Mąstymas2
5 (100%) 1 vote

Mąstymas2

1121

Mąstymas yra jutimais nepažystamų tikrovės daiktų ar reiškinių bei sudėtingų santykių pažinimo procesas. Tik mąstymu žmogus galėjo pažinti atomo sandarą ir gauti iš jo milžiniškas energijas, tik mąstydamas žmogus vis geriau pažįsta visatos dėsnius ir paties žmogaus psichikos reiškinius. Pažindamas daiktų bei reiškinių atsiradimo priežastis ir jų raidos dėsnius , žmogus prognozuoja gamtos ir visuomenės reiškinių ateities perspektyvas. Iš viso to aišku, kad mąstymas labai išplečia aplinkos pažinimo galimybes ir patobulina žmonių adaptaciją prie aplinkos. Mąstydamas žmogus atranda nežinomus reiškinius, neišspręstas problemas ir skiria gautos informacijos patikimumo lygius.

Pasinaudodami žiniomis apie vaikų tėvų pasiekimus, šeimos gyvenimo sąlygas, gebėjimą mokytis ir kt., mes galime daryti išvadas apie moksleivių tinkamumą vienai ar kitai profesijai. Tokiu būdu naujus dalykus ir santykius mąstymu pažįstame tarpininkaujant įvairioms anksčiau įgytoms žinioms. Šia prasme mastymas yra vadinamas netiesioginio pažinimo procesu (lyginant su tiesioginiais jutimais).

Mąstymas yra laikomas apibendrinančiu pažinimu. Jutimais negalima numatyti nei to, kad rytoj po nakties vėl išauš diena. Tokią išvada mes lengvai darome apibendrindami nuolat besikartojantį patyrimą: po nakties diena, po dienos naktis ir vėl diena ir t.t. Išsamesnis visatos dėsnių pažinimas verčia net suabejoti, ar tikrai ir toliau taip bus (gali užgesti saulė, gali žemė susidurti su kokiu nors kosminiu kūnu ir kt.), nors tokio pasikeitimo tikimybė ir labai maža.

Mąstymas nėra atsietas nuo jutiminio pažinimo, kuris teikia mastymo apibendrinimams ir žinioms medžiagą. Žinios išlaikomos atmintyje – vadinasi, mąstymas glaudžiai susietas su atminties procesais, jų asociacine prigimtimi (reikiamos žinios atmintyje “surandamos” asociacijų pagrindu). Be to, mąstymas susijęs ir su kitais procesais. Emocijos skatina spręsti iškilusias problemas, valia padeda laikytis būtinos mąstymo krypties, atkakliai ieškoti sprendimo būdų. Mąstant pasireiškia žmogaus sugebėjimas, temperamento ypatybės, charakterio bruožai, asmenybės nuostatos.

Išskirtinę reikšmę mąstymo procesams turi kalba ir kalbėjimas. Psichologijoje yra buvę labai skirtingų nuomonių mąstymo ir kalbos ryšių klausimais. ,,Grynojo mąstymo“ teorijų šalininkai laiko, kad šie procesai siejasi tik bendraujant – kalba padedanti apsikeisti mintimis. O problemų sprendimams kalba tik trukdanti (tikras mąstytojas tik tas kurio mąstymas atsiskyręs nuo konkrečios kalbos). Kai kurie bihevioristinių nuostatų psichologai nukrypo į kitą kraštutinumą, pavadindami mąstymą “kalbėjimu be garso”. Šiuo metu dauguma psichologų mano kad minėtos kraštutinės hipotezės tikrų ryšių neaprašo. Kalbos žodžiai ir sakiniai dalyvauja įtvirtinant mastymo bendrąsias sąvokas (“žmogus”, “materija”, “grožis”) bei teiginius ( “Everestas yra aukščiausias kalnas žemėje”, “Lenk medelį, kol jaunas”). Žodinės formuluotės padeda geriau apibrėžti problemas, pasiekti loginės protavimo tvarkos ir kt. Tačiau žmogus susiduria ir su įvairiais neverbaliniais uždaviniais, kurie sprendžiami remiantis tikrovės vaizdiniais, schemomis, emocijų pažadintu apibendrintu intuityvumu ir patyrimu ir kt. Tokio mąstymo apraiškų yra daug meninės, mokslinės ir techninės kūrybos veikloje.

Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančius ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Žmogus gali ieškoti atsakymo į globalinį klausimą, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, mąstyti apie optimaliausius metodus moksleiviams mokyti, kaip išsiversti gaunant nedidelį atlyginimą ir t.t. Tačiau koks bebūtų sudėtingas mąstymo turinys, jis pasireiškia tik apibrėžtomis formomis. Pagrindinės mąstymo formos yra šios: sąvokos, teiginiai, klausimai ir protavimai. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga.

