1897-ieji buvo „orlaivių“ metai. Balandžio mėn. lėtai skridęs orlaivis sudužo Auroros miestelyje, esančiame į šiaurės vakarus nuo Worth forto (ir iškart į vakarus nuo Rhoma link Bridgeport), – atsitrenkęs į vėjo malūną. Apieškojus jo nuolaužas buvo, tariamai, rastas mažo ūgio ateivio kūnas. Pilotas iš pradžių buvo vadintas „marsiečiu“ ir palaidotas vietos kapinėse. Taip pat nuolaužose rasta hieroglifų rašmenų. Ši istorija prisimenama ir po 100 m. 1986 m. pagal ją buvo susuktas filmas „The Aurora Encouter“, kuriame vaidino Jack Elam.
Pateiksime E.E.Haydon žinutę iš 1897 m. balandžio 19 d. „Dallas Morning News“:
„Maždaug 6 val. ryto anksčiausia pakirdę Aurora gyventojai buvo nustebinti netikėto orlaivio pasirodymo, skrendančio per kraštą. Jis skriejo tiesiai į šiaurę daug žemiau nei bet kuris kitas anksčiau. Neabejotinai kažkas buvo netvarkoje, todėl greitis tebuvo 10-12 mylių per valandą ir orlaivis nuolat leidosi link paviršiaus. Jis perskriejo per miescelio aikštę ir pasiekęs šiaurinę dalį atsitrenkė į teisėjo Proctor vėjo malūno bokštą ir sudužo į dalis po baisaus sprogimo, nuolaužas išmėčiusio kelių akrų plote, sugriovusio malūną ir vandens baką bei nuniokojusio teisėjo gėlyną. Spėjama laive buvus tik vieną pilotą, kurio palaikai buvo smarkiai sudarkyti, nors buvo galima įžvelgti jį buvus ne šio pasaulio gyventoju.“
T.J.Weems, vietinis JAV signalizacijos tarnautojas ir astronomijos žinovas, išsakė nuomonę, kad [ pilotas] iš Marso.
Užrašai rasti prie to asmens (neabejotinai kelionės atžymos) užrašyti kažkokiais nežinomais ir neiššifruojamais hieroglifais. O orlaivis buvo perdaug sudaužytas, kad būtų galima daryti išvadas apie jo konstrukciją ir varomąją jėgą. Jis pagamintas iš nežinomo metalo, primenančio aliuminio ir sidabro lydinį ir turėjo sverti kelais tonas.
Miestelyje daugybė žmonių, apžiūrinėjančių nuolaužas ir renkančių keisto metalo pavyzdžius. Pilotas bus laidojamas rytoj.
Kitą dieną panašią versiją pateikė „The Fort Worth Register“, pastebėjęs, kad „ne šio pasaulio pilotas palaidotas Aurora kapinėse pagal krikščioniškus papročius“.
1986 m. apie tai buvo susuktas filmas „Aurora įvykis“. 1997 m. TV šou „Pamatymai“ skyrė specialią laidą „100 metų NSO“ pristačiusią ateivio kūną Auroroje. „Firesign Theatre“ jo siužetą panaudojo 1974 m. albume „Everything You Know Is Wrong“ (Visa, ką žinote, netiesa).
Dabar sudužimo vieta yra kažkur tarp neaukštos plytų vasarnamio ir tako į miesto beisbolo parką – apaugusi laukiniais kaktusais, šiurkščia žole ir sudžiuvusiais Teksaso gėlių žiedais.
Į pasakojimą ilgą laiką nekreipta rimto dėmesio, kol 1966 m. Aurora masonų kapinėse nebuvo rasta smiltainio nuolauža su neaiškiu strėlės piešiniu. Tačiau kapinių prižiūrėtojai tvirtino ten buvus palaidotą Carr, 1897 m. mirusį nuo gripo. 1973 m. gegužės 24 d. jį prisiminė UPI:
„Kapas mažose šiaurės Teksaso kapinaitėse slepia 1897 m. astronautą, kuris, pasak ‘International UFO Bureau’, buvo ‘ne šio pasaulio gyventojas’. Toji grupė, tirianti NSO, iniciavo teisinį užklausimą kūno ekshumavimui ir teisme įrodinės būtinybę atkasti kapą, ketvirtadienį pasakė Hayden Heeves, direktorius.
‘Ištyrus kapą su metalo detektoriumi ir tris mėn. rinkus faktus, esame tikri, kad jis buvo NSO pilotas, kuris, kaip buvo pranešta, 1897 m. balandžio 19 d. sudužo į teisėjo J.S.Proctor šulinio viršų’, sakė Heeves. ‘Jis buvo ne šio pasaulio gyventojas’.“
Po dviejų dienų UPI pateikė kitą žinutę iš Aurora miestelio. Jie surado gyvą to įvykio liudininkę. 91 m. amžiaus moteris tuo metu buvo 15 m. amžiaus mergina. „Buvau viską užmiršus, kol nepasirodė pranešimas laikraštyje“. Ji sakė, kad jos tėvai matė sudužimą, bet jai neleido ten eiti kartu su jais, nes baiminosi dėl galimo pavojaus. Ji prisiminė, kad pilotas buvo mažo ūgio ir buvo palaidotas Aurora kapinėse.
Mat 1973 m. Jim Marrs, buvęs „Star-Telegram“ reporteris, apsilankė Aurora kapinėse ir kartu su Bill Case, „Dallas Times-Herald“ reporteriu ir McDonell Douglas lėktuvų kompanijos darbuotoju, metalo detektoriumi tyrė dirvą. Užfiksuotos trys stambios metalo lokacijos, kurių, atvykus kitąmet, jau nebuvo. Nuotraukose matoma apversta V raidė su 3 apskritimais viduje. Prijungę veidrodinį vaizdą gausime skraidančią lėkštę su iliuminatoriais.
W.Case rastas metalo fragmentas pasirodė susidedąs 83% aliuminio ir 16% cinko su magnio ir vario priemaiša. Tai įprastas lydinys, tačiau Walt Andrus rašo: „Kristalinė metalo struktūra glumino abiejų laboratorijų technikus“.
Marrs yra parašęs „Kryžminę ugnį“, apie konspiraciją susijusią su Kenedžio nužudymu, pagal kurią Oliver Stone susuko filmą. Taipogi jis parašė „Ateivių legenda“, skirtą NSO. Tąkart jis kalbėjosi su 3 gyvais liudininkais: Charlie Stephens, 83 m. ir silpnos sveikatos, Mary Evans, 92-ių (tada jai buvo 15) ir Robbie Harson (12 m.), laikusios pasakojimą išgalvotu, nes, atseit, Proctor niekada neturėjo malūno.
Donald Hanlon nuvykęs ištirti atrado Oscar Lowery, tada buvusį 11 m. amžiaus. Jis išsakė savo nuomonę, kad pasakojimas išgalvotas, o Proctor niekada neturėjo vėjo malūno.