Ylakių vidurinė mokykla
„Mano požiūris į
liaudies dainas“
Referatas
Leonardas Vičius
8a klasės mokinio
vadovė Virginija Šarlauskienė
lietuvių kalbos mokytoja
2005m
Įvadas
Liaudies daina mus lydi visą gyvenimą,nejučiomis turtina mūsu dvasinį pasaulį.Vargu ar rastume žmogų,augusį be lopšinių,šmaikščių žaidimų,nepatyrusį gaivinančio liaudies dainos poveikio brendimo metais.ne be reikalo Lietuva vadinama dainų kraštu.Dažna kaimo moteris jų mokėjusi po keliasdešimt ar net kelis šimtus.Tokių poteikėjų tautosakos rinkėjams ir dabar pasiseka užtikti.
Kone visos liaudies dainos mus pasiekė iš amžių glūdumos jos nuostabiai susieja su senųjų tautų žodine kultūra.Apstu jose senovinio žmonių mąstymo,archainės kultūros ir pasaulėžiūros atspindžių – tik reikia mokėti tai įžvelgti.jos kupinos,jausmo,išreikšto taypiu,taikliai parinktu žodžiu ir nugludinta melodija.Svarbiausios lietuvių liaudies dainų bruožas lyrizmas – tai yra gilus jausmų išsakymas,reiškimas,nuoširdumas,švelnuma,o one istorijų eiliavimas.Tai leidžia samprotauti ir apie mūsų tautosakos moteriškumą – turbut daugiausia ją kūrė moterys.
Dabartinių metu liaudies daina gyvena preišingą gyvenimą.Daugumai senisios kartos žmonių ji jaunų dienų reliktas,kurio pasinaudoti retai kada tenka.Todėl liaudies dainos tolydžio nyksta iš atminties.Kuo toliau,tuo mažiau lieka liaudies daininkų,vis daugiau nueina užmarštyn ir jų mokamų dainų.Jaunoji karta liaudies dainas daugiausia jau paveldi ne kaip dvasinę vertybę tiesiogiai iš savo tėvų bei protevių,o perima iš knygų, chorų, ansamblių…
Kita vertus, ne vienam garsiam profesionaliam daininkui ar muzikantui liaudies daina yra gaivinusi kūrybinius ieškojimas, formavusi meninę inviduolybę.O ir pati visuomenė vis labiau perpranta liaudies dainų estetinių vertę, suvokia, kad jose glūdi tikrojo meno šaknys, kad jos – etninio bei nacionalinio savitumo išraiška, viena iš priemonių telkti žmones bendrauti, vienyti dvasiškai.Ir kaimuose ir miestuose buriasi etnogarfiniai bei folkloriniai ansambliai, kurie populiarina, kelia iš užmaršties liaudies dainą, ugdo meilę jai.Kaip ir mūsų miestelyje veikia pagyvenusių žmonių liaudies šokių burelis.vadovaujami Adelės Tautvidienės.Daugėja tokių ansamblių mokyklose.Į juos buriasi ir mokiniai ir mokytojiai, o jų medžiagos šaltinis – savoje apylinkėje gyvenantys liaudies daininkai.
Lietuvių liaudies dainuose dažniausiai apdainuojami: meilės ir džiaugsmo jausmai, piešiama šeimos gyvenimo laimė ir paprasčiausiu būdu parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai. Šiuo atžvilgiu lietuvių laidies dainos sudaro tartum meilės ciklą – jos pirmąsias užuomazgas, atsiskleidimą įvairiausiais atspalviais ir išbaigimą vedybiniame gyvenime. Mes kai klausom lietuvių liaudies dainas išgirstame lietuvę mergelę jos vaikystės ir jaunystės dienomis (pirmos dienos) šalia triūsiančios motinos uoliai besidarbuojančią namuose: verpiančią, audžiančią, siuvinėjančią.Mes matome ją sužadėtinę su savo senoviniu, taip labai garbinamu, iš paprastų rūtų nupintu nuotakos vainiku. Matome ją gražiausią savo gyvenimo dieną iškilmingai pasipuošusią, bet kupiną liūdesio, atsisveikinančią su motina, seserimis ir draugėmis – su iškilme važiuojančią į savo būsimo vyro namus ir nenoromis, dažnai su ašaromis, nusiimančią išsaugotą vainiką.Matome ją pagaliau šeimininkę laimingame šeimos ratelyje, besidarbuojančią savo namuose, kieme ir darže taip pat uoliai, kaip pirma motinos namuose, betriūsiančią. Kartais regime ją ir nelaimingą – skubančią pas mylimąją motutę, norinčią jos tyliajame glėbyje išlieti savo sielvartus.
Visi šie santykiai pavaizduoti tokiomis įvairiomis formomis, kad aš nežinau, ar yra Europoje tauta, kuri būtų išreiškusi valstiečio pirkelės meilę tokia įvairybe vestuvinių dainų.
Prie dainų priskiriamos ir mįslių dainos (tolygios dainoms tonu ir metru).PVZ
Ai siuntė, siuntė mane anytėlė
Žiemužės šėko, vasaružės sniego.
O aš eidama, graudžiai verkdama,
Sutikau bernužį, jauną kerdužį.
– O kur tu eisi, mergyte mano?
O ko tu verki, jaunoji mano?
– Ai siuntė, siuntė mane anytėlė
Žiemužės šėko, vasaružės sniego.
– Eikis, mergyte, eikis, jaunoji,
Vis pagirėliais, vis pamarėliais, –
Ten tu rasi žalią pušytę.
Imk pušies šaką ir marės putos saują, –
Tai tu parneši savo anytėlei
Žiemužės šėką, vasaružės sniegą.
Yra dar viena lietuvių dainų rūšis – giesmės, kurių tema yra arba pamokymas, kaip K.Donelaičio ,,Metai“ , arba religinis jausmas – tikrosios giesmės. Pastarosios yra gausiai šventėjų, arba pamaldžiųjų lietuvių, eiliuojamos, bet iš jų
dvelkia evangeliškų bažnytinių giesmių dvasia. Tačiau yra tarp jų ir gana originalių bei turiningų kūrinių. Jos visiškai skiriasi nuo dainų savo metru, stiliumi ir melodija.