Sąvoka yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes. Žodžiais sąvokos įtvirtinamos kitiems kalbant. Antai bendrosios sąvokos, kaip trikampis, medis ir t.t., nėra atstovaujamos realiems daiktams ar reiškiniams ir negali būti įtvirtinamos vaizdiniais. Čia mąstymui talkininkauja kalbos žodžiai. Tačiau reikia suprasti, kad žodžiai yra tik ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Tos pačios sąvokos gali būti reiškiamos įvairių kalbų žodžiais, viena sąvoka – keliais žodžiais, kaip garsų ar regimų ženklų kompleksais. Keičiantis išoriniams sąvokų apvalkalams jų turinys lieka pastovus.

Apie daiktą ar reiškinį mes paprastai mąstome kaip apie tam tikros grupės (klasės) atstovą, t.y. priskiriame jį atitinkamai sąvokai. Sąvoka – mintis, kurioje užfiksuoti giminingų daiktų ir reiškinių bendri ir esminiai požymiai. Kas yra tai, apie ką mes mąstome, koks yra šis mąstymo objektas visų pirma padeda nustatyti jutiminės žinios, ypač sudėtingiausia jų forma – vaizdiniai. Vaizdiniai – kartu ir pradinė minties forma. Vaizdiniai ir sąvokos turi bendrų bruožų: juose apibendrintai atsispindi tikrovės daiktai ir reiškiniai, dažnai žymimi tuo pačiu žodžiu ir kt. Tarp jų nėra griežtos ribos. Nelengva nustatyti, pavyzdžiui, kada vaikas turi
tik objekto vaizdinį, kada ir jo sąvoką; tačiau aišku, kad be objekto vaizdinio vaikas nesusidarytų jo sąvokos. Užfiksuodami išorinį tos pačios rūšies daiktų panašumą, vaizdiniai padeda išskirti mąstymo objektą: jais remdamiesi, galime atsakyti į klausimą: ,,kas tai?“ (,,katė”, “skaičius”, “kvadratas” ir t.t.). Tačiau vaizdinio nepakanka, kad atsakytume į klausimą, kas yra šis išskirtasis objektas, kokie jo esminiai požymiai. Remiantis tik vaizdiniais, galima neatpažinti vienarūšių, bet išore labai panašių daiktų. Vaizdiniuose užfiksuoti bendrieji požymiai ne visada kartu yra ir esminiai, be to, jie čia dar neatskirti nuo individualių, antraeilių ar visai atsitiktinių požymių. Sąvokos nuo vaizdinių skiriasi didesniu žinių apibendrinimu ir organizacija. Esminis sąvokos bruožas – jos ryšiai su kitomis sąvokomis, yam tikra vieta giminingų sąvokų sistemoje. Viena, izoliuota nuo kitų, sąvoka neegzistuoja. Jos vieta sąvokų sistemoje priklauso nuo jos apimties, t.y. šios sąvokos apimamų daiktų ar reiškinių (jų klasės), nuo turinio, t.y. visiems šios klasės nariams, bendrų ir esminių požymių (savybių ir santykių). Apimtis ir ,turinys yra sąvokos esmė, jos “šerdis”. Į. ją neįeina daugelis mažiau svarbių žinių. Tačiau sąvoka nėra skurdesnė už vaizdinį; ją praturtina ryšiai su kitomis sąvokomis, su visa jų rūšių ir porūšių įvairove. Stiprūs jos ryšiai ir su jutiminiais vaizdais. Kai kurie jų įsijungia į sąvokos struktūrą kaip jos sudėtinė dalis. Žmogus įgyja sąvoką tada, kai žino ne tik jos apimamų daiktų ar reiškinių bendruosius požymius, bet ir dalines, individualias jų savybes. Sąvokos struktūra visada daugiasluoksnė, joje užfiksuota skirtingo bendrumo – giminės, rūšies ir atskiro objekto – savybės bei santykiai. Sąvoka yra pagrindinė turimų ir naujai įgyjamų žinių susiejimo, organizavimo, struktūrinimo priemonė.

Sudarant naujas sąvokas, ypač didelis vaidmuo tenka kalbai. Sąvokos ir žodžio sąryšis – būtina sąvokų formavimosi ir raidos sąlyga. Žodžiai savo išore nepanašūs į tai, ką jie žymi (garsų ar grafinių ženklų kompleksas “stalas” išoriškai nepalyginamas su daiktu – stalu). Tai teikia neribotas galimybes apibendrinimui. Pažintinė žodžio paskirtis visų pirma ir yra apibendrinti daiktus ir reiškinius Tuo pačiu žodžiu vadiname daugelį daiktų, o tą patį daiktą – skirtingais, siauresnės ar bendresnės reikšmės žodžiais (pvz., “Botanika”, vadovėlis, knyga). Žodžiai padeda atskirti bendrąsias ir esmines daiktų savybes bei santykius, juos atsieti nuo kitų, todėl pagreitina sąvokų įgijimą. Sąvokos, kuriose sukaupta istorinė visuomenės patirtis, formavosi tūkstantmečiais, o mokantis jas galima įgyti greitai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1301 žodžiai iš 2537 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.