Martyno Mažvydo gyvenimas
Martynas Mažvydas – lietuvių literatūros pradininkas, produktyviausias XVI a. lietuvių rašytojas. Spėjama, kad Martynas Mažvydas gimė 1520 m. Dėl jo kilmės taip pat nėra vieningos nuomonės. Vieni įrodinėjo, kad Mažvydas kilęs iš Prūsijos lietuvių, kiti, kad iš žemaitijos. Manoma, kad jo tėvai buvo nepasiturintieji miestelėnai. Jaunystėje M.Mažvydas mokėsi ir dirbo Vilniuje, bendradarbiaudamas su kitais pirmųjų lietuviškų raštų kūrėjais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – A.Kulviečiu, J.Zablockiu ir galbūt S.Rapolioniu (vėliau kai kuriuos jų raštus sudėjo į pirmuosius lietuviškus leidinius).
Tikslių žinių apie Mažvydą turima nuo 1546 m. Lietuvoje jis buvo persekiojamas už reformacijos skleidimą, todėl, priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą, atvyko į Karaliaučių.
„Maloniai reikalaujame…“, – tokia laiško pradžia rodytų, kad Mažvydas jau buvo pažįstamas su hercogu Albrechtu ir anksčiau. Nors kvietimo tikslas laiške nenurodytas, bet atrodo, kad buvo kviečiamas studijuoti. Tais pačiais metais jis nuvyko į Karaliaučių ir buvo imatrikuliuotas (įrašytas į universiteto studentų sąrašą) už l grašį. Vadinasi, buvo neturtingas, nes kiti mokėdavo 10 grašių. Universitete gavo stipendiją. 1548 m., po 3 semestrų, drauge su kitais 8 absolventais jau gavo bakalauro laipsnį. Tai buvo pirmasis Karaliaučiaus universiteto mokslinių laipsnių teikimas. Universitetui baigti Mažvydui užteko 3 semestrų. Šis faktas rodo, jog prieš tai jis buvo mokęsis kitur, – kaip spėjama, Krokuvoje arba Kulviečio įsteigtoje mokykloje Vilniuje. Taip pat manoma, kad jis toje mokykloje mokytojavo.
Studijuodamas Karaliaučiuje, M.Mažvydas 1547m. parengė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmo prasti žodžiai“, tokiu būdu padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba.
1549 m. M.Mažvydas atvyko į Ragainę ir ten pragyveno visą savo amžių. Pagal paprotį jis turėjo vesti mirusio klebono našlę, kuri buvo likusi su 9 vaikais. Tačiau netrukus našlė ir 3 jos vaikai mirė maru, ir Mažvydas vedė jos vyresniąją dukterį, kartu šelpė likusius žmonos brolius ir seseris. Algos jam neužtekdavo, turėjo verstis žemės darbu. Po kelerių metų jis buvo paaukštintas – paskirtas Ragainės apskrities archiadiakonu. Be to, buvo vertėjas prie apskrities viršininko. Jam tekdavo versti įvairius dokumentus, todėl manoma, kad jis turėjo mokėti rusų ir lenkų rašto kalbas. Taip pat ten pramoko ir vokiškai. Mažvydas buvo silpnos sveikatos, neturėjo vaikų, ūkininkauti nesisekė. Jį traukė aukštesni, kultūriniai interesai, lietuviškos knygos reikalai. Juos tvarkydamas, jis parodė daug veiklumo, atkaklumo, sugebėjimo organizuoti. Mažvydas rūpinosi savo parapijiečių švietimu, dirbo lietuvių raštijos darbą.
1549m. Mažvydas išleido „Giesmę šv.Ambraziejaus bei šv.Augustino“ su lietuviška dedikacija. 1554m. Iš vokiečių kalbos išvertė „Formą krikštymo“ ir 1559m. išleido Karaliaučiuje. 1558-1562m. iš Prūsų agendos išvertė maldą „Parafrazis“, kuri buvo išleista Karaliaučiuje jau po vertėjo mirties 1589m. Didžiausias M.Mažvydo darbas yra „Giesmės krikščioniškos“ (I dalis – 1566m., II dalis – 1570m.), kurias Karaliaučiuje išleido jo pusbrolis B.Vilentas. M.Mažvydo giesmynas buvo pagrindas vėlesniems lietuviškiems protestantų giesmynams, leistiems Mažojoje Lietuvoje.
M.Mažvydo veikalai davė pagrindą visų kanonizuotų senosios lietuvių literatūros žanrų: elementoriaus, katekizmo, giesmyno su gaidomis, maldų knygelės, Biblijos tekstų vertimo, taip pat originalių prakalbų ir dedikacijų žanrų tolesniam vystymuisi Lietuvoje
Martynas Mažvydas mirė 1563m. gegužės 21d.
„Katekizmas“ – svarbiausias M.Mažvydo veikalas
Iki pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo buvo ikirašytinis lietuvių kalbos raidos laikotarpis, davęs pačios kalbos vardą ir Lietuvos pavadinimą (pirmą kartą paminėtas 1009 m. Kvedlinburgo metraščiuose). Centralizuotos valstybės kūrimo ir įtvirtinimo šimtmečiais sukurta raštija lotynų, vokiečių ir gudų kalbomis. Svarbiausi jos paminklai – Lietuvos metrika, Lietuvos statutas ir Lietuvos metraščiai. Kartu formavosi ir lietuviško rašto tradicija. Jau tada lietuviškas žodis skverbėsi į valstybės, teisės dokumentus, literatūrinius istoriografinius kūrinius, religinių apeigų knygas ir visu balsu prakalbo Lietuvos krikšto reikmėms vartotoje raštijoje. Manoma, kad pirmieji lietuviškai rašyti pradėjo pranciškonų vienuoliai. Matyt, neatsitiktinai jų bibliotekoms priklausiusių senųjų knygų tuščiuose lapuose ir paraštėse aptikta daug ankstyvojo lietuviško rankraštinio teksto, įvairių frazių bei pavienių žodžių.
Pirmosios lietuviškos knygos pasirodymą paspartino Reformacija ir jos šalininkai lietuviai. Juos viliojo naujojo religinio sąjūdžio demokratinės idėjos: aukštinti žmogų, jo sugebėjimus, bendrauti su liaudimi jos gimtąja kalba. Reformaciją politiniais ir tikybiniais sumetimais lietuvių žemėse taip pat skatino Prūsijos valdovas, telkęs intelektualus ir organizavęs knygų, visų vietinių tautų kalbomis, leidimą. Šiuo tikslu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Karaliaučių buvo pakviestas ir Martynas Mažvydas.