Mano mylimiausia rašytoja-astrida lindgren
5 (100%) 1 vote

Mano mylimiausia rašytoja-astrida lindgren

Elenos

Mano mylimiausia rašytoja – Astrida Lindgren

Geltonas namas su raudonomis

markizėmis

Kone pačiame Stokholmo centre yra didelis ūksmingas žaidimų parkas , kuris vadinasi Vazos parkas . Tame parke supiltas kalnelis leistis su rogutėmis , įtaisytos sūpuoklės , stovi didelis sunkvežimis žaisti , laipyklės , futbolo aikštė pavasarį , o žiemą čiuožykla .

Palei parką eina Dalos gatvė . Ir pavasario vakarais , kai saulė rausvai nuspalvina padangę virš vaikų knibždėlyno Vazos parke , tada toje gatvėje geltonai lyg saulė švyti ir namai .

Viename name priešais , kur su raudonomis markizėmis , gyvena Astrida Lindgren .

Spėlioju , kažin , kiek vaikų yra stovėję ant šaligatvio priešais šį namą ir galvoję : ,,Čia gyvena JI .Čia buvo parašytos visos manomėgstamiausios knygos: Pepė, Padaužų kaimo vaikai, Emilis, Madikė, Karlsonas ant stogo, Mijo, mano Mijo, Broliai Liūtaširdžiai…” Ar žinai, kad kiekvieną savaitę kone po šimtą laiškų įkrenta į Astridos Lindgren pašto dėžutę? Nuo viso pasaulio vaikų- iš Japonijos, Havajų, Afrikos, Australijos?

Norint aprašyti Astridos Lindgren būstą, pakanka vieno žodžio: jaukus.

Butas kaip tik toks ir yra, ilgai gyvenamas ir jaukus, nes visi daiktai ir baldai čia stovi seniai. Pirmiausia išvysti apskritą stalą, uždengtą rausva gėlėta staltiese, jau daugelio vasarų blukinta. Ir stiklinę plukių ant jos. Pavasario saulė veržiasi pro langus. Čia daug knygų, daug paveikslų. Ir daug malonių kampelių sėdėti ir skaityti.

Tik pagalvokit. Šiame bute Astrida Lindgren gyvena jau penkiasdešimt metų ! Jis tikriausiai mažai skyrėsi tais laikais,kai čia gyveno du Astridos Lindgren vaikai ir bėgdavo žaisti į Vazos parką. O kokia pati Astrida Lindgren? Toks žmogus, su kuriuo labai gera. Keli žurnalistai yra sakę, kad apsilankę namuose pas Astridą Lindgren, pradėjo pasakoti apie save, užuot ją klausinėję. Taip ir yra. Susitikęs ją jautiesi tarsi pažįstamas nuo seno ir norisi pasiguosti savo rūpesčius. Gal todėl, kad ji be galo paprasta. Ir todėl, kad jos toks nuostabiai malonus, ramus balsas. Bet…vis dėlto truputį keista įžengti į Astridos Lindgren namus. Rodos, patenki tiesiai į jos knygas.

Ar atsimeni Bertilį iš knygos apie Nykštuką Nilsą Karlsoną?

Toji knyga prasideda šitaip: ,,Bertilis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į lauką. Temo. Lauke tvyrojo rūkas, šalta ir nesmagu. Bertilis laukė pareinant mamos ir tėčio. Taip karštai laukė, kad keista, kaip jie nepasirodė po gatvės žibintu tik todėl, kad jis be galo nakantravo.”

Kai žvelgi į Dalos gatvę ir matai posūkį ties Odino gatve – taip ir yra, kaip įsivaizduoji skaitydamas tą knygą. O ar prisimeni poną Liljankvastą? Kuris gyveno Sutemų šaly? Tikriausiai jis atskrido pro Vazos parko medžius ir šmurkštelėjo pro vaikų kambario langą? O ar prisimeni Peterį ir Petrą? Du mažyčius, mažyčius vaikiukus, didumo sulig lėlytėmis?Juk jie gyveno Vazos parke urvelyje po egle.O naktimis, kai žmonės visuose namuose Aplink Vazos parką miegodavo,- jie šokdavo ant ledo.

