Medicinos istorija
5 (100%) 1 vote

Medicinos istorija



Įvadas …………………………………………………………………………………………………3

Pasaulio medicinos istorija …………………………………………………………………….4

Medicinos istorija Lietuvoje ………………………………………………………………….10

Hipokrato priesaika ……………………………………………………………………………..14

Liaudies medicina…………………………………………………………………………………16

Išvados ………………………………………………………………………………………….. ….18

Naudota literatūra ir kiti šaltiniai …………………………………………………………..19

Medicina ir chirurgija yra neatskiriama tautos kultūros dalis. Medicinos pažanga visada atitinka bendrą ekonomikos ir visuomenės raidos lygį. O be to, kur geresni gydytojai, mieliau gyvena bei saugesni jaučiasi žmonės. Turbūt ne vienas esame išgijęs nuo kokios nors ligos, pasveikęs nuo traumos. Tada mums padėjo medikai. Tačiau kaip viskas prasidėjo, kaip vystėsi medicina? Tai klausimas, į kurį atsakymą galima rasti šiame darbe. Tad pažvelkime ir mes atidžiau į spalvingą ir įdomų medicinos vystimosi kelią…

3.

Savimi žmogus pradėjo domėtis jau žiloje senovėje. Dorodamas sumedžiotus gyvūnus, slaugydamas sužeistus gentainius, jis kaskart daugiau sužinodavo apie savo organizmo išorinę ir vidinę sandarą.

Pirmykštėje bendruomenėje žmonių sveikata rūpinosi žyniai. Jie kaupė medicinos žinias ir jas perduodavo iš kartos į kartą tik savo šeimos nariams , o nuo pašaliečių kruopščiai slėpė.

Senovės Rytai

Medicinos istorija prasidėjo pirmosiose – Šumerų, Mesopotamijos, Sirijos, Babilonijos, Tigro ir Eufrato civilizacijose. Apie 3000 m prieš Kr. buvo rastas dantiraštis su anatomijos, geometrijos, astronomijos pagrindais. Seniausias farmacijos tekstas yra Nipūro dantiraštis – lentelė su 15 receptų. Čia gydyti naudojamos augalinės kilmės medžiagos (pušis, vaisiai, garstyčios). Apie 1800 m. prieš Kristų karaliaus Hamurabio išleistame įstatymų rinkinyje bazalte aprašomi gydytojų ir ligonių santykiai. Štai kataraktos operacija , pasak rašto, kainuoja 40 sidabro sekelių. Jeigu už gydymą nesusimokama, nukertama ranka. O jei sirgo vergas, jis atiduodamas valstybei. Žymus graikų istorikas Herodotas, rašydamas apie šias vietoves, mini žynius, dvasių sukeliamas ligas, nuo kurių apsaugo amuletai, talismanai. Šiose vietovėse apžiūrint ekskrementus jau diagnozuojama vabzdžių sukeltos ligos, minimi širdies skausmai, gelta, paralyžius, raupai.

Egiptas

Egiptiečiai turėjo savo medicinos dievą – Totą – Izidės ir Ozirio sūnų. Tai žmogus su paukščio galva, kuriam karštai meldžiantis, ligonis galėjo išgyti. Bet tik jeigu buvo doras žmogus. Egipto žyniai gydydavo klizmomis, sakydami, kad tokia Toto valia. Kitas šios civilizacijos dievas – Anubis (su šunio galva) – buvo balzamavimo mokytojas ir valdovas. Pasak jo, susirgus faraonui, šiam reikėjo parodyti žaliąją kobrą ,,Chuadžit“, kuri turėjo suteikti stiprybės ir ištvermės. Pati pagrindinė egiptiečių medikų, kuriais būdavo žyniai, teorija buvo tai, kad organizmas sudarytas iš 4 elementų – skysčio, mėsos, proto ir dvasios. Pagrindiniai gydymai būdavo klizmos, dirbtinis vėmimas ar viduriavimas. Mumijos, rastos Egipto piramidėse, leidžia daryti išvadą, kad tų laikų balzamuotojai gerai žinojo kūno ertmes ir jose glūdinčius organus. Yra surastas ir labai senas medicinos šaltinis – medicinos papirusas – parašytas Imhotepo laikotarpiu 2400 metų prieš Kristų. Jame minimos tais laikais žinomos ligos, jų simptomai, daug racionalių dalykų. Taip pat archeologams pavyko aptikti taip vadinamą ,,Kaduino papirusą“ sukurtą 1800m. per. Kr. Ten aprašomos ginekologinės, veterinarinės ligos, musė cė-cė. Vėliau buvo rasta dar kitokių su medicina susijusių papirusų, bet jie nėra tokie reikšmingi.

