Mediko profesija
5 (100%) 1 vote

Mediko profesija

TURINYS

1.MEDICINA IR JOS ISTORIJA……………………………..3-5

2.MEDIKO DARBAS…………………………………………6-7

3.ISTORINĖ VAIKŲ CHIRURGIJOS APŽVALGA…………7-9

4.LIETUVOS AUKŠTOSIOS MOKYKLOS………………..9-10

5.VILNIAUS UNIVERSITETO ISTORIJA……………….10-11

6.NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………12

MEDICINA IR JOS ISTORIJA

Klausimas, kas yra ligos esmė ir prasmė, kokios jos priežastys ir veikimas, rūpi žmonėms nuo senų senovės. Jis glaudžiai susijęs su įgimtu troškimu gyventi, su baime, kurią kelia nesuprantama gyvosios gamtos lemtis, padedanti išlikti rūšiai, bet individą pasmerkianti išnykti. Neįveikiamos jėgos, tolydžio kreipiančios gyvenimo eigą nenuspėjama linkme, reikalauja labai gero gebėjimo prisitaikyti. Dalis to prisitaikymo vyksta nesąmoningai.

Tačiau žmogaus raida, jo tapsmas protingu padaru labai sumažino tą nesąmoningąją dalį.Taip brangiai žmogui tenka mokėti už tai, kad jis išsiugdė sugebėjimus pajungti sau daugelį gamtos dėsnių. Vis labiau prarandant apsaugines reakcijas, kylančias iš pasąmonės, ir kartu atbunkant jutiminiams suvokimo bei įspėjimo mechanizmams stiprėjo nežinomybės, gresiančio likimo baimė, kai vienas ir tas pats išrinktasis būdavo ir savo amato meistras, ir terapijos žinovas, ir mokėdavo paveikti sielą.

Ne vien smalsumas ir baimė pavertė žmogų tyrinėtoju. Tikriausiai ne tik troškimas pažinti ir nerimas dėl ateities, bet ir artimo meilė, silpnojo bei ligonio atjauta paskatino plėtoti gydymo meną. Jau anais tolimais laikais, prieš tūkstančius metų, gydytojai daug ką mokėjo. Iškastiniai griaučiai liudija, kad lūžę kaulai buvo gerai sustatomi ir įtveriami. Buvo kas geba sėkmingai amputuoti, šalinti svetimkūnius ir net atvožti kiaušą. Stebėtinai

daug senovėje buvo žinoma ir apie gyvulinių, augalinių bei mineralinių medžiagų gydomąją galią.

Psichoterapija – neatskiriama pirmykštės medicinos dalis. Tūkstančius metų magikos žinios ir magiški veiksmai, skirti žmonėms gydyti, buvo žinių privilegija ir jų pareiga; be to nebūtų galėjusi egzistuoti šventyklų medicina. Bet amžiams bėgant vis labiau nyko gydymo vienovė.

Chirurgija buvo atiduota pirtininkams – viduramžių gydytojui ji buvo per prasta. Vidaus ligų diagnostika ir gydymas, aukštosiose medicinos mokyklose išplėtoti ligi tobulų loginių schemų, vis labiau tolo nuo gyvenimo – schemoms trūko turinio.

“Psichoterapija”, tiesa, galutinai neišnyko, bet ją žlugdė vis didesnis kūno ir sielos supriešinimas. Pagaliau ji įgavo išvirkščią prasmę ir tapo baimės įrankiu.

Ilgas buvo kelias į suvokimą, kad medicina – tai ne mokslas apie ligas, bet mokslas apie ligonį. Dar net ir XIX amžiuje, tapusiame didžiųjų gamtos ir mokslo atradimų epocha, sistemingam kūno struktūrinių elementų ir jų funkcijų tyrimui buvo skiriama tie daug dėmesio, kad patį žmogų tyrėjai kaip ir užmiršdavo.

Didiesiems protams, iš naujo atrandantiems psichologiją (Froidui, Jungui, Adleriui ir kt.), pradžioje buvo sunku. Jie buvo puolami kaip revoliucingi ramybės drumstėjai, kurių atseit nežabota vaizduotė gresianti išmėgintai ir tvirtai visuomenės struktūrai. Bet po daugybės ginčų tarp “mokyklinės medicinos” ir naujais metodais dirbančių psichoanalitikų, iškėlusių visai naujas sąvokas ir gydymo būdus, kurių veiksmingumas netrukus tapo akivaizdus, net ir specialistai nebegalėjo ignoruoti aiškių tiesų: žmogus yra būtybė, turinti kūną ir sielą; jo kūno sveikata labai priklauso nuo jo sielos būsenos, kuri savo ruožtu abipusiais ryšiais susijusi su aplinka.

