokyklos) sėkmingos veiklos sąlyga. Tad itin svarbu, kad klasėje vaikai jaustųsi fiziškai ir emociškai saugūs, pasitikėtų vieni kitais, gerai sutartų tarpusavyje bei su mokytojais, dažniau bendradarbiautų, būtų linkę atvirai bendrauti.

Gerai žinoma, kad lengviausia, prasmingiausia ir efektyviausia yra mokytis tokioje aplinkoje, kai mokinys nejaučia baimės. Kalbant apie vaikų saugumą, kaip apie klasės mikroklimato elementą, L.Rupšienė (2000, p.93) bei V.Indrašienė (2001, p.63) teigia, jog klasė toli gražu nėra ta vieta, kur vaikai gali jaustis visiškai saugūs. Be to, čia vyksta nemažai konfliktų. J.Pikūno ir A.Palujanskienės (2001, p.47) atlikto tyrimo duomenimis, tik 9,6proc. apklaustų mokinių savo klasėje jautėsi esą saugūs ir gerbiami. Juk saugaus mikroklimato klasėje nebūvimas trukdo vaikams nuoširdžiai bendrauti su kitais, stabdo jų smalsumą ir kūrybingumą, saviraiškos galimybes. Beje, vaiko nesaugumo jausmą sąlygoja ne tik fizinė ar psichologinė grėsmė iš mokinių pusės, bet ir atsakinėjimo, vertinimo, autoritarinės drausmės baimė (G.Butkienė, A.Kepalaitė, 1996, p.278). Būtent pastarieji dalykai neretai paskatina mokinius meluoti, pataikauti, išsisukinėti ar net praleidinėti pamokas, t.y. manipuliuoti.

Gerinant klasės mikroklimatą, kartu gerėja ir jos narių veikla bei rezultatyvumas, mokiniai jaučiasi labiau vertingi, naudingi bei galintys prasmingai veikti, sumažėja įvairių manipuliacijų naudojimas.

3. MOKINIŲ BEI MOKYTOJŲ MANIPULIACIJOS

3.1.Mokinių manipuliacija

Teigiama, jog vaikai yra puikiausi manipuliatoriai. Jie žino, kad reikia ir sugeba pasirinkti tinkamiausias manipuliacijos kitais formas tam, kad iš tėvų išviliotų naują dviratį, kad nereikėtų eiti į mokyklą, kad pelnytų didesnio klasės vaikų būrio palankumą ar paklusnumą, kad priverstų mokytoją iš pasigailėjimo (ar dėl kitų priežasčių) parašyti jam geresnį pažymį ir t.t. Tačiau įdomu tai, kad skirtingi vaikai, manipuliuoja skirtingais būdais. Beje, būna ir taip, kad vienas ir tas pats asmuo, skirtingose situacijose pasitelkia visiškai skirtingas manipuliacijos kitais formas.

E.Shrostrom (1998, p.61-64) išskiria tokius mažųjų manipuliatorių tipus:



Kiekvieną šių manipuliacijos tipų aptariant plačiau, visų pirma reikėtų paminėti, jog dažniausiai pasitaiko pirmasis – “mažojo skuduro” – vaikų, kaip manipuliatorių, tipas. Šio manipuliacijos tipo atstovai manipuliuoja kitais pasinaudodami savo bejėgiškumu, neryžtingumu, nuolatiniu užmaršumu ir išsiblaškymu. Tokie vaikai jau gana anksti supranta, kur slypi manipuliacijos esmė ir sąmoningai pasirenka bejėgio ar net kvailelio vaidmenį. “Mažuosius skudurus” daug kas gali pavadinti tinginiais, tačiau iš tikrųjų jie tokie nėra, jie gudrūs ir apsukrūs, nes geba sėkmingai manipuliuoti suaugusiais ir priversti pastaruosius viską daryti už jį.

Antrojo tipo – “mažojo diktatoriaus” – vaiko manipuliatoriaus “aukomis” suaugusieji tampa paprasčiausiai negalėdami pakęsti savo atžalos elgesio tokio, kaip užsispyrimas, trypimas kojomis, neklausymas ir pan.

Vaikai, puikiai įvaldę trečiąjį – “Fredžio lapino” – manipuliacijos tipą, neretai net patys nespėja susimąstyti, kodėl apsipylė ašaromis, o žiūrėk, jį jau guodžia, švelniai glosto, ir, atrodo, netgi labiau myli… Tokie vaikai šį ašarų mechanizmą gludina ir tobulina iki mokyklos, kad atėjus tam tikram laikui, savo slaptą ginklą galėtų panaudoti profesionaliai pagal konkrečią paskirtį. Pvz., kai pamoka sudėtinga ar gresia atsakinėjimas, kontrolinis darbas, kuriam nepasiruošta, “Fredis lapinas” apsimeta, kad jam skauda pilvą ar dar ką nors ir tokiu būdų išsireikalauja atleidimo nuo pamokos. Tačiau tokiu savo sumanymu, jis pasiekia ne tik šio vienintelio tikslo – išsisukti nuo pamokos – kartu susilaukia didesnio dėmesio, kitų užuojautos, gailesčio. Taigi šio tipo atstovai yra neabejotini meistrai, siekiant sukelti, išprovokuoti kitų užuojautą savo atžvilgiu.

