Martyno liuterio sakramentų teologija
5 (100%) 1 vote

Martyno liuterio sakramentų teologija

Martyno Liuterio sakramentų teologija

M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą ir

Šventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžias

viduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodo

į tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.

Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola est

nostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiaus

teologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,

pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasis

mokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto ir

Šventosios Vakarienės, teologiją remsimės jo paties krikščioniškuoju mokymu

bei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje

1519-1520 m.”.

Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie

Krikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,

skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojo

prieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijų

elementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:

krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kad

senasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.

Simbolis, anot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,

kuris tęsiasi visą gyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet ne

anksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,

suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinę

tobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarė

su juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savo

mirties kovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apie

Krikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro

šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,

kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nos

savo paslaptyje, tačiau suteikime”[2].

Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodis

βαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadų

simboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškia

paslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžio

pažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, ką

reiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogaus

iškilimas.

M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikrai

dieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis už

paprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis ir

Įsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo ar kūdikio nekrikštija. Tai atlieka

Dievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mums

liepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų

žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,

mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a).

Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiai

reikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,

apšlakstymu ar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjų

krikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt

3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10.

Krikštas yra ne žmogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo vardu

atliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštas

atliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5].

Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami

jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausia

reikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.

Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikia

krikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,

dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6].

Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiams

atleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė ir

nuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, bei

visiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjį

gyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus

pasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, o

tikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.

Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Ne

negalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin.

M. Liuteris teigia, kad
“krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 795 žodžiai iš 2627 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.