Masonai (prc.maçon „mūrininkas“) viena gausiausių, seniausių, ir, tur būt, kontraversiškiausių slaptų, arba pusiau slaptų (Amerikoje) organizacijų, išaugusių iš viduramžinės mūrinikų organizacijos. Pastaraisiais laikais juos teršia tik kai kurie ritualo, simbolikos ir laipsnių dalykai. Broliškumas savitarpinė pagalba, lygybė, pasitikėjimas, tiesa, meilė ir ypač tolerancija yra pagrindiniai masonųideologijos bruožai. Nors Aukščiausios būtybės ir religijos pradą jie pripažįsta, pastaruoju metu vis daugiau jį akcentuodami, tačiau masonai griežtai pasisako prieš religinį ir politinį totalitarizmą, šovinizmą, visokį fanatizmą ir prietarus, nors savo tarpe stengiasi išlaikyti griežtos disciplinos, slaptumo, griežto ceremonialo dvasią.
Masonai nėra centralizuota organizacija, suskilusi į vadinamųjų nacionalinių arba didžiųjų ložių, kurios formaliai yra nepriklausomos viena nuo kitos. Tačiau ritualas, simbolika ir savitarpinės pagalbos dvasia juos riša glaudžiais solidarumo ryšiais.
Pergyvenę sunkią krizę nacionalizmo, fašizmo ir komunizmo įsigalėjimo laikotarpyje, po II pas. karo masonai vėl atgijo visuose kraštuose, išskyrus Sovietų Sąjungą ir jos įtakos sferoje esančiuose kraštuose, kur jie formaliai yra persekiojami. Visuose kituose Amerikos, Azijos, Europos ir Afrikos kraštuose masonai turi mažesnius ar didesnius savo branduolius. Labiausiai išsiplatinę masonai yra JAV, kur jų priskaitoma iki 4mln. Sekančioje vietoje Britų imperijos valstybės. 1958m. JAV didžiųjų magistrų konferencija sudarė specialią komisiją masonų padėčiai įvairiuose kraštuose tirti, kuri tais pačiais metais paskelbė informacinį leidinį tuo reikalu(Information for Recognition 1958).
Bendroji masonų istorija
Kaip ir kiekvienos slaptos organizacijos, masonų istorija pilna spragų ir prieštaraujančių teigimų. Nemaža joje ir ir grynos fantazijos, pvz. stengiantis ją išvesti iš biblinių laikų (Saliamono šventyklos ir net Babelio bokšto statybos laikų). Rimtesni masonijos istorikai atmeta aną legendinį laikotarpį ir jos pradžią sieja su viduramžių didžiųjų bažnyčių statymo laikotarpiu (gotika). Iš tų laikų yra pasilikę ir pagrindiniai trys (kai kurių nuomone, du) masonų laipsniai: mokinio (apprentice), amatininko (craft) ir magistro, arba meistro (master). Tas laikotarpis vadinamas operatyvinės masonijos laikotarpiu, nes tik mūrininkai tada tegalėjo tai organizacijai priklausyti. (Vokietijoje – Steinmatzen, Anglijoje – stonemasons). Ne visiškai aišku kaip atsirado laisvųjų masonų vardas (freemasonry – Anglijoje, franc-maçonnerie – Prancūzijoje, Freimauertum – Vokietijoje).
Vėliau, , ypač nuo XVIa., smunkant mūrininkų amatui į masonus ėmė skverbtis su tuo amatu nieko bendro neturintys asmenys, daugiausia aristokratija ir dvasininkija.
Manoma, kad pirmoji masonų didžioji ložė buvo įkurta 1717 metais Didžiojoje Britanijoje. Vėliau iš Britų salų masonai paplito Prancūzijoje bei Amerikoje. Manoma, jog per Paryžiaus salonus masonų idėjos įtakojo Amerikos, o vėliau ir Prancūzijos, revoliucijas. Benjaminas Franklinas, gausiai parėmęs Amerikos revoliuciją buvo masonas, taip pat kaip ir Amerikos prezidentai George Washingtonas, James Madison bei James Monroe.
masonų simbolis
Masonai Lietuvoje
Pirmoji laisvųjų mūrininkų ložė dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Prūsijoje, įsikūrė Klaipėdoje. Čia, 1776 metų vasario 23 d., gavus konstituciją iš Berlyno Didžiosios ložės buvo įkurta „Memfio“ ložė. Jos pirmuoju Sosto meistru buvo pirklys Johan Sipson’as. Ši ložė, skirtingai nuo kitų Lietuvoje veikusių ložių, nepatyrusi represijų ir persekiojimų, egzistavo ilgiausiai – net iki 1935 m. liepos mėn., kai nacių Vokietijoje buvo uždraustos visos laisvųjų mūrininkų ložės. Nors Klaipėdos kraštas nuo 1923 m. iki 1939 m. priklausė Lietuvai, tačiau nacių poveikis vietinei vokiečių bendruomenei buvo toks stiprus, kad ložė buvo uždaryta.
1803 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje buvo įsteigta antroji ložė „Aurora išminties šventykloje“. Trumpą laiką Kliapėdoje veikė ložė „Irene“, perkelta iš Liepojos. Ten rusų valdžia laisvųjų mūrininkų veiklą buvo uždraudusi, todėl masonai iš Liepojos važiuodavo pas savo kolegas į Klaipėdą ir čia įkūrė savo ložę.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmoji laisvųjų mūrininkų organizacija buvo 1776 m. lapkričio 18 d. Vilniuje įkurta „Šv. Karolio riterių“ komandorija, kurios komandoru išrinktas Motiejus Žynievas. 1780 m. Vilniuje jau veikė trys – „Gerojo ganytojo“, „Išminties šventovės“ ir „Uoliojo lietuvio“ – ložės. 1781 m. gruodžio 27 d. Lietuvos masonų organizacijoms suvienyti ir joms vadovauti Vilniuje buvo įsteigta Didžioji provincijos ložė „Lietuvos tobuloji vienybė“. Jos sąjungoje, be jau minėtų ložių, veikė ir moterų ložė Vilniuje „Tobuloji ištikimybė“ bei Gardine ir Nesvyžiuje įkurtos „Laimingo išlaisvinimo“ ložės.
Varšuvoje susikūrus centrinei masonų organizacijai „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didiesiems Rytams“, 1784 m. buvo priimta laisvųjų mūrininkų Konstitucija. Lietuvoje ja vadovautasi iki pat ložių uždarymo XIX a. pradžioje. Audringi ir
permainingi to meto politiniai įvykiai įtakojo ir masonų ložių veiklą, kuri nuo 1789 m. apmirė arba kai kur visai nutrūko.
Masonai Lietuvoje XIXa.pr.
Lietuvos masonų veikla atsikūrė po 1812 m., kuomet buvo atgaivintos senosios Vilniaus ložės „Uolusis lietuvis“, „Gerasis ganytojas“, Lietuvos provincijos ložė „Tobuloji vienybė“; Nesvyžiaus „Laimingas išlaisvinimas“. Taip pat įsteigtos naujos ložės, įėjusios į Lietuvos provincijos ložių sąjungą – Vilniuje „Sokrato mokykla“ (1818), „Slavų erelis“ (1819); Raseiniuose „Palemonas“ (1817); Ukmergėje „Dorovės triumfas“ (1821); Minske „Šiaurės deglas“ (1816); Naugarduke „Vienybės mazgas“ (1817); Gardine „Žmonijos bičiuliai“ (1817); Slucke „Vladislovas Jogaila“ (1819).