Martyno liuterio sakramentų teologija
5 (100%) 1 vote

Martyno liuterio sakramentų teologija

1121

Martyno Liuterio sakramentų teologija

M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą ir

Šventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžias

viduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodo

į tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.

Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola est

nostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiaus

teologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,

pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasis

mokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto ir

Šventosios Vakarienės, teologiją remsimės jo paties krikščioniškuoju mokymu

bei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje

1519-1520 m.”.

Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie

Krikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,

skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojo

prieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijų

elementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:

krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kad

senasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.

Simbolis, anot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,

kuris tęsiasi visą gyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet ne

anksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,

suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinę

tobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarė

su juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savo

mirties kovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apie

Krikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro

šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,

kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nos

savo paslaptyje, tačiau suteikime”[2].

Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodis

βαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadų

simboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškia

paslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžio

pažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, ką

reiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogaus

iškilimas.

M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikrai

dieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis už

paprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis ir

Įsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo ar kūdikio nekrikštija. Tai atlieka

Dievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mums

liepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų

žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,

mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a).

Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiai

reikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,

apšlakstymu ar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjų

krikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt

3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10.

Krikštas yra ne žmogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo vardu

atliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštas

atliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5].

Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami

jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausia

reikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.

Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikia

krikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,

dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6].

Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiams

atleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė ir

nuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, bei

visiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjį

gyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus

pasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, o

tikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.

Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Ne

negalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin.

M. Liuteris teigia, kad
“krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra

kasdieninis Krikštas, kuris, kartą pradėtas, tęsiasi kasdien…

Atgailaudamas už nuodėmes tu patvirtini Krikštą, kuris ne tik simboliškai

atspindi naująjį gyvenimą, bet jį gimdo ir tęsia”[7].

Tas kuri nutolo nuo Krikšto sandoros, gali prie jos sugrįžti, ir jam

nereikia antrą kartą krikštytis. Dievas visada lieka ištikimas sandorai

sudarytai tarp ir Jo ir žmogaus, nors žmogus ir nusigręžia nuo Dievo bei

įklimpsta į nuodėmę. Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip sūnaus palaidūno

(nusidėjėlio) sugrįžimas į doros kelią.

Šventosios Vakarienės sakramentas. Apaštalas Paulius taip rašo pirmame

laiške korintiečiams apie Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžius: “<…>

Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė

ir tarė: “Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat

po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano

kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tik

valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties

mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11: 23-26).

Šventosios Vakarienės paslaptis, kurią Bažnyčia žino ir naudoja,

nurodo kad Vakarienė įsteigta tą naktį, kurią Kristus buvo išduotas. Iki

tos nakties Senojo Testamento bei pagonių tautos turėjo daugelį įvairių

religinių vakarienių. Tačiau visgi Šventoji Vakarienė yra unikali ir neturi

analogijos.

1530 m. M. Liuteris taip rašė apie Šventosios Vakarienės priėmimą:

“Jeigu tu nenori tarnauti šlovingam didingam Dievui ir teisingai gerbti

Kristaus kančias, tai pamąstyk ir eik Vakarienės, kurioje (kaip tu girdi)

yra Jo atminimas, ir tai yra Jo garbė ir šlovė, ir pratinkis tame, arba

padėk stropiai pratintis jo atminime, ir taip tu visai užmirši savo paties

išaukštintą Dievo tarnystę. Nes (kaip pasakyta) tu negali šlovinti Dievo

per dažnai ar per daug ir dėkoti už Jo malonę, apreikštą Kristuje”[8].

Anot M. Liuterio, nurodymai tokiai tarnystei išeina iš paties

Kristaus žodžių. Pats Kristus mus moko, kaip mes turime Jį atminti per mūsų

pamokslus, mūsų giesmes ir mūsų garbinimą, mūsų klausymąsi bei dėkojimą už

malonę, apreikštą Kristuje, ir kaip mes turime saugoti tai savo atmintyje.

Tokie nurodymai mus moko, kaip mes turime išpažinti Dievą mūsų Dievu,

duodančiu Dievu, kuris ne vien iš mūsų priima, bet duoda mums. Jis nepriima

pagalbos savo atžvilgiu iš mūsų, bet padeda mums. Jis neleidžia, kad mes Jį

mokytume, bet moko ir vadovauja mums.

M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie Šventąją Vakarienę,

primena jog ji susideda iš trijų komponentų: simbolio paslapties,

besireiškiančio išoriškai ir matomai, paslapties reikšmės, kuri vidinė ir

iš prigimties dvasinė, bei tikėjimo, kuris reikalingas kitiems dviems

komponentams bei daro juos veikiančius ir naudingus. Simbolio paslaptis –

tai duonos ir vyno forma arba pasireiškimas. Juos reikia priimti, arba

mažiausiai, norėti, kad jie įvykdytų tai, ką jie reiškia, būtent tikėjimo

veiksmą. Iš tokio tikėjimo ir kyla Augustino įsitikinimas: “Crede et

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1324 žodžiai iš 2627 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.