Mąstytojai ir jų idėjos xviii-xix a
5 (100%) 1 vote

Mąstytojai ir jų idėjos xviii-xix a

Turinys

Turinys 2

Įžanga 3

1. Adamas Smitas 4

1.1. Ekonominis žmogus 4

1.2. „Tautų turtas“ 5

1.2.1. Darbo pasidalijimas 6

1.2.2. Darbinė vertė 8

1.2.3. Klasės ir pajamos 9

2. Robertas Ovenas 11

3. Davidas Rikardo 14

3.1. Pinigų cirkuliacijos problema 15

3.2. Lyginamųjų sąnaudų principas 17

4. Robertas Žakas Tiurgo 17

4.1 Svarbiausias Tiurgo išleistas leidinys 18

5. Čarlis Bebaidžas 20

6. Henris R. Tounas 21

Išvados 22

Naudota literatūra: 23

Įžanga

Šiame referate rašoma apie XVIII-XIX a. gyvenusius ir prisidėjusius prie ekonomikos bei vadybos mokslo vystymosi bei plėtojimo. Ekonomika ir vadyba yra gana glaudžiai susiję mokslai. Bet kad įsigilinti į mokslo šaką, kaip rašė R.Razauskas ir A.T.Staškevičius reiktų ištirti ne tik nagrinėjimo objektą, tyrimo metodus, definicijas, bet ir žmones, kurie tą mokslą kūrė, vystė populiarino. Būtent šiame referate ir supažindinsime su tų laikų (XVIII- XIX) garsiausiaisiais mąstytojais, kurie prisidėjo prie vadybos teorijų kūrimo, vadybos minties raidos, kurios padėjo ateities kartoms įsisavinti vadybos esmę ir ekonomikos veikimo principus. Šiame referate plačiau nagrinėjama didžiųjų mąstytojų idėjos, svarbiausi veikalai, gyvenimo aplinkybės, kuriose gimė idėjos, dabar neatsiejamos nuo vadybos bei ekonomikos mokslų.

1. Adamas Smitas

Adamas Smitas (Adam Smith, 1723-1790) – vienas žymiausių anglų ekonomistų, išgarsėjęs savo darbais „Moralių pažiūrų teorija“ („The theory of moral sentiments“, 1759m.) ir „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas“ („An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“, 1776m.; toliau – „Tautų turtas“). Jo asmenybėje vykusiai derinosi sugebėjimas abstrakčiai mąstyti su mokėjimu gyvai pasakoti apie konkrečius dalykus, enciklopedinės žinios- su nepaprastu sąžiningumu ir moksliniu dorumu, mokėjimas panaudoti kitų mokslininkų idėjas- su dideliu savarankiškumu ir savikritika, mokslinė ir pilietinė drąsa su profesoriaus savitvarda ir sistemingumu.

Smito pažiūra į žmogaus prigimti, į žmogaus ir visuomenės santykį tapo klasikinės mokyklos pažiūrų pagrindu.

Smitas išleido labai svarbų kūrinį ekonomikos ir vadybos mokslui- „Tautų turtas“. Iš tiesų ši knyga buvo viso jo gyvenimo vaisius.

1.1. Ekonominis žmogus

Pasekime Smito minčių eigą. Svarbiausias žmogaus ūkinės veiklos motyvas yra savanaudiškas interesas. Tačiau siekti savo intereso žmogus gali tik darydamas paslaugas kitiems žmonėms, mainais siūlydamas savo darbą bei darbo produktus. Taip vystosi darbo pasidalijimas. Žmonės padeda vienas kitam ir drauge prisideda prie visuomenės vystymosi, nors kiekvienas iš jų egoistas ir rūpinasi tik savo nauda. Natūralus žmonių siekimas gerinti materialinę savo padėtį – tai toks stiprus stimulas, jog, jeigu bus leista jam nekliudomai veikti, visuomenė suklestės vien jo dėka. Maža to, kaip sakoma, išvyk prigimtį pro duris – ji sugrįš pro langą: šis stimulas net sugeba ,,įveikti šimtus nemalonių kliūčių, kuriomis žmonių įstatymų paikumas taip dažnai apsunkina jo veikimą <…>“‘. Čia Smitas griežtai pasisako prieš merkantilizmą, varžantį „natūralią“ žmogaus laisvę – laisvę parduoti ir pirkti, samdyti ir būti samdomam, gaminti ir vartoti.