Todėl moderniajai medicinai tenka atsižvelgti dar ir į papildomus aspektus, kurie kartu su konkrečiomis ligos priežastimis gali lemti individo sveikatą ir ligą, – tai paties žmogaus “socialinis gyvenimas” ir socialinės aplinkos, kurioje jis gyvena, kultūrinė situacija. Šeima, profesija, pajamos, buto sąlygos, senatvės aprūpinimas ir daug kitų dalykų sąlygoja socialinę žmogaus situaciją. Kai kuriuos iš jų galima ir pakeisti, tad žmogus nebūtinai turi visus juos priimti tokius kaip yra. Kur kas mažiau įtakos jie gali padaryti tai savo gyvenimo daliai, kurią mes apibrėžiame kaip žmonių bendravimą. Juk aiškiai matome, kad kuo patikimiau veikia socialinė sistema, tuo mažiau žmogui rūpi jo artimas.

Mūsų socialinės struktūros pasikeitimas ir su juo susijusi konkurencinė mąstysena suteikė mums aukštą gyvenimo lygį ir bemaž tobulą aprūpinimą, bet užtat neabejotinai nukentėjo žmonių tarpusavio santykiai. Nebesijausdamas saugus didelėje šeimoje, nebematydamas gyvenimo prasmės senatvėje, klaidingai vertindamas dvasios bei kūno gyvybingumą ir jausdamasis nepajėgus konkuruoti su veržliu jaunimu, dažnas suserga organiškai nepaaiškinamomis ligomis, kartais net miršta vadinamąja “pensininko mirtimi” – atsirado jau ir tokia sąvoka. Tai pavojinga tendencija, turinti visus socialinės dezorganizacijos požymius.

Su ja nesutinka vis gausesnės grupės, kurios tam tikrais apsauginiais mechanizmais priešinasi beveidei galiai, vadinamai visuomene, arba atsiriboja nuo jos. Bet atsiribojimas, izoliacija ir jos padarinys – vienatvė – yra
individui sunkiausiai pakeliami, jie gali išprovokuoti didelę jo gyvenimo krizę. Psichosomatinei medicinai yra žinoma, jog tokiomis krizėmis dažnai prasideda ligos, o kartais jos komplikuoja ir pačią ligos eigą. Tačiau žmogus savo elgesiu gali išreikšti nepalankumą ne tik visuomenei arba kurioms nors jos grupuotėms, bet ir aplinkiniams – šeimos nariams, draugams, bendradarbiams ir t.t. Svarbu nepamiršti, kad ir šiuo atveju sociologinės sąlygos neretai paskatina nepageidaujamus procesus, kurie gali ir labai blogai baigtis.

Be abejo, reikia atsižvelgti ir į tai, kad, ko gero, daugumai žmonių tenka išgyventi krizes, kurių priežastys gali būti įtampa ir prieštaravimai, praradimai ir nusivylimai. Jeigu žmogus nebeįstengia susidoroti su iškylančiais jam prieštaravimais (bent jau blaiviai juos įvertinti), didėja pavojus susirgti.

Dabartinės gyvenimo sąlygos labai lengvai išprovokuoja krizes individo gyvenime ir po to palieka jį su jo problemomis. Medicina privalo atitinkamai reaguoti – tirdama, gydydama ir slaugydama žmogų traktuoti jį kaip visumą, neišleisti iš akių jo aplinkos ir jo reagavimo ypatybių. Tikslios mokslinės analizės epochoje tatai verčia gerokai pakeisti mąstyseną: nebegalima ligos laikyti nelaime, kuri tam tikromis sąlygomis ištiktų kiekvieną žmogų, taigi turi būti gydoma ir gali būti išgydyta vadovaujantis tam tikrais terapijos principais. Šiandien jau neabejojama, kad daugelio ligų baigtis labai priklauso nuo esamų socialinių sąlygų. Socialinės apsaugos įstatymai, laiduojantys pakankamą medicininę reabilitaciją, savaime aišku, yra būtini; tačiau nė kiek ne mažiau svarbu nuolatinis ir nuoširdus mūsų dėmesys tiems mūsų visuomenės nariams, kuriems reikia pagalbos, nelaimingiems ir ligoniams. Artimo meilė teikia saugumo pojūtį, kuris nepaprastai padeda sveikti. Visa socialinė apsauga, kad ir labai vertinga, menkai tepadės, jei bus sunykę žmonių tarpusavio ryšiai. O medicinos mokslas savo ruožtu, nepriklausomai nuo to aukštesniojo aspekto, privalo spręsti konkrečius uždavinius – teikti gydytojui profesinių žinių, tirti ir gydyti ne tik ligonį, bet ir ligą kaip reiškinį.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1136 žodžiai iš 3297 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.