Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės
5 (100%) 1 vote

Medicinos ir sveikatos priežiūros tikslai ir vertybės

Įvadas

„Medicina yra sudėtingas socialinis bei kultūros reiškinys, kuris formavosi veikiamas įvairių veiksnių: religijos, filosofijos, mokslo, dorovės, visuomeninių ir valstybinių struktūrų, ekonominių sąlygų, karų, ekologinių, biologinių, klimatinių ir kitų veiksnių. Medicina tarnavo kilniems žmonių tikslams ir neprotingoms žmonių aistroms, ji buvo nepakeičiama krikščioniško mielaširdingumo nešėja ir kartu ne vieno nusikaltimo bendrininkė. Ji yra ne tik vienas iš visuomenės kultūringumo kriterijų, bet ir svarbus socialinio ir kultūrinio progreso veiksnys.

Medicina atsirado ir egzistuoja, kaip natūralus visuomenės poreikių tenkinimo būdas. Ji yra viena iš visuomenės posistemių, jos paskirtis – užtikrinti žmonių sveikatingumą. Ligonio kentėjimai visais laikais buvo blogis. Žmogus savo užuojauta tarsi protestuoja prieš nelaimę, nuo kurios niekuomet nėra apdraustas. Medicinos praktika nuo pat Hipokrato kodekso paskelbimo skirta be jokių socialinių ar turtinių išlygų kovai su fizinėmis ar psichinėmis žmogaus kančiomis.

Medicinos ir vertybių santykis visais laikais buvo aktuali problema, kuri ypač išryškėjo XX a. antrojoje pusėje, kai įvyko esminiai visuomenės pokyčiai technologijų ir dvasinėje srityse. Atsirado naujų medicinos praktikos rūšių: naujų reprodukcijos technologijų, naujų mirties kriterijų, galimybė pailginti mirimą, eutanazija, klonavimas, genetinė medicina. Medicinoje įsigali rinkos santykiai, ji tampa viena iš verslo rūšių. Vis dažniau kalbama apie pasiūlą ir paklausą medicinos paslaugų rinkoje, apie pacientą pradedama kalbėti kaip apie medicinos paslaugų vartotoją […].

Aišku viena, kad medicina – tai veiksmų laukas, kurio centre yra žmogus, todėl svarbiausias klausimas – kokia galima intervencija į jo gyvenimą, kad nebūtų pažeistas paciento asmens integralumas, jo autonomija. Pagrįstai kyla klausimas: „Kokie yra medicinos tikslai ir paskirtis XXI amžiuje, ar neprasilenks jie su Hipokrato medicinos ir humanizmo principais?“ (Jakušovaitė, 2001, p.8).

Technologijų atsiradimo įtaka

Kiekvienas šimtmetis, kiekvienas amžius sveikatos priežiūros vystimuisi davė kažką naujo, sąlygojo esminius sveikatos priežiūros pokyčius.

XX amžius. „Šis amžius pasižymėjo naujų sveikatos priežiūros ir informacinių technologijų atsiradimu ir vystimusi (kompiuterinės tomografijos, branduolinio magnetinio rezonanso technologijos, internetas ir t.t.). Šios technologijos per pastaruosius 25 metus buvo svarbiausios inovacijos sveikatos priežiūroje“ (Janušonis, 2005, p.15).

„Pagrindinės globalizacijos varomosios jėgos yra technologiniai pokyčiai, politiniai, ekonominiai ir ideologiniai veiksniai. Jų poveikio mechanizmai gana sudėtingi, pradedant pasauline rinka, turinčia įtakos sveikatos populiaciniu lygmeniu ir baigiant namų ūkio ekonomika, nulemiančia sveikatos riziką individo lygmeniu. Nedaugelis žmonijos istorijos permainų gali prilygti toms, kurias atnešė biomedicinos mokslas ir medicinos praktika. XX a. antrojoje pusėje – pailgėjo žmogaus gyvenimo trukmė, beveik likviduota daugelis infekcinių ligų, genetinės anomalijos gali būti diagnozuojamos dar vaisiui, transplantuojami organai, kontroliuojamas gimstamumas, malšinamas skausmas ir žmogui grąžinama sveikata daugeliu priemonių, kurios buvo neįsivaizduojamos prieš šimtą metų. Jei prie medicinos pasiekimų dar pridėtume tas permainas, kurios pagerino mūsų mitybą, darbo ir gyvenimo sąlygas bei užtikrino saugumą, tai galime drąsiai teigti, kad daugelyje pasaulio šalių žmogaus gyvenimas pasikeitė iš esmės. Tai pakeitė žmonių požiūrį į gydymą, ligą ir mirtį, taip pat į sveikatos priežiūros tikslus „(Jakušovaitė, 2004, p.825).

