Mažakraujystė
Mažakraujystė – tai organizmo būklė, kai kraujyje sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Kitaip ši liga dar vadinama anemija. Raudonieji kraujo kūneliai po visą organizmą išnešioja deguonį. Jei jų trūksta, audiniai pradeda badauti, dėl to ir prasideda įvairūs negalavimai.
Mažakraujystės simptomai
Iš pradžių mažakraujyste sergantis ligonis gali nejausti jokių simptomų. Net prasidėjus ligai, simptomai nėra labai ryškūs. Blyškumas. Mažakraujyste sergantis žmogus būna išblyškęs, ligai sunkėjant, blyškumas stiprėja. Blyški būna ne tik oda, bet ir gleivinės. Lengviausia apžiūrėti apatinio voko gleivinę – sergant mažakraujyste ji būna labiausiai pablyškusi. Kai kurių žmonių oda iš prigimties yra blyški, tačiau jų gleivinės yra įprastos rausvos spalvos.
Odos sausumas. Sergant mažakraujyste oda tampa ne tik blyški, bet ir sausa, pakinta nagai.
Nuovargis. Mažakraujyste sergantys žmonės greičiau pavargsta, jaučia bendrą silpnumą. Pradeda mirgėti akyse, gali spengti ausyse.
Greitesnis pulsas. Jei liga įsisenėjusi, padažnėja pulsas, ligoniai gali pradėti alpti, nes smegenys nepakankamai aprūpinamos deguonimi.
Mažesnis aktyvumas. Mažakraujyste sergantys vaikai yra ramūs, mažiau aktyvūs.
Didesnis miego poreikis. Kadangi deguonies „badui“ jautriausios yra smegenys, tai mažakraujyste sergantis žmogus nuolat nori miego, vaikai prasčiau mokosi.
Apetito stoka. Kai kurie ligoniai praranda apetitą. Kartais sergant mažakraujyste keistai pakinta apetitas, ligonis gali norėti nevalgomų dalykų, pavyzdžiui, ledo, molio, žemių.
Mažakraujystės priežastys
Mažakraujystės priežastys gali būti labai įvairios. Mažakraujystė gali prasidėti, kai trūksta kai kurių maisto medžiagų arba jų nepakankamai pasisavinama. Dažniausias yra geležies trūkumas. Taip pat mažakraujystė gali prasidėti sergant kitomis ligomis. Retai mažakraujystė gali būti dėl retų, įgimtų kraujo gamybos sutrikimų. Taip pat mažakraujystė išsivysto, kai netenkama daug kraujo. Aišku, kad ji gali prasidėti po traumų, didelių operacijų, plyšus stambiai kraujagyslei, kartais po gimdymo, kurio metu moteris stipriai nukraujuoja. Tokias būkles lengva pastebėti. Stipriai nukraujavus paprastai perpilamas kraujas ir ligos išvengiama. Tačiau mažakraujystė gali prasidėti ir tada, kai žmogus lyg ir nepastebi, kad netenka kraujo. Po nedaug, tačiau ilgai (jei liga negydoma – net kelis metus) gali kraujuoti iš nosies, išsiplėtusių hemoroidinių mazgų, skrandžio opos, po įvairių kitų virškinimo trakto ar šlapimo takų pažeidimų. Bene dažniausiai kraujo netenkama dėl gausių ar ilgų menstruacijų. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios moterys mažakraujyste suserga daug dažniau negu vyrai. Tačiau tikriausiai dėl to, kad moterys dažniau netenka kraujo, jos daug lengviau pakelia staigius nukraujavimus po traumų ar operacijų.
Mažakraujystė ir geležis
Kaip jau minėta, gana dažnai mažakraujystę sukelia geležies trūkumas. Geležis – labai svarbi raudonųjų kraujo kūnelių, o ypač juose esančio baltymo hemoglobino dalis. Normaliomis sąlygomis geležis iš organizmo nepasišalina. Kai suirsta seni kraujo kūneliai, juose esanti geležis keliauja į kaulų čiulpus, kur naudojama naujų eritrocitų gamybai. Dalis geležies paliekama atsargai. Su maistu gauta geležis taip pat naudojama kraujo kūnelių gamybai, dalis jos taip pat paliekama atsargai. Normaliai besimaitinantiems suaugusiesiems geležies pradeda trūkti tik tada, kai organizmas netenka kraujo. Vyrams geležies pradeda trūkti dažniausiai dėl kraujavimo iš virškinimo trakto, moterims – dėl per gausių menstruacijų. Prasidėjus kraujavimams, su įprastu maistu gauname mažiau geležies negu jos netenkame. Pakankamas geležies kiekis maiste labai svarbus vaikams, nes jų organizmas nuolat auga ir jiems greitai gali pritrūkti „statybinės medžiagos“ naujiems kraujo kūneliams. Dėl tos pačios priežasties papildomai geležies reikia ir nėščioms moterims. Trūkstant geležies, mažakraujystė vystosi pamažu. Iš pradžių išnaudojamos organizme esančios geležies atsargos. Sveikų žmonių organizme nenaudojama geležis yra susijungusi su baltymu feritinu. Ligos pradžioje raudonųjų kraujo kūnelių trūkumas dar nedidelis, bet specialūs tyrimai padeda pastebėti, kad šio baltymo vis dėlto trūksta. Visiškai išnaudojus geležies atsargas, sulėtėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba. Sumažėja eritrocitų ir hemoglobino. Organizmas jau nepajėgia gaminti normalių eritrocitų, ir jie jau yra daug mažesni. Paprastai paėmus kraujo iš piršto galima nustatyti ir eritrocitų, ir hemoglobino koncentraciją, kraujo kūnelių formos pokyčius.