Mastymas1
5 (100%) 1 vote

Mastymas1

11213141

MĄSTYMAS

Gyvenime mes nuolat susiduriame su neatidėliotinomis problemomis ir užduotimis. Tam, kad jas sėkmingai galėtume išspręsti, reikalingas gilus mus supančio pasaulio pažinimas. Mąstydami mes atrandame sau kažką naujo, nepažinto. Mąstome, kai norime išspręsti problemą, kai svajojame ko nors laukdami, kai planuojame atostogas, kai rašome laišką ar esame dėl ko nors susirūpinę. Mąstymas vyksta smegenų žievėje, kuri yra vėliausiai išsivystęs žmogaus smegenų darinys. Ši smegenų dalis apdovanojo mus sąmoningu savęs suvokimu.Mąstymas visais atvejais gali būti apibūdintas kaip ,,proto kalba“. Vienas iš mąstymo būdų siejasi su sakinių srautu, kurį mes įsivaizduojame kaip ,,paklusimą savo protui“.

Tai verbalinis mąstymas. Kitas mąstymo būdas gali turėti ryšį su vaizdu, ypač ta jo dalimi, kurią mes įsivaizduojame savo protu. Tai mąstymas vaizdais. Galimas ir trečias mąstymo būdas – motorinis mąstymas, susijęs SU ,,proto judesiu“. Daugiausia dėmesio motoriniam mąstymui yra paskyrę raidos procesų tyrinėtojai, siedami jį su vaikų raida.

Jutiminis pažinimas ir mąstymas

Mąstymas atsiranda praktinės veiklos ir jutiminio pažinimo sandūroje. Pažintinė veikla, prasidėjusi pojūčiais ir suvokimu, toliau pereina į mąstymą. Mąstymo šaltinis visada yra jutiminis pažinimas. Per pojūčius ir suvokimą mąstymas yra susijęs su išoriniu pasauliu, taigi jis yra mūsų galvos smegenų vykdomas tikrovės atspindys. Tačiau visapusiškam pasaulio pažinimui nepakanka jutiminio pasaulio vaizdo, kurį gauname per pojūčius ir suvokimą, nes juose neatsispindi daiktų, įvykių ir reiškinių tarpusavio ryšiai. Kitaip sakant, neatskleistos tų ryšių priežastys ir pasekmės. Mąstant vyksta gilesnis išorinio pasaulio pažinimas. Panaudodami pojūčius, suvokimą bei vaizduotę, galima sakyti, išeiname už jutiminio pasaulio pažinimo ribų. Mąstymo procese pradedame pažinti tokias mus supančio pasaulio savybes ir santykius, kurių neaptikome suvokime ir kurių negalime pastebėti tiesiogiai.

Mąstymas – tai betarpiškai susijęs su kalba socialiai sąlygotas psichinis procesas, analizės ir sintezės būdu apibendrintas tikrovės atspindys, kurio paskirtis yra atskleisti kažką naujo.

Mąstymas ir kalba

Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba. Kai mąstome, mūsų mintys lyg ir ,,aprengiamos“ kalbos rūbais – kalbos išraiškos priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis gyvūnų ir žmogaus psichikos bruožas. Gyvūnų mąstymas yra tik vaizdinis. Gyvūnai operuoja daiktais, kuriuos mato prieš akis. Tik kalbos dėka nuo pažinimo objekto įmanoma ar skirti tą ar kitą savybę ir išreikšti tą savybę specialiu žodžiu – sąvoka. Tik žodyje mintis įgyja materialųjį apvalkalą, ir tik tuomet mintis tampa realia tikrove mums patiems ir kitiems žmonėms. Nesvarbu, kokiomis formomis žmogaus mąstymas vyktų,jis neįmanomas be kalbos. Kuo giliau apgalvota mintis, tuo aiškiau ji gali būti išreikšta žodžiu ar rašytine kalba.

Raštas yra vadinamas fiksuota kalba. Rašto ženklai reiškia vienus ar kitus kalbos elementus. Tačiau žinome pakankamai pavyzdžių, jog žmogus gali skaityti ne tik rašmenis. Pati seniausia raštijos forma buvo piktografinis, pieštinis raštas. Kita, gerai ištyrinėta rašto rūšis, yra garsinis raštas, kuriame kiekvienas rašytinis simbolis reiškia kalbos garsą. Natų skaitymas yra artimas garsinio rašto skaitymui.