Kiekvienas atskiras žmogus stengiasi naudoti savo kapitalą (kaip matome, kalbama ne šiaip apie žmogų, o apie kapitalistą) taip, kad jo produktas turėtų didžiausią vertę. Paprastai žmogus ir negalvoja apie visuomeninę naudą ir nesupranta, kiek prie jos prisideda. Jis turi galvoje tik savo interesą, tačiau ,šiuo atveju, kaip ir daugeliu kitų, jis nematomosios rankos nukreipiamas į tikslą, kurio jis nė nemanė siekti. Siekdamas savo paties interesų, jis dažnai veiksmingiau tarnauja visuomenės interesams negu tada, kai sąmoningai stengiasi tai daryti.

„Nematomoji ranka“ – tai stichinis objektyvių ekonominių dėsnių veikimas. Šie dėsniai veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir dažnai prieš jų valią. Pradėdamas tokia forma vartoti moksle ekonominio dėsnio sąvoką, Smitas žengė svarbų žingsnį pirmyn. Tuo jis iš esmės padėjo politinei ekonomijai mokslinius pamatus. Sąlygas, kuriomis efektyviausiai palankiai veikia savanaudiškas interesas ir stichiniai ekonomikos vystymosi dėsniai, Smitas pavadino natūralia tvarka.

Smitui jo „ekonominis žmogus“ – amžinos ir natūralios žmogaus prigimties išraiška. Tai ne raidos produktas, o veikiau pradinis jos taškas.

Savąja „ekonominio žmogaus“ koncepcija Smitas iškėlė labai svarbų teorinį ir praktinį klausimą: kokie yra žmogaus ūkinės veiklos motyvai ir stimulai. Ir jis davė tais laikais vaisingą ir nuodugnų atsakymą į šį klausimą, jeigu turėsime galvoje, kad jo „natūralaus“ žmogaus sąvokoje slypėjo realus buržuazinės visuomenės žmogus.

1.2. „Tautų turtas“

Smito veikalas susideda iš penkių knygų. Dviejose pirmosiose knygose išdėstyti jo teorinės sistemos pagrindai. Toje sistemoje užbaigtos ir apibendrintos daugelis ankstesnio šimtmečio anglų ir prancūzų ekonomistų idėjų. Pirmojoje knygoje iš esmės analizuojama vertė ir pridedamoji vertė, kurią Smitas gvildena kaip konkrečias pelno ir žemės rentos formas. Antrosios knygos antraštė „Apie kapitalo prigimtį, jo kaupimą ir
panaudojimą“. Kitos trys knygos yra Smito teorijos taikymas iš dalies istorijai, o daugiausia ekonominei politikai. Nedidelėje trečiojoje knygoje kalbama apie Europos ekonomikos vystymąsi feodalizmo gyvavimo ir kapitalizmo formavimosi epochoje. Didelė yra ketvirtoji knyga – politinės ekonomijos istorija ir kritika; aštuoni jos skirsniai skirti merkantilizmui, vienas – fiziokratams. Didžiausioje – penktojoje – knygoje gvildenami finansai- valstybės pajamos ir išlaidos. Tačiau kaip tik šiose trijose knygose tarp daugybės konkrečių duomenų glūdi kai kurie būdingiausi Smito pasisakymai esminiais ekonominiais klausimais.

„Tautų turtas“, be abejo, yra vienas iš įdomiausių veikalų politinės ekonomijos istorijoje. Kaip pažymėjo Volteris Bedžhotas, tai ne tik ekonomikos traktatas, bet ir „labai įdomi knyga apie senuosius laikus“. Ji gerokai skiriasi nuo sausokų Kenė analitinių eskizu, Tiurgo teoremų ir Rikardo „Principų“ su jų išretėjusią gilios abstrakcijos atmosfera.