Rodėsi, jog aplink visur pilna fantazijos.- Taip,-sakė vienam žurnalistui Astrida Lindgren ,- bet įdomiausia, kad apie Vazos parką aš jau girdėjau Smolande, kai dar buvau mažytė. Mano geriausia draugė su savo mama ir tėčiu buvo nuvažiavusi į Stokholmą ir parašė man laišką. ,,Berniukai Vazos parke G-Z”, rašė ji. Tai mūsų slapta kalba reiškė: ,, Berniukai Vazos parke dailučiai”.Iš tiesų keista? Ji rašė kaip tik apie Vazos parką. Kur aš paskui atsidūriau ir išgyvenau daugiau kaip penkiasdešimt metų.

Kodėl ji mylimiausia vaikų

rašytoja pasaulyje?

Kodėl Astrida Lindgren tapo viena mėgstamiausių pasaulio vaikų rašytoja? Ką apie tai mano ji pati?

-Taigi,-pasakojo Astrida Lindgren žurnalistui,- man rodos, todėl, kad mano vaikystė buvo tokia laiminga. Ir kad joje buvo tiek daug meilės.

Ir pradeda pasakoti:

Ji gimė Neso vienkiemyje netoli Vimerbiu miestelio Smolande. 1907 metais, lapkričio 14 dieną.

Be Astridos, šeimoje buvo dar trys vaikai. Brolis Gunaras, vos metais vyresnis. Ir dvi sesutės, Stina ir Ingegerda, truputį jaunesnės. Norint suprasti, kodėl Astridos vaikystė buvo tokia laiminga, reikia parskaityti knygeles apie Padaužų kaimą. Nes iš tiesų taip ir buvo! Bet pradėkim nuo pradžių:

Taigi Astridos tėtis buvo
ūkininkas, vardu Samuelis Augustas Eriksonas. Astridos mama buvo vardu Hana. Ir gal užvis svarbiausia Astridos laimingoje vaikystėje, kad tėvai be galo vienas antrą mylėjo. Astridos tėčiui buvo tik trylika metų, kai jis pirmą kartą pamatė Astridos mamą. Tada ji buvo miela mergytė su karčiukais ir iš visos klasės gražiausiai rašė. Ir tėtis įsimylėjo visam gyvenimui! Būdamas 90 metų amžiaus ir gyvendamas senelių namuose tebebuvo kupinas dėkingumo, kad nugyveno visą gyvenimą su ta, kurią mylėjo.

Raudonai dažytam senam Neso name tebėra ruda skrynelė,



kur sudėti visi tėvų jaunystės meilės laiškai. Ir jei nori paskaityti pačią gražiausią meilės istoriją, paimk nedidelę knygelę, kurią Astrida Lindgren parašė apie savo tėvų meilės pasaką.,, Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto” vadinas ji. Taigi Augustas ir Hana susilaukė keturių vaikų. O tie vaikai žaidė, žaidė ir žaidė! Tais laikais tėvai kaime nalabai turėjo kada žaisti su savo vaikais. Užtat vaikai buvo visiškai laisvi. O aplink tą raudoną namą su obelų sodu jiems ligi valiai užteko vietos žaisti atviroj gamtoj. Ganyklos, pievos, daržinės ir kluonai. Ir dar buvo daugybė žaidimo draugų. Tais laikais ūkyje gyveno ne tik tėvai su vaikais. Čia buvo ir begalė pagalbinių darbininkų. Jie gyveno trobelėse netoliese. Taigi žaidimams draugų buvo visur aplink. Vaikų knibždėte knibždėjo. Tėvai, aišku, irgi buvo čia pat. Bet į vaikų žaidimus nesikišo.

-Taip, labai ramu buvo su jais abiem, jie uoliai rūpinosi kits kitu ir visą laiką buvo šalia, jei mums jų prireikdavo, bet šiaip leido laisviems ir laimingiems dūkti savo fantastiškam žaidimų kieme, koks buvo mūsų vaikystės Nesas,- sakė Astrida.