Ketvirto mažojo manipuliatoriaus tipo atstovai gana anksti suprato, kad žmones lengva valdyti neapykantos ir baimės mišiniu. “Žiaurusis Tomas” labiausiai pasaulyje nekenčia autoritetų, todėl savo nepalankumu pirmiausiai “apdovanoja” savo tėvus bei mokytojus. Šie vaikai yra ypatingai išpuikę ir netgi per daug pasitikintys savo jėgomis. Tai aplinkinius veikia lygiai taip pat, kaip smauglio žvilgsnis – triušį.

“Lenktynininkai” dažniausiai yra iš tokių šeimų, kuriose auga du berniukai ir atstovauja jaunėlius, kurie nuo pat mažens mokosi varžytis, taip užsikariaujant lygiavertę vietą šiame pasaulyje. Tokiam varžymuisi, siekimui pirmauti idealiai tinka mokykla. Toks vaikas neretai mokosi labai gerais pažymiais, bet tuo pačiu įsitaiso nemigą. Per
pamoką jis įrodo, esąs geresnis, gabesnis nei brolis, tačiau nebegali atsipalaiduoti net namuose. “Lenktynininkas” turi nugalėti net tada, kai šeimai ramiai gurkšnoja arbatą. Jam nuolat kelia baimę bei užsitarnauja jo neapykantą tie kuriems gerai sekasi mokytis, šokti, sportuoti ir t.t.

Kalbant konkrečiai apie mokyklą ir būtent joje naudojamas manipuliacijas, E.Shrostrom (1998, p.95), išskiria tokias mokyklinio apsukrumo formas, kuriomis mokiniai gali bandyti siekti vienokių ar kitokių tikslų:

o sukelti konfliktą tarp tėvų ir mokytojų, pvz., teisinantis, kad negalėjau atlikti namų darbų, nes vakar turėjome svečių arba mokytojai išdėstant, kad mama sako, jog geografijos pamokos tai tik tuščias laiko gaišimas;

o vaizduoti bejėgį, teigiant, jog negaliu, man nesiseka, padėkite man ar pan.;

o apsimesti sergančiu, dažnai kreipiantis į gydytojus ir ypač kontrolinių darbų metu;

o meilikauti, sakant mokytojui, jog jis pats geriausias, mylimiausias, jo pamokos pačios įdomiausios;

o nuteikti vieną mokytoją prieš kitą.

Jaunesnio amžiaus mokiniai, kurie daugiau veikia tik savo klasės ribose, artimai bendrauja tik su klasės vadovu, savo tikslų, manipuliuodami, gali siekti pasitelkdami keletą E.Shrostrom (1998, p.74) išskirtų manipuliacijos būdų. Įsivaizduokime situaciją, jog mokiniui tėvai pasakė, jeigu nepagerės šio semestro pažymiai, nenupirks jam naujo dviračio. Tačiau mokytoja mano, kad moksleivis už vieną dalyką nenusipelnė geresnio pažymio. Tuomet dalis mokinių gali paprasčiausiai susitaikyti su tokia situacija ir bandyti labiau pasistengti dar kitą semestrą, kiti prašo leisti pasitaisyti dar šio semestro metu, tačiau dalis mokinių visgi iš karto, nieko nelaukdami imasi tam tikrų dar kitokių veiksmų:

o Bando sugraudinti mokytoją verkšlenant ir maldaujant geresnio pažymio;

o Apkaltina mokytoją neteisingumu ir ima gąsdinti, kad pasiskųs tėvams, direktorei arba visai nebesimokys;

o Apšaukia mokytoją, kad jai nepatinka tas mokinys, todėl ji ir gaili geresnio pažymio;

o Bando palyginti save su kokiu nors kitu mokiniu, sakydamas, jog kitas mažiau mokėsi arba kažko visai nepadarė, bet jam vis vien parašė geresnį pažymį;

o Išrėžia mokytojai, kad visi kiti pažymiai yra geresni, tik vienintelio šio dalyko prastas;

o Bando meluoti, kad labai daug mokėsi ir vaidinti, kad niekaip nesupranta, kodėl pažymiai nėra labai geri;