Smitas į savo veikalą įdėjo didžiulę erudiciją, subtilų pastabumą ir originalų humorą. Iš „Tautų turto“ galima sužinoti daugybę įdomių dalykų apie kolonijas ir universitetus, karybą ir bankus, sidabro kasyklas ir kontrabandą ir apie daug ką kita. Dabarties požiūriu, daug kas iš to vargu ar yra tiesiogiai susiję su ekonomine teorija. Bet Smitui politinė ekonomija ir buvo kaip tik toks beveik visa apimantis visuomenės mokslas.

Toliau panagrinėsime plačiau jo knygoje pateiktas idėjas.

1.2.1. Darbo pasidalijimas

Smitas savo knygą pradeda nuo darbo pasidalijimo, laikydamas jį svarbiausiu visuomeninio darbo našumo augimo veiksniu. Patį įrankių ir mašinų išradimą bei tobulinimą jis sieja su darbo pasidalijimu. Smitas pateikia savo garsųjį pavyzdį iš smeigtukų manufaktūros, kur darbininkų specializacija ir operacijų pasidalijimas tarp jų leidžia daug kartų padidinti gamybą. Toliau visame veikale, kaip pažymi „Tautų turto“ paskutinio rusiškojo leidimo pratarmės autorius V. Afanasjevas, „darbo pasidalijimas yra savotiška istorinė prizmė, per kurią A. Smitas gvildena ekonominius procesus“.

Smitas sako, kad visuomenės „turtas“, t. y. produktų gamybos ir vartojimo apimtis, priklauso nuo dviejų veiksnių:

1) produktyvų darbą dirbančių gyventojų lyginamojo svorio

2) darbo našumo.

Smitas įžvalgiai pažymėjo, kad nepalyginti didesnę reikšmę turi antrasis veiksnys. Iškėlęs klausimą, kas gi lemia darbo našumą, jis davė visai dėsningą savo metu atsakymą: darbo pasidalijimas. Iš tikrųjų manufaktūrinėje kapitalizmo raidos stadijoje, kai mašinos tebebuvo retenybė ir vyravo rankų darbas, kaip tik darbo pasidalijimas buvo svarbiausias jo našumo augimo veiksnys.

Darbo pasidalijimas būna dviejų rūšių. Darbininkai, dirbantys vienoje manufaktūroje, specializuojasi skirtingoms operacijoms ir drauge gamina gatavą produktą, pavyzdžiui, tuos pačius smeigtukus. Tai viena rūšis. Visai kita rūšis – darbo pasidalijimas visuomenėje, tarp atskirų įmonių ir šakų. Gyvulių augintojas augina galvijus ir parduoda juos skerdimui, mėsininkas skerdžia galvijus ir parduoda odą odininkui, šis išdirba odą ir parduoda ją batsiuviui.

Smitas paiminėjo abi šias darbo pasidalijimo rūšis ir nematė principinio jų skirtumo: pirmuoju atveju nėra prekės pirkimo ir pardavimo, antruoju – yra. Visa visuomenė jam atrodė kaip milžiniška manufaktūra, o darbo pasidalijimas – visuotinė žmonių ekonominio bendradarbiavimo „tautų turto“ labui forma. Jis ne šiaip sau prisidėdavo prie visuomenės pažangos, bet kartu plėtojo ir stiprino darbo pajungimą kapitalui.

Dvilypis šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų klausimų, Smitas, knygos pradžioje ištyręs kapitalistinį darbo pasidalijimą, kitoje vietoje, lyg tarp kitko, vaizduoja neigiamą jo įtaką darbininkui: „Vystantis darbo pasidalijimui, didžioji dauguma tų, kurie gyvena iš savo darbo, t. y. pagrindinė tautos masė, atlieka labai nedidelį paprastų operacijų skaičių, dažniausiai vieną arba dvi <…> Taigi jo vikrumas ir sugebėjimas jo specialioje profesijoje atrodo įgyti dėl jo protinių, socialinių ir karinių savybių. Bet kiekvienoje išsivysčiusioje civilizuotoje visuomenėje kaip tik į tokią būklę turi neišvengiamai pakliūti neturtingi darbo žmonės, t. y. pagrindinė tautos masė, jeigu tik vyriausybė nesistengia užkirsti tam kelio“. Darbininkas virsta bejėgiu kapitalo, kapitalistinės gamybos priedėliu.