Specialūs tyrimai, atlikti psichologinių eksperimentų metu, įrodė, kad kai kurie moksleiviai, o kartais ir studentai, sunkiai sprendžia uždavinius, kol neišreiškia savo minčių garsiai. Pasirodo, kad garsiai formuluodami savo mintis kitiems, tuo pat metu aiškiau suprantame jas ir patys.

Minčių formulavime reikšmingas vaidmuo priklauso vidinei kalbai: spręsdami uždavinį, mes ne būtinai kalbame garsiai, tačiau, galima būtų sakyti, kalbame patys sau.

Taigi mąstymas yra tiesiogiai susijęs su kalba. Kalba veikia tik socialinėje sferoje, nuolat ir nuolat organizuodama mūsų socialinę aplinką. Galėtume išskirti kelis kalbos aspektus. Vienas iš jų vadinasi pragmatinis. Šiuo atveju kalbos prasmė yra nustatyti reikšmes, kurios pasiekia klausytoją. Kalba taip pat turi semantinį aspektą – tai ,,žaidimas“ posakių, frazių reikšmėmis. Trečiasis kalbos aspektas yra sintaksinis. Tai kalbos taisyklės arba kalbos ženklų santykiai. Bendrasis kalbos nagrinėjimas visais trimis aspektais yra vadinamas semiotika.

Kalba taip pat turi pirmaeilės reikšmės minčių ryšiams susiformuoti. Dėl to kiekviena žmonių bendruomenė turi savo kalbą, o kiekviena žmogiška, normaliai išsivysčiusi būtybė yra pajėgi įsisavinti savo gimtąją kalbą bei ja efektyviai naudotis. Šis kalbos bruožas kartais mus dalinai suklaidina, nes mes pernelyg dažnai manome, kad kalbai išmokti nereikia specialių pastangų. Tikrovė yra tokia: kai kurie žmonės gali skaityti, o kiti – ne, tačiau beveik kiekvienas gali naudotis milžinišku kalbos sistemos kompleksu.

Socialinė mąstymo prigimtis

Glaudus mąstymo ryšys su kalba išreiškia žmogaus mąstymo socialinę, istoriškai sąlygotą esmę. Pažinimui yra būtinas perimamumas visų žinių, įgytų žmogaus socialinės raidos procese, tačiau visa tai įmanoma tik tuo atveju, jei sukauptos žinios įtvirtinamos ir perduodamos žmogaus žmogui, kartos
kartai. Visų žmonijos raidos rezultatų pažinimas vyksta kalbos dėka ir yra įkūnytas rašytinėje kalboje. Taigi žmogaus protinis vystymasis vyksta žinių įsisavinimo procese, o pats procesas taipogi yra sąlygotas žmonijos istorinės visuomeninės raidos. Sukauptos patirties įsisavinimas reikalauja didelių mąstymo pastangų ir kūrybiškumo, nors įsisavinama jau paruošta žinių sistema, o pačiam įsisavinimo procesui – mokymui – vadovauja suaugusieji.

Apie mąstymo socialinę prigimtį kalba ir toks ypatingas momentas – žmogaus kaip būtybės unikalumas išmokti kalbą. Toks teiginys leidžia iškelti klausimą, ar kitos būtybės gali išmokti žmonių kalbą? Plačiai tyrinėjantis šią problemą Noamas Chomskis mano, kad žmogaus sugebėjimas išmokti kalbą yra unikalus. Mokslininkas pripažįsta, kad ir kitos būtybės turi savo komunikacijos sistemą, tačiau ji yra kokybiškai skirtinga.

Mąstymo logika ir psichologija

Istorinio – visuomeninio vystymosi pažinimo procese yra sisteminamos ir tobulinamos mokslo žinios. Kaip jau buvo minėta, kalbos pagalba atsiranda ir išauga svarbiausių žmonijos pasiekimų ir jų rezultatų pažinimas. Taip susiformuoja mokslų – fizikos, chemijos, biologijos, psichologijos sistema. Mokslo žinių sistema sudaro pažinimo teorijos arba gnoseologijos pagrindą. Pažinimo teorijos bendrųjų principų pagalba, pasitelkiant formaliąją logiką ir psichologiją, yra tiriamas žmogaus mąstymas. Mąstymo tyrime logika ir psichologija viena kitą papildo. Logika tiria logines mąstymo formas, kurioms priskiriama sąvokos, sprendiniai ir samprotavimai. Mes su jumis jau kalbėjome apie mąstymo ir kalbos santykį. Taigi jūs jau žinote, kad pagrindinė kalbos sandaros dalis yra žodis. Tuo tarpu svarbiausias mąstymo elementas yra sąvoka. Sąvoka – yra mintis, kurioje atsispindi bendrieji, esminiai ir skiriamieji tikrovės reiškinio ar daikto požymiai. Sąvokų turinys atsiskleidžia sprendiniuose. Jie visuomet išreiškiami bet kuria žodine forma: garsiai pasakant, pasakant sau ar raštu. Sprendiniai – tai ryšio tarp tikrovės reiškinių ir daiktų arba tarp savybių ir požymių atspindys.