Manipuliacijos naudojimas, ypač “lenktynininko” taktika, neretai apsunkina vaikus, tarsi net užnuodija jų gyvenimą. Tad kyla klausimas, kodėl jie taip elgiasi? Kaip teigia E.Shrostrom (1998, p.63), manipuliatoriais nėra gimstama. Jie tarsi rūpestingai “lipdomi”, kuriami iš sveikų ir normalių mažų vaikų, kurie “už rankos įvedami į šiuolaikinio žmogaus manipuliacijų pasaulį”. Ir pačias pirmąsias pamokas tie mažieji žmogeliukai neabejotinai gauna iš savo tėvų. Autoriaus (1998, p.63) teigimu, “tėvai – jau gatavas manipuliacinės visuomenės produktas, o vaikai – dar tik pusfabrikatis”. Tačiau vaikų manipuliacija tarsi skatinama ne tik namuose. Ji nesąmoningai ugdoma ir vaikų darželyje, mokykloje.

Anot E.Shrostrom (1998, p.89), mokyklos klasė – viena tinkamiausių vietų manipuliavimui. Viso to pagrindinė priežastis ta, kad mokyklos administracija iš mokinių pirmiausiai reikalauja drausmės. Tvarka ir drausme pagrįstas visos ugdymo institucijos mikroklimatas. Tačiau svarbu nepamiršti, kad kontroliavimas kiekvieną žmogų lyg ir paverčia daiktu, jog bet kuris mokinys yra asmenybė ir jis natūraliai priešinasi ar kovoja tam, kad nebūtų paverstas eiliniu mokyklos elementu – tik paprasčiausiu eiliniu mokiniu. Kai tik iš vaikų bandoma daryti vidutinybes, įsprausti juos į tam tikrus rėmus, primetant griežtas taisykles, jie neišvengiamai pradeda protestuoti. Juk ne tik vaikai, bet ir suaugusieji linkę priešintis kontrolei. Už tokį priešinimąsi, tiek namuose, tiek mokykloje yra baudžiama, siekiama sužadinti kaltės jausmą. Jeigu vaikas nedaro taip, kaip nori ir liepia suaugusieji (tėvai, mokytojai, kiti mokyklos darbuotojai), tada pastarieji siekia, kad jis pasijustų kaltas ir tada sakoma “ar tau negėda?”, “mums gėda dėl tavęs”, “dėl tokio tavo elgesio mane ištiks širdies priepuolis” ir pan. Jeigu vaikas tikrai pasijunta kaltas, tikėtina, kad ateityje jis sieks, jog tokios situacijos nebepasikartotų. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad vaikas nustos manipuliuoti, galbūt jis pradės dažniau meluoti taip siekdamas išvengti ar bijodamas bausmės bei kaltinimų, norėdamas pasirodyti geresniu nei yra iš tiesų.

Suaugusiųjų (tėvų, pedagogų, kitų mokyklos darbuotojų) vaikų atžvilgiu naudojami drausmės palaikymo būdai, anot E.Shrostrom (1998, p.65), gali būti skiriami į dvi plačias kategorijas:

Pirmoji kategorija būtinai numato apdovanojimą ir bausmę. Bausmės dažniausiai slopina natūralų vaiko gyvumą bei jausmus, sukelia nerimą bei nervingumą, nepasitikėjimą savimi bei kitais, apatiją ar net neapykantą. N.Anikejevos (1988, p.17) teigimu, “nuo savęs vertinimo lygio priklauso asmenybės aktyvumas, saviauklos troškimas”. Tad nuolatos vien tik baudžiamas, netikusiu, nieko nevertu save pradedantis laikyti vaikas dažnai mažai stengiasi iš esmės pagerinti savo likimą, jis verčiau renkasi tokius geresnės padėties
būdus kaip melas, apgaulės, išsisukinėjimai. Kai vaikas yra baudžiamas, neišvengiamai kyla atsakomoji agresija, provokuojanti vaiką tolesniems poelgiams, vadinasi – ir kitoms bausmėms. Tad gaunasi tarsi uždaras ratas, kuris tikrai nebus įveiktas vien tik griežtinant bausmės priemones:

Taigi drausmės metodai, pagrįsti griežta elgesio kontrole, lyg ir turėtų skatinti vaiką taisytis, tačiau iš tiesų jo ne tik nesustabdo, bet dar ir sustiprina tokio elgesio priežastį. Šioje vietoje svarbu prisiminti jog ne tik mokykloje, bet ir namuose drausmė atsiranda dėl tarpusavio pagarbos ir noro bendradarbiauti. Tai yra tęstinis procesas, o ne trumpalaikė poveikio priemonė.

