Martyno Liuterio sakramentų teologija
M. Liuteris 1519 m. savo pamoksluose apie išpažintį, krikštą ir
Šventąją Vakarienę “priešpastato Šventajam Augustinui tris didžias
viduramžių mokyklas – pranciškonų, domininkonų ir deterministų – bei nurodo
į tai, kad theologia crucis yra virš theologia gloriae arba šalia jos.
Kryžiaus papėdėje visiems teologizavimams ateina galas: “Crux sola est
nostra theologia”[1]. Čia M. Liuteris pasirodo kaip Kristaus kryžiaus
teologas. Taip pat didelę įtaką ir reikšmę krikščioniškajam, ir ne tik,
pasauliui, turėjo M.Liuterio “Mažasis katekizmas ir krikščioniškasis
mokymas”. Todėl kalbėdami apie M. Liuterio sakramentų, krikšto ir
Šventosios Vakarienės, teologiją remsimės jo paties krikščioniškuoju mokymu
bei Č. Evansono studija “Simbolis ir reikšmė Martyno Liuterio teologijoje
1519-1520 m.”.
Krikšto sakramentas. M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie
Krikštą teigė, jog pats Krikštas – tai išorinis ženklas arba simbolis,
skiriantis tikinčiuosius nuo nekrikštytųjų. Tai simbolis tų, kurie kovojo
prieš nuodėmę po Kristaus ženklu. Krikšto paslaptis susideda iš trijų
elementų: simbolio, reikšmės ir tikėjimo. Simbolis turi dvigubą reikšmę:
krikštijamojo pasinėrimas į vandenį bei išėjimas iš jo; tai reiškia, kad
senasis žmogus nuskęsta kartu su nuodėme, bet pasirodo naujas žmogus.
Simbolis, anot M. Liuterio, išsipildo greitai. Tai reiškia įvykio pradžią,
kuris tęsiasi visą gyvenimą. Tik paskutiniojo teismo dieną, bet ne
anksčiau, arba žemiškajame gyvenime, arba žemiškoje mirtyje, šis įvykis,
suprantamas kaip gelbstintis darbas, atves pakrikštytąjį į galutinę
tobulybę. Savo paguodai besikrikštijantis turi suprasti, kad Dievas sudarė
su juo sąjungą atleisdamas visas jo nuodėmes, jeigu jis iki pat savo
mirties kovos prieš nuodėmę už savo dalią. M. Liuteris, kalbėdamas apie
Krikštą, daro tokią išvadą: “Krikštas, vienąkart atliktas, nepraėjo pro
šalį ir nepasibaigė. Vienok, pats Krikšto aktas kalba už save, ir momentas,
kada dalinami ir priimami Kristaus palaiminimai, dar neaiškus extra nos
savo paslaptyje, tačiau suteikime”[2].
Žodis βαπτιζω atitinka lotynišką žodį mergo (pasineriu). Žodis
βαπτιζμα lotyniškai reiškia mersio (pasinėrimas). Tai yra dieviškųjų pažadų
simboliai, iliustruojantys, ką reiškia žodžiai arba ką faktiškai reiškia
paslaptis. Pats Krikštas asmenybės nenuteisina, bet tik tikėjimas į Žodžio
pažadą Krikšte išlaisvina nuo kaltės. Toks tikėjimas ir įvykdo tai, ką
reiškia pats Krikštas: senojo žmogaus pasinėrimas ir naujojo žmogaus
iškilimas.
M. Liuteris taip kalba apie Krikšto vandenį: “Krikštas yra tikrai
dieviškas vanduo, bet ne todėl, kad Krikšto vanduo būtų geresnis už
paprastą vandenį, bet todėl, kad su juo sujungiamas Dievo Žodis ir
Įsakymas”[3]. Vanduo savaime tikinčiojo ar kūdikio nekrikštija. Tai atlieka
Dievo Žodis, kuris yra sujungiamas su tuo vandeniu. Juk pats Kristus mums
liepė taip daryti: “Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų
žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,
mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs”[4] (Mt 28: 19, 20a).
Krikšto būdai gali būti įvairūs, nes Kristus nenurodė kaip konkrečiai
reikia krikštyti. Todėl Krikštą galima atlikti nuplovimu, apliejimu,
apšlakstymu ar panardinimu. Tokie Krikšto būdai yra panaudoti ankstyvųjų
krikščionių. Apie tai kalbama Naujajame Testamente: Mk 7: 4; Apd 22: 16; Mt
3: 11; Ef 5: 26; Hbr 9: 10.
Krikštas yra ne žmogaus rankų darbas. M. Liuteris sako: “Dievo vardu
atliktą Krikštą laikome ne žmogaus, bet paties Dievo atliktu. Nors Krikštas
atliekamas žmogaus rankomis, iš tikrųjų tai yra Dievo darbas”[5].
Krikštyti reikia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Jei krikštijami
jau suaugę ir sąmoningi žmonės, turintys tikėjimą, tai jos pirmiausia
reikia mokyti krikščioniškojo tikėjimo pagrindų, o tik paskiau krikštyti.