Indija

4-3 tūkst. m. pr. Kr. šiame regione susiformavo vergovinė santvarka, kastos. Vedų periode 1000-800 m .pr. Kr. Būdavo rašomos medicininės knygos – ajurvedos. Manų-Brahmanų laikotarpyje atsirado žyniai, o Arabų, islamo periode imta efektyviau gydyti ligonius pasitelkus žoleles, puikiai mokėta suteikti pirmą pagalbą nuo nudegimų. Skirtingai nei egiptiečiai, indai manė, kad žmogų sudaro 3 elementai: tulžis, gleivės, oras. Rašytiniuose šaltiniuose aprašomas labai žymus gydytojas – Sušruta. Jis mokėdavo atlikti odos, nosies, veido operacijas, sutraukti žaizdas, atlikti ginekologines operacijas mirus vaisiui. Indai bandė tyrinėti ir žmogaus kūną – skrodė lavonus, bet tik pilvo ir krūtinės srityse, palaikę 7 dienas tekančioje upėje.

4.

Kinija

Čia Vergovinė santvarka susikūrė apie 3000 m. pr. Kr. Buvo plėtojama geometrija, astronomija, išrastas parakas, popierius. Be šių išradimų kinai buvo toli pažengę ir medicinoje. Seniausi rašytinių žinių apie žmogaus kūno sandarą šaltiniai yra kinų imperatoriaus Gvang Ti gydymo knygos. Žymus daktaras Nei Czin manė, kad organizmas sudarytas iš 5
elementų – ugnies, žemės, vandens, metalo, medžio – ir kad jie veikia vienas kitą. Buvo sukurtas ir žymusis kinų pusiausvyros ženklas „In ir Jan“.

Jan reiškė aktyvumą, vyriškumą, orą, ūmines ligas; In – pasyvumą, moteriškumą, kraują, lėtines ligas. Manyta, kad namuose turint tokį simbolį, tavęs neužpuls jokios ligos. Nors daug ligų būdavo gydoma demonologijos pagalba, deginant žvakes, kalbant burtažodžius, kinai visgi mokėjo suteikti pagalbą ligoniams reikiamais būdais – duodavo ženšenio šaknų, aitrinvyčio arbatos, mineralinių medžiagų, kurios prilygo šių dienų vitaminams. Taip pat čia būdavo laikomasi higienos sąlygų – reikėjo 5 kartus per dieną plauti rankas, kas 3 d. plauti galvą, o kas penkias – maudytis visam. Kinijoje buvo daug epidemijų, tarp kurių maro, kuris siautė uostuose, raupų bei kitų pavojingų užkratų.

Graikija

Civilizacija susikūrė apie 2000 m. pr. Kr. Iki 5a. prieš Kristų graikai koncentravosi atskiruose miestuose – poliuose. Jų kultūra bei medicina suklestėjo po Aleksandro žygių. Medicina įėjo į filosofijos mokslų dalį. Jos simbolis – gyvatė. Graikijoje egzistavo keliaujantys gydytojai – periodeutai bei vietiniai – jatrėjos, jatroliptai. Taip pat ligas gydė ir šventikai. Šie atsivesdavo ligonius į miego patalpą ir juos hipnotizavo, degino smilkalus. Pabudusius iš hipnozės, juos apklausdavo, aiškindavo sapnus, darydavo vandens procedūras, masažus. Galiausiai aukodavo aukas dievams prašydami jų išgydyti susirgusiuosius. Žymus graikų mąstytojas Demokritas manė, jog organizmas sudarytas iš atomų, tarp kurių yra tarpai ir jiems pakitus kyla ligos. Medicinos ir higienos mokslų tėvu laikomas graikų gydytojas Hipokratas (graikiškai – arklių tramdytojas; gyveno 460—375 m. pr. Kr.). Jis gydė žmones ir kartu, siekdamas padėti jiems išsaugoti sveikatą, tyrinėjo žmogaus kūno sandarą, atskirų organų veiklą. Buvo geras aplinkinių kraštų žinovas. Dar ir šiandien kiekvienas jaunas gydytojas prisiekia „Hipo¬krato priesaika“, kur nurodoma gydytojo etika, santykiai su pacientu. Medicinos mokslui labai daug nusipelno ir kitas graikų mokslininkas Aristotelis (384—322 m. pr. Kr.) Jis parašė apie 400 veikalų. Dalis šių darbų skirti medicinos temoms. Jo teiginys, jog žmogui būdingas poreikis maitintis, dauginimasis, aplinkinio pasaulio suvokimas ir mąstymas, rodo, kad Aristotelis rėmėsi organų veiklos ir jų sandaros stebėjimų duomenimis