Pavaizdavęs darbo pasidalijimą ir prekių mainų procesą, Smitas ima kalbėti apie pinigus, be kurių reguliarūs mainai neįmanomi. Nedideliame ketvirtajame skirsnyje jis sąžiningai pasakoja apie pinigų prigimtį ir kaip jie išsiskyrė iš viso prekių pasaulio kaip ypatinga prekė – visuotinis ekvivalentas. Vėliau Smitas ne kartą grįžta prie pinigų ir kredito, bet apskritai jo veikale šios ekonominės kategorijos vaidina kuklų vaidmenį. Pinigus Smitas laikė tik techniniu įrankiu, lengvinančiu ekonominiu procesų eigą, ir vadino juos „cirkuliacijos ratu“. Kreditą jis traktavo tik kaip kapitalo aktyvizavimo priemonę ir skyrė jam gana mažai dėmesio. Smito pažiūros vertingos tuo, kad jis pinigus bei kreditą kildino iš gamybos ir matė, kad jie yra pajungti gamybai. Bet šios pažiūros kartu buvo vienpusiškos ir ribotos. Jis nepakankamai vertino ta savarankiškumą, kurį
pinigų bei kredito veiksniai, ir didelę grįžtamąją jų įtaką, gamybai.

Pirmieji keturi „Tautų turto“ skirsniai, gana lengvi ir įdomūs savo turiniu, yra savotiškas įvadas i centrinę Smito mokymo dalį – vertės teoriją. Prie jos Smitas pereina, rūpestingai paprašęs skaitytoją „dėmesio ir kantrybės“, nes klausimas esąs „nepaprastai abstraktaus pobūdžio“.

1.2.2. Darbinė vertė

Smitas ryškiau, negu bet kas kitas iki jo, apibrėžė ir atribojo vartojamosios vertės ir mainomosios vertės sąvokas. Atmetęs fiziokratų dogmą ir remdamasis savo mokymu apie darbo pasidalijimą, jis pripažino, kad vertės kūrimo požiūriu visos produktyviojo darbo rūšys yra lygiareikšmės. Tuo būdu jis suvokė, kad mainomosios vertės pagrindą sudaro vertės substancija, t. y. darbas kaip bet kokia gamybinė žmogaus veikla. Smitas suprato, kad kvalifikuotas ir sudėtingas darbas per laiko vienetą sukuria daugiau vertės negu nekvalifikuotas ir paprastas ir gali būti išreikštas pastaruoju naudojantis kokiais nors koeficientais. Jis taip pat iš dalies suprato, kad prekės vertės dydį lemia ne faktinės atskiro gamintojo darbo sąnaudos, o tos sąnaudos, kurios vidutiniškai būtinos esant tam tikrai visuomenės būklei.

Vaisinga buvo Smito koncepcija apie natūralią ir rinkos prekių kainą. Natūralia kaina jis iš esmės laikė piniginę mainomosios vertės išraiška ir manė, kad, esant ilgalaikei tendencijai, faktinės rinkos kainos krypsta į ją kaip kažkokį svyravimų centrą. Laisvosios prekybos sąlygomis, paklausai ir pasiūlai susilyginus, rinkos kainos sutampančios su natūraliomis. Jis taip pat pradėjo analizuoti veiksnius, galinčius sukelti ilgalaikius kainų nukrypimus nuo vertės; iš tų veiksnių svarbiausiu jis laikė monopolį.