Samprotavimai – tai toks ryšys tarp minčių (sąvokų, sprendinių), kai iš vieno ar kelių sprendinių gauname išvestinį sprendinį. Tokie sprendiniai dar vadinami silogizmais.

Nors logika ir psichologija mąstymo tyrime viena kitą papildo, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Logikos tikslas – išaiškinti ryšį tarp pažinimo rezultatų, t. y. tarp pažinimo produktų, kurie susiformuoja mąstymo metu. Psichologija tiria mąstymo proceso dėsningumus, kurių dėka suformuojami pažinimo rezultatai, atitinkantys logikos reikalavimus.

Kadangi mąstymo procesas ir jo rezultatas yra tarpusavyje SUSIJĘ, tiek pat tarpusavyje siejasi logika ir psichologija.

Kiekvienam iš mūsų galvojant žinių įsisavinimo procese, žaidimo ar darbinės veiklos metu, bendraujant ar kūrybos procese) atsiranda ir vystosi naujos mintys, pasiūlymai, prielaidos, planai. Taigi logikos dėsniai, žinoma, yra svarbūs, tačiau jų nepakanka visapusiškai paaiškinti žmogaus mąstymą, nes jie neatspindi mąstymo proceso. Mąstymo procesas yra toji kita, esminė mąstymo veiklos pusė, kurią tiria psichologija. Mąstymo ryšys su veikla rodo esminius mąstymo raidos ypatumus. Keisdami daiktus arba sutvarkydami žinias apie juos, žmonės aptinka vidinius tikrovės reiškinių santykius. Mąstymas yra išorinės praktinės veiklos procesas, kurį lemia veiklos tikslai ir rezultatai. Tuo pat metu mąstymas pats yra veikla, kurios rezultatai sudaro galimybes praktinei veiklai.

Mąstymas kaip procesas

Tirti mąstymo procesą- reiškia išsiaiškinti vidines pažinimo rezultatų susiformavimo priežastis.

Mąstymui išsiaiškinti psichologijoje mes taip pat turime pasinaudoti sąvokomis. Sąvoka psichologijoje yra mąstymo forma, kurioje atsispindi bendros ir esminės daiktų savybės.

Kokia sąvokų funkcija mąstymo aiškinimosi procese? Sąvokos mūsų gyvenime atlieka daugybę

funkcijų, Jeigu kiekvieną atskirą objektą vadintume skirtingu vardu, reikėtų milžiniško žodyno.

Antai, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas pateikia 60 000 žodžių. Ar tai mažai? Taigi priskirdami

objektą tam tikrai sąvokai, mes jį kategorizuojame. Kalbėdami apie mąstymą, dar vartojame

asociacijos sąvoką. Taip darydami, daiktui priskiriame visas savybes, kurios asocijuojasi su sąvoka.

Iš čia seka antroji sąvokos funkcija – sąvoka mums leidžia prognozuoti informaciją, kurią gal net

nesame pasirengę suvokti.

Savo kasdieninėje kalboje mes naudojame daugybę sąvokų. Pavyzdžiui, sąvoka ,,valgymas“ tinka veiksmui apibrėžti; sąvoka ,Jaunas“- amžiui nurodyti; sąvokos ,,tiesa“, ,,teisingumas“ yra skirtos moralinėms žmogaus savybėms išreikšti. Apibrėždami tam tikras sąvokas, kiekvienu tokiu atveju mes kai ką žinome apie tų daiktų savybes. Žinodami sąvokų savybes, mes taip pat žinome, kaip tos sąvokos yra susijusios viena su kita. Žinoma, negalima tvirtinti, jog visuomet žinome, kuri sąvoka yra platesnė. Tai priklauso nuo patirties ir išmokimo.

Sąvokos yra skirstomos į buitines, ikimokyklines ir mokslines. Buitinių sąvokų turinį sudaro bendrieji vaizdiniai. Jos įgyjamos kaupiantis gyvenimo patirčiai, dažnai susiduriant su panašiais daiktais ar vaizdiniais. Ikimokyklinės sąvokos keičiasi į
platesnes, didėjant patyrimui. Mokslinių sąvokų kūrime didesnis vaidmuo priklauso žodžiui. Naudotis mokslinėmis sąvokomis neužtenka patirties, jau reikia turėti tam tikrų žinių.

