Medienos savybes
5 (100%) 1 vote

Medienos savybes

11

Mediena pasižymi kai kuriomis, tik jai vienai būdingomis prigimtinėmis savybėmis. Didžiausią praktinę reikšmę turi ypatinga jos spalva ir tankis, taip pat drėgmės poveikio pasekmės. Vieni medžiai – drebulė, liepa – išaugina visai baltą, kiti gelsvą, raudoną, treti net juodą medieną. Spalvą medienai suteikia joje esantys raugai, dervinės ir dažančios medžiagos. Dar nėra paprastų prietaisų, kuriais naudojantis būtų galima šiuos požymius išmatuoti, tiksliau apibūdinti.

Kai kurių medžių medienos spinduliniame pjūvyje yra matomas tik jai būdingas blizgesys. Jį suteikia ryškūs šerdies spinduliai. Šia savybe pasižymi kai kurių kietmedžių (buko, ąžuolo) ir ypač klevo mediena. Natūralus medienos blizgesys turi dekoratyviąją vertę, jo neretai ieškoma, pjaustant rąstus skirtingais pjūviais. Paviršiaus blizgesiui išmatuoti yra specialūs prietaisai, vadinami reflektometrais ir reflektoskopais.

Išilginiuose pjūviuose daugumai medienos rūšių būdingas gražus, dekoratyvus ir dažnai labai vertinamas piešinys, vadinamas tekstūra. Jis išryškėja, išilgai perpjovus medienos plaušelius, metines rieves ir šerdies spindulius. Medienos tekstūrą kartais dar paryškina ir kai kurios medžio augimo ydos (sveikosios šakos išraitai, miegantys pumpurai, prieaugos ir pan.).

Medienai būdingas specifinis kvapas. Jį teikia eteriniai aliejai, dervos ir rauginės medžiagos. Labiau kvepia šviežiai nukirsta mediena. Džiūvančios medienos kvapas mažėja. Aštresnis kai kurių medienos rūšių kvapas gali būti yda, jei gaminama tara maisto produktams laikyti, transportuoti.

Medienos spalva, blizgesys, tekstūra ir kvapas yra svarbiausi medžio rūšies atpažinimo požymiai.

Labai svarbi medienos savybė yra kaupti ir lengvai atiduoti vandenį. Medienoje esančio vandens kiekis vertinamas jos drėgnio rodikliu. Jis apskaičiuojamas kaip medienoje esančio vandens ir pačios medienos svorių santykis, išreikštas procentais. Jeigu šis procentas skaičiuojamas nuo absoliučiai sausos medienos, tai drėgnis vadinamas absoliučiuoju medienos drėgniu, o jei nuo drėgnos (dar nedžiovintos) medienos svorio, -santykiniu medienos drėgniu.

Vanduo medienoje yra užpildęs visus indus, tarpląstelinę erdvę, ląstelių tuštumas, įsigėręs į jų sieneles. Ta dalis vandens, kuri yra ląstelių sienelėse, vadinama higroskopiniu vandeniu, arba higroskopiniu drėgniu, o likusi, užpildanti ląsteles ir erdves tarp jų, – kapiliariniu, arba laisvuoju vandeniu, arba drėgniu. Higroskopinio vandens medienoje vidutiniškai būna apie 30 %. Laisvojo vandens kiekis labai nevienodas ir priklauso pirmiausia nuo medienos rūšies, jos augimo vietos bei klimato sąlygų.

Daugumos medžiagų bei gaminių standartai reglamentuoja didžiausią leidžiamą drėgnio ribą. Šviežiai nupjauta mediena visuomet būna drėgnesnė, negu leidžia gaminių standartai. Todėl gamybos metu mediena džiovinama, o išdžiovinta laikoma tik sausose vietose.

Medienos drėgnį galima nustatyti tikrinant svorį. Tam tikslui džiovinami ir periodiškai sveriami medienos bandiniai. Tai tikslus, tačiau ilgiau trunkantis būdas. Paprasčiau ir greitai medienos drėgnį galima nustatyti specialiais elektroniniais drėgmėmačiais. Bloga medienos savybė yra jos nuodžiūvis ir išbrinkis. Džiūdama mediena traukiasi, mažėja jos linijiniai matmenys ir tūris. Toks matmenų, ir tūrio sumažėjimas ir vadinamas nuodžiūviu. Jis ne visada pastebimas ir vyksta tik išgarinant higroskopinę drėgmę, kai drėgnis tampa mažesnis negu 30%. Didžiausias nuodžiūvis būna liestine kryptimi, mažesnis spinduline ir menkas, kartais ir visai nematomas – išilgai pluošto.

Sugerdama drėgmę (vandenį) sausa mediena didina savo linijinius matmenis ir tūrį. Si, priešinga nuodžiūviui, savybė vadinama brinkimu. Brinkimas vyksta ne visą mirkimo laiką, o iki ląstelių prisotinimo ribos, iki 30 % drėgnio.

Neigiama medienos savybė yra jos pleišėjimas ir rietimasis. Džiūvant medienai, drėgmė pirmiausia išgaruoja iš jos paviršiaus, iš išorinių sluoksnių ir tik vėliau iš gilesnių vidinių, sluoksnių.- Išoriniai medienos sluoksniai pradeda trauktis, kai vidiniai, dėl didesnio drėgnio, priešinasi traukimuisi. Dėl nevienodos atskirų sluoksnių tūrio kaitos vidiniai medienos įtempimai viršija jos stiprumo ribą, mediena supleišėja. Iš pradžių pleišėja paviršius, vėliau ir vidus.

Persimetimas taip pat yra medienos defektas, atsirandantis jai džiūvant arba drėgstant. Persimetimas būna išilginis arba skersinis. Išilginis pasireiškia dvejopai. Kai išdžiūvęs tiesus tašelis pasidaro lanko formos, plokščia lenta susisuka įvijai, įgaudama propelerio formą. Lanko formos išilginį persimetimą sukelia nevienodas atskirų medienos sluoksnių nuodžiūvis, o išilginį sraigtinį – skirtingas medienos pluošto nuokrypis nuo išilginės ašies. Skersinis persimetimas keičia medienos skerspjūvio formą. Kvadratinio skerspjūvio tašelis tampa stačiakampio arba rombo skerspjūvio tašeliu, plokščia lenta įsigaubia.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 808 žodžiai iš 1499 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.