Tačiau kartu su inovacijomis ir pažanga į mūsų pasaulį įsiveržė ir novatoriškas gyvenimo būdas, kartu su savo pasekmėmis. Įvairios technologijos palengvino mūsų gyvenimo buitį ir būtį, tačiau kartu atnešė daug rizikingos elgsenos veiksnių. Žmogui suteiktos geresnės ir saugesnės darbo sąlygos, naudojama įvairi technika ne tik darbe, bet ir buityje turėtų vesti žmoniją sveikatinimo link. Tačiau… Atsiradus daugiau laisvo laiko žmonija ne visada susivokia ką daryti su atsiradusio laiko pertekliumi. Juk ir grįžus po darbo dienos nebereikia rūpintis būsto šiluma (prikapoti malkų), vandeniu (kai šulinys net gi ne kieme) ar maisto gaminimu (duoną reta šeimininkė bekepa). O nualinta įtemptos darbo dienos, nervų sistema reikalauja iškrovos. Ir šitas atsiradęs perteklinis laikas daugeliui žmonijos atstovų yra kaip rizikos veiksnys, įsigalėti rizikingai žmonių elgsenai, kuri žalinga sveikatos atžvilgiu, tai: per mažas judrumas, per gausi mityba, priklausomybes sukeliančių medžiagų vartojimas, televizorius, kompiuteris, prostitucija ir daugelis kitų rizikos veiksnių turinčių įtakos žmogaus sveikatai. Galų gale žmonija taip išlepo, kad pamiršo elementariausią grūdinimąsi. Taigi, mes pamirštame rūpintis savo sveikata, nes neturime laiko ar noro ir galiausiai tingime tai daryti.

„Vienas iš blogiausių ankstesnių sveikatos sistemos padarinių – atsakomybės dėl savo sveikatos
nebuvimas. Nevyriausybinių organizacijų ir pilietinio suinteresuotumo stoka sąlygojo pasyvų žmonių požiūrį į sveikatą, kaip į valstybės, o ne savo rūpestį“ (Nacionalinė sveikatos politikos konferencija, 2001, p.24).

Suprasdami medicinos naujovių reikšmę ir įtaką gyvenimo kokybės prailginimui, žmonės pradėjo nebebranginti prigimtinės teisės būti sveikam. „Stebėtinai greitai išplito vartotojų visuomenės nuostatos, gyvenimo šia diena principai, aklas pasitikėjimas absoliučia pinigų galia. Susiformavo narkomaniškas asmens tipas, kuriam be perstojo reikia maitintis naujais pojūčiais ir įspūdžiais. Vartotojas naudoja ne tik daiktus, bet ir mintis, pojūčius, įspūdžius. Jis juos perka ne tam, kad turėtų, bet kad sunaudotų, išeikvotų ir vėl galėtų pirkti kitokius, naujausius, vos tik išmestus į rinką. Tokiam tipui nerūpi sveikata ne tiek dėl to, kad yra stiprus ir gali ją užmiršti, – jis pačią sveikatą padaro paprasta vartojimo priemone. Su sveikata jis žaidžia, ją prievartauja, provokuoja, deformuoja, luošina, kad išgautų nepatirtų įspūdžių, pajustų iki tol nežinomų būsenų ir pabėgtų nuo absurdiškos realybės, kurią pats susikūrė. Be to, rūpinimasis savo sveikata reikalauja atsakomybės. Narkomaniškas tipas negali įsipareigoti, ir jam nereikia to daryti. Kaip jis nusiperka įspūdžių stimuliatorius, taip, jam atrodo, jis galės nusipirkti sau sveikatą, – tarytum tai būtų paprasta preke, užsakoma su pristatymu į namus. Jis nelinkęs sau sukti galvos, kad egzistuoja lemtingas ryšys tarp gyvenimo būdo ir sveikatos būklės“ (Stoškus. [žiūrėta 2007 m. sausio 3 d.]. Prieiga per internetą: http://bioetika.sam.lt).

Pasikeitus žmogaus požiūriui į sveikatą, o medicinoje atsiradus didesnių galimybių atitolinti senatvę ir išvengti daugelio sunkių ligų, pasikeitus požiūriui į žmogaus gyvenimo kokybę, turėjo įvykti perversmas ir pakeisti vertybines sistemas, tuo pačiu pakoreguoti medicinos tikslus.

Medicinos tikslai ir vertybės

Siekiant apibrėžti tradicinės medicinos tikslus, išsiaiškinkime kas yra medicina. Medicina – gydymo ir sveikatos saugojimo mokslas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas) . Tačiau negalima medicinos traktuoti, kaip vien tik elementarios mokslo šakos. Tai įvairių mokslo rūšių, valstybės politikos ir visuomenės požiūrio sintezė.

Nuo seno medicina paprastai buvo apibrėžiama kaip ligos diagnozavimo, gydymo ir sveikatos palaikymo mokslas ir menas, turinti tam tikrų tikslų. Jau Hipokratas supratęs žodžio galią ragina atkreipti gydytojo dėmesį į darbo kokybę ir iškelia gydymo menui tam tikrus tikslus ir vertybes:

• „Gydydamas ligonius, nurodysiu pagal savo sugebėjimą bei sąžinę atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ar skriaudos.

• Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų. Taip pat panašių jų sumanymų patarimu neparemsiu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti.

• Užsiimsiu medicinos menu, gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.

• Sergančių akmenlige pats neoperuosiu – tai atlikti pavesiu žmonėms, kurie tuo užsiima.

• Į kokį tik namą beužeisiu, žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterų ar vyrų, laisvųjų žmonių ar vergų, kuriuos man teks gydyti.

• Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo tai viešai paskelbti“(Hipokrato priesaika).

Kas atsitiko su Hipokrato tiesom, kur prasilenkė praktika nuo teorijos? Kodėl mes jaučiame Hipokrato tiesas atitrūkus nuo šiuolaikinės medicinos. Kur prasilenkė seniai pagrįstos tiesos su medicina ir kodėl mums iš naujo tenka „išradinėti dviratį“, kuris prieš daugelį metų buvo išrastas?

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1350 žodžiai iš 4352 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.