Marksistinės krypties politinėje ekonomikoje atsiradimo istorinės sąlygos
5 (100%) 1 vote

Marksistinės krypties politinėje ekonomikoje atsiradimo istorinės sąlygos



MARKSISTINĖS KRYPTIES POLITINĖJE EKONOMIKOJE ATSIRADIMO ISTORINĖS SĄLYGOS, ŠALTINIAI BEI K.MARKSO IR F.ENGELSO DARBŲ ETAPŲ BENDRA CHARAKTERISTIKA.

K.MARKSO “KAPITALAS”.

PAGRINDINIAI KAPITALIZMO PRIEŠTARAVIMO IR PRIDEDAMOSIOS VERTĖS KONCEPCIJŲ VIETA MARKSISTINĖS REVOLIUCIJOS TEORIJOJE IR DABARTIS

referatas

XIX amžiaus antroje pusėje vyksta kapitalizmo įsitvirtinimo pradžia. Kapitalo kaupimas – buvo laikinas procesas. Vieni sluoksniai nepaprastai greitai turtėjo, o kiti – labai skurdo. Didėjo nedarbas, K.Marksas iškėlė klausimą: jei visuomenę vairuoja protas, tai kodėl gi tokios neprotingos pasekmės? Kas kaltas dėl žmonių susvetimėjimo? Ar svetimumas tik laikinas, ar amžinas? Hegelis mėgino įminti si klausimą, tačiau jo klaida buvo ta, kad idėja statė aukščiau už gyvenimą, kad idėjos nulemia žmogaus gyvenimą.

K.Marksas manė kitaip, jis sake, kad žmogus turi gyventi. Nuo to, kad aš turėsiu idėją apie maistą, mano skrandis nebus pilnas. Žmogus yra materialus – fiziologine ir biologinė būtybė. Kad išliktų, jis turi valgyti, gyventi, apsirengti. Visa tai nėra duota gamtoje natūraliame pavidale. Žmogus turi visa tai pasigaminti. Tam žmonės sueina į gamybinius ekonominius santykius su kitais žmonėmis. Tačiau sukurti daiktai patys savaime nepajėgus užtikrinti pragyvenimo. Ką galėtu jais pasinaudoti, žmogus turi juos įsigyti. Tai yra esminiai – nuosavybės santykiai. Nuo šių santykių priklauso žmogaus padėtis visuomenėje. Gali būti luošas ir silpnas, tačiau turto turėjimas tau suteiks galios. Ne idėjos, o turtiniai santykiai lemia žmogaus padėtį visuomenėje.

Vadinasi susvetimėjimo kaltininkas yra turtinė nuosavybė. Kad galėtų prasimaitinti, neturtingasis priverstas samdytis ir parduoti savo darbo jėgą savininkui. Kad gautų pelną, savininkas nemoka pilnai tiek, kiek samdinys uždirbo. Taip gimsta išnaudojimas. Darbininko darbas nebepriklauso pačiam darbininkui, todėl atsiranda susvetimėjimas savo paties darbui. Sukurtas darbe produktą taip pat nepriklauso darbininkui. K.Marksas sakė – kol bus privati nuosavybe, tol susvetimėjimas bus amžinas. Atsisakius privačios nuosavybės jos vietą turėtų užminti kolektyvinė nuosavybė.

Šiame referate aptariame marksizmo esminiais nuostatas ekonomikos atžvilgiu, keliame problemas, kurias K.Marksas ir F.Engelsas kėlė savo kuriniuose, aptariame idėjų įtaką ano meto ir dabarties ekonomikos vystymuisi.

Marksizmas vienu metu paaiškina istoriją, pateikia pažinimo teoriją ir istorinį metodą. Kaip teorija jis susilaukė daugybės interpretacijų bei adaptacijų. Nėra vieningos marksistinės istoriografijos, o yra promarksistinės, ortodoksiškos, dogmatiškos, revizionistinės arba erezinės srovės.

Nei K.Marksas (1818- 1883), nei F.Engelsas (1820- 1895) nebuvo profesionalūs istorikai, todėl jų teorija priklauso istorijos filosofijai. Savo antajame bendrame veikale „Komunistų partijos manifestas“ (1848) jie paskelbė bendrą visuomenės vystymosi dėsnį – varomąsias jėgas, klasių kovą ir šios kovos dėsningas fazes, užsibaigiančias su išnaudojamo žmogaus išlaisvinimu.

Marksas ir Engelsas taip pat buvo istorinio pažinimo teoretikai, istorinio materializmo fundatoriai.