,,Verkiau, parašiusi paskutinį

skyrių apie Emilį…”

Jei žmogus tampa toks kaip Astrida Lindgren, kone visada turi paslaptį, svarbesnę už kitas. Man rodos, toji paslaptis yra Astridos tėtis.

Abu Astridos tėvai buvo puikūs ir neeiliniai žmonės. Bet tėtis kažkuo ypatingas. Ne tik malonus ir geras žmogus, kurį visi mylėjo. Jis dar buvo ir nepaprastai laimingas.

Ir laimingas ne tik todėl, kad gavo tą, kurią mylėjo. Laimingas visą gyvenimą. Kartais, išėjęs pasižiūrėti laukų ir pievų, jausdavo vien begalinį džiaugsmą.

– Ėjau ir alpėjau!-pasakojo jis Astridai.

Vaikas, gyvendamas su tokiu žmogum, kuris nuolat kupinas šilumos ir džiaugsmo, gali manyti, jog gyvenimas toks ir yra. Visa kita netikra ir reikia bandyti atitaisyti.

Argi ne to Astrida Lindgren siekia kone visose savo knygose?

Dažnai prasideda juk taip liūdnai. Bet galiausiai viskas pasikeičia. Pavyzdžiui Bu Vilhelmas Ulsonas iš ,,Mijo, mano Mijo”. Jis turi bjaurius globėjus, įmotę, kuri niekada jo nepaglamonėja, ir įtėvį, kuris jį vadina ,,nevėkšla”. Bu Vilhelmas sėdi ant suoliuko Tegnerio parke ir žvelgia į namus, kur dega žiburiai, galvodamas, kokios ten laimingos šeimos: tėtis, mama ir vaikai valgo sklindžius su uogiene ir šnekasi. Tai juk tip liūdna, kad norisi verkti. Betgi pagaliau Bu Vilhelmas Ulsonas patenka pas savo tėvą karalių. Šis tikra priešingybė jo globėjams tetai Edlai ir dėdei Sikstenui.

Panašiai juk yra ir Skrebučiui Liūtaširdžiui. Jis guli tamsioje virtuvėje, kosti, toks smulkutis, liesutis, taip bijo, kad mirs. Bet juk patenka į Nangijalą. O kai paaiškėja, kad Nangijala ne tokia saugi, kaip jis manė, persikelia į Nangilimą.

Štai kaip sako Astrida:

-Kai negaliu užmigti, guliu ir kuriu įvairiausias istorijas. Jos visada apie vaikus, kurių labai gaila, bet jie ateina pas mane, ir aš galiu juos pralinksminti. Viena mano fantazijų tokia: aš jauna ūkininko žmona Smolande praėjusiame amžiuje. Tais laikais buvo vadinamų parapijos vaikų. Jie neturėjo tėvų, buvo apgyvendinami įvairiose šeimose, kur turėdavo sunkiai plušti dėl duonos kąsnio.

Sugalvoju mergytę, kuri gyvena pas labai piktą, šykščią ir rūsčią ūkininkę. Mergaitė kone negauna valgyti, o gero žodžio neišgirsta niekada. Ir štai galiausiai ją išvaro, ir ji šaltą žiemos naktį eina pas mane. piktoji šeimininkė dar gąsdina sakydama:,, Palauk, kai nueisi pas ją, bus tau dar blogiau!” Mat aš turtingesnė ūkininkė negu ji, taigi privalėčiau būti dar griežtesnė. Štai mergaitė tarpduryje. Dreba visa iš baimės. Bet aš ją apkabinu, pasisodinu ant kelių ir klausiu, ar norėtų nusimaudyti, nes aš ką tik prišildžiau katilą vandens. Paskui pavaišinu šilta kakava, ir ji sėdi priešais židinį. Tada pakloju jai patalą. O
rytojaus rytą ji pabunda labai nusiminusi. ,,Oi, pamigau,-sako ji.- Juk reikėjo keltis prie darbo!” Ir kaip tada smagu pasakyti:,, Ne! Nesikelk visai. Tu turi karščio. Pamiegok. Gulėk visą dieną, jei nori”.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1515 žodžiai iš 4703 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.