Mažoji Lietuva Prūsijos kunigaikštystėje (1525-1701)
Po lietuvių bei žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas pasidarė nereikalingas. Palengva kilo nepasitenkinimas Ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę Ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą tvarką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių. Tuo pat metu galingiausias Ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu Ordino žemės labai sumažėjo.
Taip susilpnėjęs, Ordinas išgyvavo dar 60 metų. Tačiau jo valstybė nykte nyko. Teokratinė kryžiuočių valstybė virto pasaulietine. Ją supasaulietino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis. XVI amžiaus pradžioje Vokietijoje kilus reformacijos judėjimui, didysis magistras Albrechtas Branderburgietis (Albrecht von Brandenburg, 1490-1568) su dauguma Ordino brolių perėjo iš katalikybės į liuterionybę ir paskelbė teokratinę kryžiuočių valstybę pasaulietine – Prūsijos kunigaikštyste. (Taip baltiškas Prūsijos vardas atiteko jos pavergėjų vokiečių valstybei.) Albrechtas Branderburgietis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnus, Žygimanto Augusto pusbrolis, tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1525 metais Krokuvoje jis davė vasalo priesaiką Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam. Taigi Kryžiuočių ordinas Prūsijoje buvo likviduotas, jo turtai sekuliarizuoti – perduoti valstybei bei pasauliečiams. Tačiau jis dar tebegyvavo Vokietijoje ir Livonijoje, tiktai atskirai, ir su Prūsija niekas jo nebesiejo.
Valstybinė santvarka pasikeitė, tačiau baudžiava Mažojoje Lietuvoje nepalengvėjo. 1525 m. visi Ordino žemių valstiečiai sukilo, bet laisvės jie vis dėlto neatgavo: Albrechto kariuomenė numalšino sukilimą. Kunigaikštis Albrechtas, tiesa, ketino pagerinti valstiečių būklę ir net panaikinti baudžiavą, bet jam tatai nepasisekė, ir valstiečių būklė kaskart ėjo vis sunkyn. Šituo metu teisiniai skirtumai tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių ėmė nykti: visi buvo lygiai spaudžiami.
Praėjus beveik šimtui metų po Prūsijos kunigaikštystės paskelbimo, Brandenburgo kurfiurstai (vokiečių žemių feodalai, turėję teisę rinkti imperatorių) paveldėjo Prūsijos kunigaikštystės sostą, nes baigėsi Prūsijos kunigaikščių vyriškoji linija. 1618 m. Prūsijos kunigaikštystė susijungė su Brandenburgo kurfiurstyste. Šis susijungimas iš pradžių prūsų socialinio gyvenimo nepaveikė, tačiau tuo laikotarpiu prasidėjo varginantis Trisdešimties metų karas. 1629 m. švedai užėmė Klaipėdą ir visą pajūrį iki Dancigo. Jie čia išbuvo iki 1635 m. Vėliau Mažąją Lietuvą labai nusiaubė totoriai (1656-1657).
1660 m. Prūsijos kunigaikštystė nutraukė vasalinius ryšius su Lenkija, ir Brandenburgo kurfiurstas tapo visišku jungtinės valstybės – Prūsijos karalystės – valdovu. Sostinė iš Karaliaučiaus buvo perkelta į Berlyną.
Kurfiurstas, siekdamas didesnių pajamų, leido miškuose kurtis žemdirbiams, kurie sklypus gaudavo be baudžiavinių prievolių, sumokėję už juos sutartą mokestį. Tokios žemės savininku tapo ir K. Donelaičio senelis, kuris su dviem kaimynais 1683 m. pirmieji įsikūrė Lazdynėlių kaime (prie Gumbinės).
Reformacija
XV-XVI a. plintant humanizmo idėjoms, Katalikų bažnyčia darėsi vis didesnis pažangos stabdis. Laisvesnių pažiūrų žmonėms ypač nepriimtina buvo jos nuostata nevertinti žemiškojo gyvenimo, siekimas slopinti natūralius žmogaus polinkius. Daugelį piktino ir dvasininkų tarpusavio intrigos, jų siekimas pasaulietinės valdžios, turtų. Taigi gyvenimas reikalavo iš esmės pertvarkyti viešpataujančią religinę idealogiją, išlaisvinti kūrybines visuomenės jėgas. Viduramžių krikščionybę reformavo Martynas Liuteris. Jo pertvarkytos Bažnyčios idėjos karščiausią pritarimą rado Vokietijoje. Netrukus liuteronybė tapo viešpataujančia Kryžiuočių ordino, kartu ir Mažosios Lietuvos religija. Apie naująjį tikėjimą ir jo pradininką dera kiek plačiau pakalbėti.
Martynas Liuteris gimė 1483 m. Saksonijoje, Eislebeno mieste. Garsiajame Erfurto universitete studijavo filosofiją ir gavo laisvųjų menų bakalauro diplomą. Kartą kelionėje audros išgąsdintas pasižadėjo tapti vienuoliu ir įstojo į augustinų ordiną. Kurį laiką atidžiai studijavo Bibliją, teologų veikalus, stebėjo Bažnyčios gyvenimą. 1508 m. jis pakviečiamas dėstyti į Vitenbergo universitetą, o po ketverių metų jam suteikiamas teologijos daktaro laipsnis.
1517 m. į Vitenbergą atkeliavo vienuoliai pardavinėti indulgencijų (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė) – specialių, už pinigus išduodamų Bažnyčios raštų, suteikančių nuodėmių atlaidimą. Mat tuo metu Romoje buvo pradėta statyti Šv. Petro bazilika, ir reikėjo daug pinigų. Protestuodamas prieš tokį pinigų įsigijimo būdą, M. Liuteris ankstų 1517 m. spalio10 dienos rytą prie Vitenbergo katedros durų prikalė savo garsiąsias 95 tezes, kuriose smerkė indulgencijų pardavinėjimą, Bažnyčios, kunigų siekimą pasaulietinių turtų, išdėstė savo religinio mokymo svarbiausius teiginius.
Paskelbtosios tezės padarė
didekį įspūdį. Minios žmonių rinkdavosi klausytis M. Liuterio pamokslų, graibstyte graibstė jo raštus. M. Liuterio skelbiamos idėjos atspindėjo ir besi formuojančios naujos pasaulėžiūros konfliktą su feodaline idealogija ir Bažnyčia. Prasidėjo galingas reformacijos judėjimas. Didžiulis M. Liuterio populiarumas neleido inkvizicijai su naujo tikėjimo pradininku. Jis kvietė į viešus disputus žymiausius katalikų teologus ir įrodinėjo savo idėjų teisingumą. Kviečiamas į bažnytinį teismą Romoje M. Liuteris neatvyko, todėl buvo popiežiaus Leono X ekskomunikuotas, t. y. atskirtas nuo Bažnyčios. M. Liuteris siūlė Šv. Romos imperatoriui Karoliui V atimti iš popiežiaus Romą, o bažnyčių žemes Vokietijoje sekuliarizuoti – perduoti pasaulietinri valdžiai. Imperatorius M. Liuteriui ir jo šalininkams atėmė pilietines teises. Tada M. Liuteris pareiškė, jog kova su popiežių prievarta yra visos vokiečių tautos reikalas. M. Liuteris buvo pirmasis popiežių sosto priešininkas, išvengęs inkvizicjos laužo.