Psichologijos tikslas šiuo atveju yra atskleisti vidinį mąstymo procesą, pasinaudojus minėtais išoriniais faktais. Analizuodama išorinius faktus, psichologija remiasi determinizmo principu.

Eksperimento rezultatai parodė, kad studentai pakankamai gerai apibūdino nepažįstamojo išorę, jo apsirengimą, tačiau jų tikslas buvo atskleisti ir vidines nepažįstamojo savybes. Deja, net ir psichologijos studentai nepažįstamojo atžvilgiu neturėjo vieningos nuomonės ir išskyrė tai vienas, tai kitas savybes, kurias laikė esant svarbiausiomis. Nesutapo netgi studentų požiūris į nepažįstamąjį: vieniems jis buvo patrauklus, simpatiškas, kitiems padarė nemalonų įspūdį, dar kitiems jis pasirodė piktas. Pavyzdys iliustruoja ne tik tai, kad išorinės sąlygos veikia netiesiogiai, transformuodamosi per vidines sąlygas – kiekvieno iš mūsų psichinę būseną, mintis, jausmus, bet ir tai, kad mąstymo procesas reikalauja iš mūsų kruopštaus mąstymo operacijų atlikimo.

Taigi, kokios yra tos mąstymo operacijos?

Pagrindinės mąstymo proceso operacijos – tai analizė, sintezė ir apibendrinimas.

Analizė – tai atskirų objekto dalių, elementų, savybių, ryšių išskyrimas. Kitaip sakant – tai pažinimo objekto išskaidymas į atskirus komponentus. Tai tas pat, kas tam tikro mechanizmo išardymas jo pažinimo tikslu. Skirtumas, žinoma, yra esminis, nes mąstymo procese objektas yra suskaidomas tik mintyse. Analizės metu paaiškėja daikto savybių reikšmė:esminės, įdomios ar reikšmingos savybės veikia kaip aktyvūs dirgikliai ir stimuliuoja galvos smegenų žievę.

Sintezė – tai sujungimas mintyse išskirtųjų objekto dalių ir santykių į visumą. Fiziologinis sintezės pagrindas – laikinų nervinių ryšių galvos smegenų žievėje suvedimas.

Nors analizė ir sintezė yra viena kitai priešingos operacijos, tačiau jos tarpusavyje nenutrūkstamai susiję. Jų ryšys geriausiai išaiškėja pažinimo proceso palyginime, nes pažintis su išorinio pasaulio objektais vyksta palyginimo būdu. Palyginimas – tai jau kelias į apibendrinimą.

Apibendrinimas – tai dar viena i£ svarbių mąstymo operacijų. Apibendrindami du lyginamus dalykus, pirmiausia, žinoma, analizės dėka, mintyse išskiriame tai, kas jiems yra bendra. Apibendrinimą nesunkiai galime suprasti, aptarę dvi sąvokas: ,,tiesiogiai“ ir ,,tarpiškai“. Tarpiškumas yra apibendrinimas mąstant, leidžiantis tarpiškai pažinti tai, ko negalime pažinti tiesiogiai. Apibendrinimui šiuo atveju tarnauja žinios iš aplinkos, kurias mes gauname per pojūčius ir kurios, be abejo, yra išorinio pasaulio poveikio į mūsų jutimo organus rezultatas. Apibendrinime dalyvauja sąvoka, išreiškianti bendruosius ir esminius požymius, taip pat ir žodis, kuris įvairiose kalbose turi skirtingus pavidalus.

Apibendrindami, išskirdami, kas daiktams ar reiškiniams yra bendra, galime tai atlikti dviem būdais: a) pagal panašumą; b) pagal esmę.

Bendrumo pagal išorinį panašumą galime rasti ir tarp labai skirtingų daiktų. Pavyzdžiui, į bendrą daiktų klasę pagal spalvą galime apjungti tokius daiktus: vyšnią, bijūną, kraują, žalią mėsą, virtą vėžį. Tačiau jų išorinis panašumas visai neišreiškia minėtų daiktų esminių savybių. Dėl tos priežasties apibendrinimai, padaryti vien išorinių požymių pagrindu, neturi didelės vertės ir gali netgi vesti prie klaidingų išvadų. Esminiai daikto požymiai gali būti nustatyti tik analizės ir sintezės būdu,

Taigi analizė, sintezė ir apibendrinimas padeda nustatyti vidinius) specifinius mąstymo dėsningumus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2280 žodžiai iš 4544 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.