Drausminimas mokykloje, klasėje netenka prasmės, nes vaikai siekdami išvengti bausmių, imasi gudravimo. Žymiai efektyvesnis vaikų drausmės palaikymas bei didesnė manipuliacijos išvengimo tikimybė įmanoma, tuomet, kai patys vaikai kuria ar bent dalyvauja kuriant taisykles bei bausmių sistemą už tų taisyklių nesilaikymą (E.Briedienė, 1998, p.9). Šiai minčiai pritaria ir G.Gedvilienė (1999, p.50), teigdama, jog “kai vaikai patys kuria taisykles, jie mieliau jas priima ir vykdo. Jie turi galimybę apsispręsti, kaip ruošiasi bendrauti klasėje, ką veikti ir tuo pačiu, kaip nori, kad elgtųsi su jais”. Taigi vaikas neturi būti tik auklėjimo objektu, svarbu būti atsakingu partneriu, dalyvaujančiu tame procese. Tokia klasės atmosfera neabejotinai skatina mokinius pripažinti ir gerbti tas taisykles, prie kurių kūrimo ir įgyvendinimo jie patys prisideda.

Taip palaipsniui pereinama prie minties, jog visgi efektyviausia ir veiksmingiausia kontrolės forma yra savikontrolė. Juk pačiam save kontroliuoti yra daug maloniau nei aklai paklusti kitiems. G.Gedvilienė (1999, p.50) pataria, jog prieš leidžiant vaikams kurti taisykles, svarbu aptarti, kam jos iš viso reikalingos, be to, tų taisyklių neturi būti labai daug, jos turi būti iškabintos visiems matomoje vietoje ir bausmės už jų nesilaikymą taikomos visiems ir vienodos.

Jeigu klasėje palankus mikroklimatas – skatinamas atvirumas, teisingumas, pagarba, suprantama taisyklių svarba, vaikas jaučiasi saugiai, nesigriebia melo, išsisukinėjimų, gudravimų net ir tuomet, kai mokytojas su juo elgiasi pakankamai griežtai. Drausmingas vaikas jaučia, kad su juo noriau bendraujama, todėl ima labiau vertinti save, kitaip žiūrėti į tvarką bei taisyklių laikymąsi. Apskritai tiek mokytojams, tiek vaikams turi būti žinoma ir reikšminga taisyklė – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi.

3.2. Mokytojo vaidmuo skatinant ar slopinant mokinių manipuliaciją

Įtakingiausia jėga mokykloje priklauso tiems, kurie įgyvendina programų tikslus. Taigi, nuo mokytojų ir itin klasės vadovo asmenybės (asmeninių savybių, išsilavinimo, net politinių ar religinių idėjų, įsitikinimų ir t.t.) labai priklauso klasės grupės kultūrinė, dorinė aplinka, tarpusavio santykių sistema, tikslai, siekiai, uždaviniai, netgi kai kurie interesai ir poreikiai, kurie taip pat veikia kiekvieną klasės bendruomenės narį. Deja, rengiant pedagogus, daugiausiai dėmesio skiriama dalykinėms žinioms, o mokytojo asmenybė – gebėjimas bendrauti, jausmai, vertybės – paliekami savieigai. Juk “kūrybingą asmenybę gali išugdyti tik kūrybingas vadovas” (A.Petrėnaitė, 2000, p.86). Svarbu nepamiršti, jei nepriimtinas pats pedagogas, kaip asmenybė, nepriimtinas ir jo dėstomas dalykas. Kai mokytojas neįdomiai veda pamokas, vaikams ir dalykas atrodo neįdomus, nevertas dėmesio. Kai pedagogas agresyvus, kyla atsakomoji agresyvi vaiko reakcija (L.Rupšienė, 2000, p.95).

Kalbant apie manipuliaciją mokyklos klasėje, svarbu nepamiršti, jog gudrauja ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. E.Shrostrom (1998, p.95) išskiria tokias mokytojų manipuliacijų sistemas:



Esant neigiamiems mokinių ir pedagogų, ypač klasės auklėtojo, tarpusavio santykiams, mokytojo vaidmuo silpnėja. Juk nepriimtinas pedagogas – tai kartu ir nemėgiamas jo dėstomas dalykas, nenoras mokytis, manipuliacijos siekiant išsisukti nuo blogų pažymių, nuo pamokų, nuo kontakto su tokiu mokytoju. O jei vaikas kasdien priverstas bendrauti su keliais tokiais mokytojais?.. Taigi, kol mokytojai su visais mokiniais nebendraus atvirai, išskirs vienus iš kitų, gudraus, nuolatos naudosis savo aukštesne padėtimi, tol neverta tikėtis ir mokinių atvirumo, drausmės ir tvarkos, nuoširdumo bei pagarbos. Tad klasės vadovas, kiekvienas pedagogas po kiekvienos darbo dienos turėtų savęs paklausti, ar jis pats norėtų mokytis šioje mokykloje ir sėdėti klasėje, kuriai vadovauja.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4463 žodžiai iš 8843 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.