Marius Katiliškis
(tikr. Albinas Vaitkus, 1915-1980)
Lankęs Žagarės progimnaziją, kirtęs mišką ir kasęs griovius, spausdinęs apsakymus „Naujojoje romuvoje“, dirbęs bibliotekininku Pasvalyje, kur 1941 m. buvo sukilėlių štabo adjutantas, 1944 m. kareiviavęs, pirmąjį novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda“ išleido Vokietijoje 1948 m., užsibrėžęs parodyti „savo žemės ir jos žmogaus likimą tokį, kokį jį mačiau ir gyvenau“. Noveles ir romanus – „Užuovėja“ (1952), „Miškais ateina ruduo” (1957), „Išėjusiems negrįžti“ (1958), „Šventadienis už miesto“ (1963), „Apsakymai“ (1975), „Pirmadienis Emeraldo gatvėje“ (1993) kūrė po sunkaus darbo Čikagos plieno gamykloje, nešamas ilgesio į gimtosios žemės miškus ir palaukes, kur „akys apraibsta nuo grožybės“.
M.Katiliškio pasakojimas apie Šiaurės Lietuvos kaimą – kolektyvinį jo kūrinių herojų – remiasi realistinės lietuvių epikos tradicija. Novelių romane „Užuovėja“ atgyja tradiciniai šitos epikos kadrai – žilaplaukis senelis prie bičių avilio, berno stiprybė, mirtis savo namuose kaip šventė. Čia išlaikytos ir struktūrinės šitos prozos nuostatos: detalūs žemdirbio darbų ir papročių aprašymai kaip veiksmo fonas ar net jo eiga; išoriniu stebėjimu pagrįsti žmogaus veido, figūros, nešiosenos apibūdinimai; iš personažų santykių kaitos ir lūžių audžiama kūrinio fabula. Čia atsiveria prakutusio, sotaus, socialiai stabilaus, kultūrėjančio prieškarinio kaimo panorama – laukų melioracija, veislinės karvės iš Danijos, kieme vokiškas traktorius, įsivesta elektra, namuose knygos ir laikraščiai, pagarba įstatymams. Čia vyrauja žemdirbio stiprybės ir pasitikėjimo savimi, agrarinės sanklodos nekintamumo ir šventumo leitmotyvas.
M.Katiliškis pripažino tik konkretaus vaizdo faktūrą, neatmieštą intelektualinėmis abstrakcijomis ar literatūrine stilizacija. Jam būtina prisiliesti prie daikto įdiržusiomis žemdirbio rankomis, kad pajustų jį ir atsimintų. Tik ilgametis stebėjimas, kaip merkiami linai ar mėžiamas mėšlas, tiekia spalvų ir detalių plastiniam piešiniui – pirminei epinio pasakojimo ląstelei.
Autentiški kaimo buities ir gamtos kadrai, Andriušio silpnai tesuverti į fabulos grandinę. „Užuovėjos“ novelėse įtraukiami į gaivalingą emocijos protrūkį. Jaunas bernas, persmelktas merginos grožio, trankosi vasaros naktį po kaimą, ir visi gamtos aprašymai, vyrų dainavimas, piemenų išdaigos, priglusta prie jo pirmutinio meilės nuotykio. Varoma už senio, jauna ūkininkaitė, kankinasi ir blaškosi, patiria gilius sukrėtimus, kaip tikra psichologinės prozos herojė. Noveles lydi lyrinės vizijos, besiliejančios liaudiškais frazeologizmais ir netikėtomis metaforomis, pakilia sakinio ritmika ir negrąžinamo praradimo besismelkiančia elegija.
Lietuvos gamta, regima iš tolo, švietė kaip stebuklinga būties visuma, kuriai priklausė ir nesibaigiantis žemdirbio darbų ciklas, ir svaiginantis jausmo pražydėjimas. Žmogaus buvimas gamtoje daugiau sugestijuojamas negu analitiškai aprašomas. Todėl vyrauja šokčiojantis pasakojimo tempas, staigi peizažo ir kasdieninio pašnekesio kaita, savijautos bangavimui pajungtas sakinys, poetinio kalbėjimo tonacija, gražiausiai prabilusi romane „Miškais ateina ruduo“.