Didelė Smito nuojauta pasireiškė tuo, kad jis bent iškėlė problemą, kuri liko vertės ir kainodaros teorijos centre visą paskesnį šimtmetį. Smitas žinojo, kad pelnas turi turėti tendenciją būti proporcingas kapitalui, ir jautė vidutinės pelno normos prigimtį. Jo silpnybė buvo tai, kad jis negalėjo šio reiškinio susieti ir suderinti su darbine vertės teorija.

Dabar sunku daugiau ar mažiau tvirtai spręsti apie vidinius protinius procesus, vykusius Smito smegenyse ir atvedusius prie išvadų, kurias jis darė, ir prie tų prieštaravimų, kurių jis, matyt, nepastebėdavo. Iš tikrųjų Smito veikaluose mes randame ne tik dvi, bet ištisas tris, o kalbant visai tiksliai – net keturias griežtai priešingas pažiūras i vertę, kurios taikiai sutelpa jo veikaluose greta arba rikiuojasi viena po kitos. Matyt, pagrindinė to priežastis yra tai, kad Smitas negalėjo surasti mokslinės logikos požiūriu patenkinamų ryšių tarp darbinės vertės teorijos, kaip ji buvo susiformavusi tuo metu ir kaip ji buvo jo užfiksuota, ir konkrečių kapitalistinės ekonomikos procesų sudėtingumo. Nerasdamas tų ryšių, jis ėmė varijuoti ir pritaikyti pradinę koncepciją.

Pirmiausia, be vertės, kurią lemia prekėje esančio būtinojo darbo kiekis (pirmoji ir pagrindinė pažiūra), jis įvedė antrą sąvoką, kur vertę lemia darbo kiekis, kuri galima nupirkti už tą prekę. Paprastojo prekinio ūkio sąlygomis, kai nėra samdomojo darbo ir prekių gamintojai dirba jiems priklausančiomis gamybos priemonėmis, tai savo dydžiu yra viena ir tas pat. Tarkime, audėjas gelumbės gabalą maino į batus. Galima sakyti, kad gelumbės gabalas yra vertas batų poros, o galima teigti, kad jis yra vertas batsiuvio darbo per tą laiką, kol jis gamino batus. Bet kiekybinis sutapimas nėra tapatybės įrodymas, nes tam tikros prekės vertė gali būti kiekybiškai išreikšta tik vieninteliu būdu – tam tikru kitos prekės kiekiu.

Kapitalizmo sąlygoms Smitas sukonstravo dar vieną vertės teorijos variantą: jis nusprendė, kad prekės vertė tiesiog susideda iš kaštų, įskaitant darbininkų darbo užmokestį ir kapitalisto pelną. Daryti tokią išvada jį skatino ir tai, kad ši vertės teorija, atrodė, paaiškindavo kapitalo vidutinio pelno reiškinį, ,,natūralią pelno normą“, kaip jis sakydavo. Smitas tiesiog sutapatino vertę su gamybos kaina, nematydamas tarp jų sudėtingų tarpinių grandžių.

Tai buvo „gamybos kaštų teorija“, kuriai buvo lemta vaidinti svarbų vaidmenį per paskesnį šimtmetį. Smitas čia laikėsi kapitalisto praktinio požiūrio. Kapitalistui tikrai atrodo, kad jo prekės kainą iš esmės lemia gamybos kaštai ir vidutinis pelnas, o kiekvienu tam tikru momentu taip pat paklausa ir pasiūla. Tokia vertės koncepcija leido darbą, kapitalą ir žemę vaizduoti kaip lygiateisius vertės kūrėjus.

1.2.3. Klasės ir pajamos

Jau žinome, kad vertės teorija turi atsakyti i du vienas su kitu susijusius klausimus: kas yra galutinis kainų pagrindas ir kas yra galutinis pajamų šaltinis. Smitas iš dalies teisingai atsakė į pirmąjį klausimą, bet, nesugebėdamas jo suderinti su tikrove, perėjo į vulgarią poziciją. Vystydamas darbinę vertės teoriją, jis įnešė indėlį ir moksliškai sprendžiant antrąjį klausimą, bet ir vėl buvo nenuoseklus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2395 žodžiai iš 7946 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.