Abu pasižymėję žurnalistiniame – publicistiniame darbe, jie daug rašė apie to meto aktualijas. Vienintelis istorinio pobūdžio veikalas – ilgas Engelso straipsnis, skirtas 1522 – 1525 m. Vokietijos valstiečių karui (1850), kuriame autorius tvirtina, jog „religiniame kare daugiau reiškiasi materialūs interesai“. Liuterį Engelsas vaizduoja buržuaziniu reformatoriumi. Religija yra tik valdžios instrumentas, anot Markso – „opiumas liaudžiai“, išreiškianti ekonominius, socialinius ir politinius interesus.

Marksizmas yra tiek klasikinio filosofinio diskurso (hegeliškojo idealizmo pakeitimas materializmu), tiek ir klasikinio istoristinio diskurso radikalus apvertimas: praeitis priklauso nuo dabarties, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad praeities pažinimas priklauso nuo istoriko dabarties. Tokiu būdu Marksas pakartoja garsųjį B.Kročės (B.Croce) aforizmą: „Bet kokia istorija yra dabarties istorija“. Tik suaugęs gali pažinti vaiką, o žmogus – beždžionę, o ne atvirkščiai. Tokiu būdu per buržuazinę visuomenę atsiskleidžia feodalinė, kapitalistinė ekonomika atskleidžia viduramžių ir antikos ekonomiką ir pan.

K.Marksas, politinei galiai suteikė trečiaplanę vietą po gamybos priemonių evoliucijos potencialo ir ekonominių klasių tarpusavio santykių galios. Istoricistinis, tiksliau, marksistinis „formaliosios laisvės“ aiškinimas siejasi su jau minėtu polinkiu politinei galiai skirti tik tračiaplanį vadimenį. Tai tikėjimas, kad politinė galia tėra bereikšmių nuostatų rinkinys, surašytas įstatymuose.

Istorinio materializmo apibrėžimą pateikė pats Marksas: „socialinėje veikloje žmonės užmezga santykius, kurie yra determinuoti ir būtini, nepriklausomai nuo jų valios, tai yra gamybinius santykius, atitinkančius materialinių gamybos jėgų išsivystymo lygį. Šių gamybinių santykių visuma sukuria visuomenės ekonominę struktūrą, konkrečią bazę, ant kurios iškyla juridinė ir politinė superstruktūra ir kurią atitinka apibrėžtos visuomenės socialinės savimonės formos. Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinio, politinio ir
intelektualinio gyvenimo procesus. Tam tikroje išsivystymo stadijoje visuomenės materialinės gamybos jėgos ima prieštarauti egzistuojantiems gamybiniams santykiams (arba nuosavybės santykiams, kalbant juridiniais terminais)“. „Taip kyla socialinės revoliucijos. Pokyčiai ekonominėje bazėje anksčiau ar vėliau sukrečia visą didžiulę superstruktūrą. Socialinė – ekonominė formacija negali išnykti anksčiau, nei bus išvystytos visos gamybinės jėgos, kurias ji talpina.“

1848 m. „Komunistų partijos manifestas“ suformulavo pagrindinį istorijos dėsnį, pagal kurį klasių kova yra evoliucijos variklis. Ši evoliucija turi viena po kitos einančias fazes. „Visuomenės istorija iki mūsų dienų buvo klasių kovos istorija. Išnaudotojas ir išnaudojamasis visuomet kovojo nepaliaujamą kovą, kartais slaptą, kartais atvirą, kuri baigdavosi arba visos visuomenės revoliucine transformacija arba kovojančių klasių bendra žūtimi“.

Marksizmas perėmė Hegelio logikos principus: priešybių dėsnį ir šuolinio progreso dėsnį. Priešybių dėsnis teigia, kad pokyčiai vyksta pagal prieštaravimų grandinę, kuri pati save griauna ir perauga, nueidama antagonistinius etapus: teigimas, neigimas, neigimo neigimas… Taip progresuoja istorija. Šios teorinės įžvalgos praktikoje įgijo labai įvairius pavidalus.

Pirmosios kartos marksistai žengė iš esmės 3 kryptimis:

a) pirmtakų paieška, kitaip tariant tiriama darbininkų judėjimo ir socializmo istorija, kurios iniciatoriumi buvo vokietis Francas Meringas (Franz Mehring) (1846 – 1919), iš kitos pusės – religinių maištų ir erezijų istorija, kuriai Engelso draugas Kautsky pašvenčia sintetinį veikalą, pavadintą „Moderniojo socializmo pirmtakai“;

b) revoliucijų tyrimai, ypač 1789 m. Pavyzdžiui, Žanas Žoresas (Jean Jaures) (1859 – 1914) publikavo „Socialistinę Prancūzų revoliucijos istoriją, aiškiai paveiktą diamato, nors įvade kaip savo įkvėpėjus, šalia Markso nurodė ir Plutarchą su Ž.Mišle (J.Michelet);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1058 žodžiai iš 3492 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.