Roma

Ji buvo įkurta 1 a. prieš mūsų erą. Medicina šioje civilizacijoje užsiėmė šeimos nariai, dažniausiai šeimos galva. Gydytojais dažniausiai būdavo atvykėliai graikai. Gydymas buvo gana drastiškas – nesveikus naujagimius išmesdavo į Tiberio upę, paliegusius vergus ištremdavo į Šv. Bartolomėjaus salą. Buvo nupaišyti pirmieji žmogaus kūno profiliai.

Gydytojai būdavo trijų rūšių: 1) Belaisviai, aptarnaujantys savo ponus, kurie

5.

juos paėmė į nelaisvę. Romoje turėti asmeninį vergą gydytoją būdavo didelis prestižo dalykas. 2) Išlaisvintieji, gydantys žmones už atlygį.

3) Atvykstantieji laisvi gydytojai, kurie būdavo labiausiai patyrę, gerbiami, kviečiami gydyti kilmingus žmones.

Gydyklos Romoje kūrėsi prie cirkų, termų, bibliotekų. Higiena romėnų valstybėje pagerėjo 5 a., kai buvo išleisti 12 lentelių įstatymai: žmones imti laidoti už miesto ribų, gėrimui uždraustas Tiberio vanduo, gerti reikėjo iš šaltinių, fontanų, sukurtas vandentiekis. Taip pat atidaryta daug viešųjų pirčių, kur žmonės praleisdavo daug laisvo laiko. Kuriamos pirmosios karo medicinos institucijos – karo ligoninės (valetudinarijos). Atidaromos medicinos mokyklos. Perimamos graikų medicinos pažiūros – idealizmas ir materializmas.

Romėnų mąstytojas Lukrecijus pirmąkart rašo apie gamtoje esančias nematomas sėklas – ligos priežastis, kurios susidaro dirvoje, ore. Kitas mokslininkas Asklepijatas rašė, kad organai sudaryti iš atomų, kuriuose pilna oro ir maisto. Pasak jo, maistas patenka į kraują, keliauja po organizmą, audiniuose juda kanalėliais – poromis, o kai šie susitraukia ar prasiplečia, žmogus suserga. Jis propagavo tinkamą mitybą, judėjimą, kvėpavimą grynu oru.

Žymiausias Romos gydytojas Klaudijus Galenas (131—211 m.) daug nuveikė tyrinėdamas kaulus. Kadangi tuo metu skrosti žmonių lavonus buvo draudžiama, jis tyrė šunis ir beždžiones. Taip sukaupė daug vertingų žinių apie vidaus organų sandarą, išvaizdą, funkcijas, kraujo apytaką. Parašė apie 200 veikalų. Jo teorija buvo remiamasi net 14 amžių. Galenas buvo didis keliautojas, gydė gladiatorius. Apie jo išmintį sklandė tiek daug kalbų, kad nėra nuostabu, jog jis tapo asmeniniu imperatoriaus gydytoju.

1656 m. Romos mieste siautus marui, buvo paplitę taip vadinami ,,Gydytojai Snapai‘‘. Jie dėvėdavo ilgą, žemę siekiantį drabužį, nešiojo kristalinius akinius, o veidą būdavo apsidengę vaškuota gelumbe. Ant nosies buvo užkabintas snapas, pilnas maloniai kvepiančių prieskonių. Rankose jie laikydavo rykštę ir rodydavo sergantiesiems, ką reikia daryti. Tokia apranga gydytojai stengdavosi neužsikrėsti. Tai buvo vienas pirmųjų pasaulyje gydytojų apsaugos kostiumų.

Bizantija, Arabų kalifatas

Šiose valstybėse buvo paplitusi vienuolynų medicina, kai vienuoliai gydydavo ligonius. Taip pat
egzistavo ir keliauninkų namai (Kesarijos). Į juos užsukdavo pasiligoję keliautojai ar pirkliai, norintys atsipalaiduoti po kelionių, išsigydyti negalavimus.

10 amžiuje Bagdade kūrėsi medicinos mokyklos. Tam įtakos turėjo tadžikų mokslininkas, gydytojas ir filosofas Avicena (Abu-Ali-Ibn-Sina, 980—1037 m.). Jis parašė „Medicinos kanoną“. Tai veikalas, kuriame buvo susistemintos beveik visos to meto anatomijos ir medicinos žinios. Apie 500 metų iš jo mokėsi busimieji gydytojai, šis veikalas turėjo įtakos medicinos plėtotei ne tik Azijoje, bet ir Europoje.