Kūdikius, kurie gimsta krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reikia
krikštyti, o tik paskiau mokyti. “Krikštu Kristus laimina mažus vaikus,
dovanodamas jiems tikėjimą ir Dangaus karalystę”[6].
Krikštas savo veikimu teikia nuodėmių atleidimą (kūdikiams
atleidžiama prigimtinė nuodėmė, o suaugusiems – prigimtinė nuodėmė ir
nuodėmės padarytos iki Krikšto), išgelbėja nuo mirties ir šėtono, bei
visiems, kurie tiki, ką skelbia dievo Žodis ir pažadas, dovanoja amžinąjį
gyvenimą. “Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus
pasmerktas” (Mk 16: 16). Vienintelis netikėjimas veda pražūtin, o
tikėjimas, kaip vienintelis išganymo šaltinis, galimas dar prieš Krikštą.
Krikštas neturi būti laikomas nereikalingu arba išvis paneigiamas. Ne
negalėjimas pasikrikštyti, bet Krikšto neigimas veda pražūtin.
M. Liuteris teigia, kad
“krikščioniškasis gyvenimas iš esmės yra
kasdieninis Krikštas, kuris, kartą pradėtas, tęsiasi kasdien…
Atgailaudamas už nuodėmes tu patvirtini Krikštą, kuris ne tik simboliškai
atspindi naująjį gyvenimą, bet jį gimdo ir tęsia”[7].
Tas kuri nutolo nuo Krikšto sandoros, gali prie jos sugrįžti, ir jam
nereikia antrą kartą krikštytis. Dievas visada lieka ištikimas sandorai
sudarytai tarp ir Jo ir žmogaus, nors žmogus ir nusigręžia nuo Dievo bei
įklimpsta į nuodėmę. Dievui nėra didesnio džiaugsmo, kaip sūnaus palaidūno
(nusidėjėlio) sugrįžimas į doros kelią.
Šventosios Vakarienės sakramentas. Apaštalas Paulius taip rašo pirmame
laiške korintiečiams apie Šventosios Vakarienės Įsteigimo žodžius: “<…>
Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė
ir tarė: “Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui”. Taip pat
po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: “Ši taurė yra Naujoji Sandora mano
kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui”. Taigi, kada tik
valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties
mirtį, kol jis ateis” (1 Kor 11: 23-26).
Šventosios Vakarienės paslaptis, kurią Bažnyčia žino ir naudoja,
nurodo kad Vakarienė įsteigta tą naktį, kurią Kristus buvo išduotas. Iki
tos nakties Senojo Testamento bei pagonių tautos turėjo daugelį įvairių
religinių vakarienių. Tačiau visgi Šventoji Vakarienė yra unikali ir neturi
analogijos.
1530 m. M. Liuteris taip rašė apie Šventosios Vakarienės priėmimą:
“Jeigu tu nenori tarnauti šlovingam didingam Dievui ir teisingai gerbti
Kristaus kančias, tai pamąstyk ir eik Vakarienės, kurioje (kaip tu girdi)
yra Jo atminimas, ir tai yra Jo garbė ir šlovė, ir pratinkis tame, arba
padėk stropiai pratintis jo atminime, ir taip tu visai užmirši savo paties
išaukštintą Dievo tarnystę. Nes (kaip pasakyta) tu negali šlovinti Dievo
per dažnai ar per daug ir dėkoti už Jo malonę, apreikštą Kristuje”[8].
Anot M. Liuterio, nurodymai tokiai tarnystei išeina iš paties
Kristaus žodžių. Pats Kristus mus moko, kaip mes turime Jį atminti per mūsų
pamokslus, mūsų giesmes ir mūsų garbinimą, mūsų klausymąsi bei dėkojimą už
malonę, apreikštą Kristuje, ir kaip mes turime saugoti tai savo atmintyje.
Tokie nurodymai mus moko, kaip mes turime išpažinti Dievą mūsų Dievu,
duodančiu Dievu, kuris ne vien iš mūsų priima, bet duoda mums. Jis nepriima
pagalbos savo atžvilgiu iš mūsų, bet padeda mums. Jis neleidžia, kad mes Jį
mokytume, bet moko ir vadovauja mums.
M. Liuteris 1519 m. pamoksle kalbėdamas apie Šventąją Vakarienę,
primena jog ji susideda iš trijų komponentų: simbolio paslapties,
besireiškiančio išoriškai ir matomai, paslapties reikšmės, kuri vidinė ir
iš prigimties dvasinė, bei tikėjimo, kuris reikalingas kitiems dviems
komponentams bei daro juos veikiančius ir naudingus. Simbolio paslaptis –
tai duonos ir vyno forma arba pasireiškimas. Juos reikia priimti, arba
mažiausiai, norėti, kad jie įvykdytų tai, ką jie reiškia, būtent tikėjimo
veiksmą. Iš tokio tikėjimo ir kyla Augustino įsitikinimas: “Crede et