6.

Viduram¬žiai, Renesansas

Nuo 11 a., organizuojami bažnyčių, kuriasi Universitetai. Juose Dėstomi Hipokrato, Galeno veikalai.

13a. medicinoje įvyksta perversmas – sustiprėja bažnyčia, įkuriami dominikonų, pranciškonų ordinai, atsiranda inkvizicija. Dėl to nekrikščioniški veikalai sukrikščioninami, juose rašomi biblijiniai komentarai. Imta drausti skrodimus, mokslas tampa teoretinis.

XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje žmogaus anatomiją naujomis žiniomis papildė tapytojas, skulptorius, matematikas, fizikas ir išradėjas Leonardas da Vinčis (1452–1519 m.) Iki mūsų dienų išliko 775 jo anatominiai piešiniai su užrašais. Šie darbai — tai daugelio metų tyrimų, atliktų skrodžiant mirusiuosius, rezultatas.

16 amžiuje, silpnėjant feodalizmui, padėtis ėmė keistis. Pasaulyje gausėjo visokių atradimų, kelionių po pasaulį. Imta domėtis anatomija. Šio mokslo pradininku laikomas Andrėjas Vezalijus (1514—1564 m.). 1543 m. jis išleido traktatą „Apie žmogaus sandarą“. Atlikęs daug skrodimų ir eksperimentų, jis nuosekliai apibūdino žmogaus organus, nupaišė skeletus, raumenis. Jis buvo taip pasišventęs tyrinėti, kad net vogdavo lavonus ir praktikuodavosi, kad užsimerkęs galėtų atpažinti kiekvieną žmogaus kaulelį. Tuometinei auditorijai tai darė didžiulį įspūdį, todėl nenuostabu, kodėl jis buvo toks žymus ir gerbiamas studentų bei profesorių.

Kraujo apytaka susidomi kitas žymus anglų gydytojas Viljamas Harvėjus (1578—1657 m.). 1628 m. jis eksperimentuoja su gyvūnais, atranda didįjį kraujo apytakos ratą, tampa embriologijos pradininku. Jis išaiškino ir aprašė širdies darbą bei kraujo tekėjimą kraujagyslėmis, sukūrė žmogaus fiziologijos pagrindus.

Naujieji laikai

XVI a. visos Europos problema buvo higiena… Visuomeninės pirtys buvo uždaromos. Paprasti žmonės ėmė praustis geldose, o kai kurie, tarp jų ir aukštuomenė, išvis liovėsi praustis. Vandenį pakeitė kvepalai ir kitos kosmetinės priemonės, kuriomis trindavo kūną. Priviso blusų, utelių, jos knibždėte knibždėjo net įmantriuose didikų perukuose, drabužių klostėse. Todėl jie nuolat kasydavosi specialiomis lazdelėmis. Rūmų damos ant kaklo ar suknelių nešiojo blusgaudžius – nedideles, medaliono formos dėžutes su angele šone. Kadangi blusos mėgsta sulysti į plyšius, jos patekdavo ir į blusgaudžius. Jų ten prisirinkdavo šimtai.

XVIII a. Europoje imta tyrinėti maisto poveikį sveikatai. Nustatyta, kad alkoholis yra žalingas, nors ankščiau jis laikytas gyvenimo eliksyru. Ištirta, kad riebi mėsa neigiamai veikia kraujo apykaitą, apsunkina širdies darbą, o paukštiena, atvirkščiai, yra lengvesnis maistas.

Pagaliau XVIII ir XIX amžių sandūroje didelė pažanga pasiekta higienos srityje. Pasikeitus įpročiams imta dažniau praustis muilu, keisti patalynę, apatinius rūbus.

7.

Po pramonės perversmo daug žmonių iš kaimų ėmė keltis į miestus, kuriuose imta skubiai statyti daugiaaukščius butus. Gyvenimo sąlygos juose buvo antisanitarinės – šeimai buvo skiriamas tik vienas labai mažas kambarys, į kurį nebuvo atvestas net vandentiekis. Į šiuos būstus vos prasiskverbdavo saulės spinduliai ar gaivesnis oras. Čia lengvai plito ligos, epidemijos, kildavo gaisrai. Ir tik XIX amžiuje imta gerinti darbininkų gyvenimo sąlygas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2022 žodžiai iš 6606 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.