Medžiagų apykaita ir mityba
5 (100%) 1 vote

Medžiagų apykaita ir mityba

TURINYS

1. Įžanga………………………………………………………………………………………………………….3

2. Virškinimas………………………………………………………………………………………………….4

3. Alkis, apetitas, sotumas………………………………………………………………………………….4

4. Mityba ir jos rėžimas……………………………………………………………………………………..5

5. Energijos balansas, jos sunaudojimas ir išeikvojimas…………………………………………7

6. Pagrindinės maisto medžiagos………………………………………………………………………..8

7. Mikroelementai, vanduo, skaidulos…………………………………………………………………10

8. Vitaminai…………………………………………………………………………………………………….11

9. Sveikas maistas……………………………………………………………………………………………15

10. Genetika……………………………………………………………………………………………………..15

11. Maistas ir protinis darbas………………………………………………………………………………16

12. Sveikos mitybos piramidė……………………………………………………………………………..18

13. Virškinimo organus veikiantys vaistai…………………………………………………………….20

14. Išvados………………………………………………………………………………………………………..22

15. Literatūros šaltiniai……………………………………………………………………………………….23

ĮŽANGA

Medžiagų apykaita, metabolizmas ( gr. metabole – kitimas), cheminių reakcijų, vykstančių gyvame organizme, visuma. Tai lemia gyvybę. Organizmas visą laiką santykiauja su aplinka: ima iš jos maisto medžiagas, jas skaido, kai kuriuos apykaitos produktus naudoja naujoms medžiagoms sintetinti, nereikalingas medžiagas šalina. Energija atsipalaidavusi skylant maisto medžiagoms, naudojama ląstelės komponentams sintetinti, medžiagoms pernešti į ląsteles, raumenims susitraukti ir kitiems procesams.

Medžiagų apykaitai svarbūs vitaminai, mineralinės medžiagos, vanduo. Vitaminų yra kofermentų sudėtyje. Be jų fermentai esti neaktyvūs. Iš mineralinių medžiagų ypač svarbus kalcis ir fosforas (kaulinio audinio komponentai), natrio, kalio ir chloro jonai (palaiko ląstelės osmosinį slėgį, svarbūs nerviniam impulsui perduoti), mikroelementai (pvz.: varis cinkas, manganas, kurie palaiko fermentų aktyvumą). Vanduo yra ne tik terpė, bet ir daugelio cheminių reakcijų komponentas.

Mityba – organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis. Moksliškai pagrįsta mityba vadinama racionalia, subalansuota, adekvačia arba sveika. Mityba formavo aplinkos veiksniai – dirvožemis, klimatas, augalija, gyvūnija, socialinė aplinka, ekonomika, maisto produktų gamyba, darbas, tradicijos. Nepakankama mityba lėtina augimą, fizinį ir psichinį vystimąsi, mažina atsparumą ligoms, darbingumą. Dėl per gausios arba nesubalansuotos mitybos sutrinka medžiagų apykaita, galima susirgti su tuo susijusiomis ligomis (akmenlige, ateroskleroze, cukriniu diabetu, schemine širdies liga, hipertonine liga). Racionali mityba derinama su fiziniu aktyvumu, gali pailginti aktyvų gyvenimą, apsaugoti nuo daugelio ligų. Išvengti ligų, kurias sukelia medžiagų apykaitos sutrikimai, padeda mažesnis gyvulinių riebalų, cukraus valgomosios druskos vartojimas. Speciali ligonių mityba vadinama dietine.

1. Virškinimas

Virškinimas – tai maisto ir energetinių medžiagų skaidymas iki dalelių, kurias organizmas gali įsiurbti žarnyne bei panaudoti kaip energijos šaltinį įvairioms reikmėms (visiems organizme vykstantiems gyvybiniams procesams, augimui ir atsinaujinimui). Virškinimas susideda iš kelių etapų: maistas mechaniškai smulkinamas, maisto medžiagos apdorojamos, skaidomos (čia itin svarbūs fermentai), o suskaidytos dalelės įsiurbiamos. Virškinimo metu sudėtingos cheminės medžiagos (baltymai, riebalai ir angliavandeniai) yra skaldomos iki paprastesnių junginių, kurie patenka į kraują ar limfą ir panaudojami organizme naujų audinių statybai ar kaip energijos šaltinis. Kiekviena maistinė medžiaga turi tik ją skaldantį fermentą. Burnoje maistas yra sukramtomas, susmulkinamas ir sudrėkinamas. Seilėse yra fermentas amilazė, kuris skaldo angliavandenį – krakmolą. Toks susmulkintas ir seilių sudrėkintas maistas patenka į skrandį. Skrandžio sultyse esantis fermentas pepsinas skaldo baltymus, o lipazė – riebalus (lipazė skaldo tik pieno riebalus).Iš skrandžio apdorotas maistas, kuris jau panašus į košelę, patenka į dvylikapirštę žarną. Joje maistą veikia kasos sultys ir tulžis. Į kasos sulčių sudėtį įeina fermentai, skaldantys, baltymus, riebalus ir angliavandenius. Plonojoje žarnoje maistinės medžiagos skaldomos iki galutinių produktų ir įsisavinamos. Iš plonosios žarnos neįsisavinto maisto masė pereina į storąją žarną, kurioje formuojasi išmatos.

1.1. Virškinimo

linis

• ekstraląstelinis distancinis

• membraninis (kontaktinis, pasieniais)

Virškinimo tipai charakterizuojami ne tik veiksmo vieta, bet ir fermentų šaltiniu:

• nuosavas virškinimas, kada fermentų šaltinis yra pats organizmas

• simbiotinis virškinimas, kuris vyksta virškinimo trakto mikroorganizmų dėka, autolitinis virškinimas.

2. Alkis, apetitas, sotumas

Alkis – noras valgyti, kurį sukelia periodiškai susiformuojanti mitybos centro jaudinimo būklė. Į hipotalamą, kuriame yra dvilypis mitybos centras (alkio ir sotumo) ateina dirginimo srautas iš tuščio virškinamojo trakto, taip pat iš kraujo, kai jame sumažėja maisto medžiagų koncentracija.

Apetitas – noras valgyti ir malonumo jausmas valgant. Apetito pojūtis priklauso nuo alkį ir sotumą reguliuojančių centrų, kurie yra galvos smegenyse (hipotalame). Sumažėjus kraujyje riebiųjų ir amino rūgščių, o ypač gliukozės, dirginamas alkio centras, o padaugėjus – sotumo. Alkio centrą per nervus gali dirginti tuščio žarnyno alkio judesiai, o sotumo – tempimo receptorių dirginimas, skrandžiui pasipildžius. Stiprios neigiamos emocijos, nereguliarus maitinimasis, infekcinės ligos, neskanus, neįvairus, nevitaminingas maistas mažina apetitą, o tinkamas mitybos režimas – didina. Geras apetitas yra vienas svarbiausių sveikatos požymių.

3. Mityba. Mitybos režimas vaikams, nėščioms, pagyvenusiems, vegetarams, suaugusiems

Mityba – organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis. Moksliškai pagrįsta mityba vadinama racionalia, subalansuota, adekvačia arba sveika. Nepakankama mityba lėtina augimą, fizinį ir psichinį vystimąsi, mažina atsparumą ligoms, darbingumą. Išvengti ligų, kurias sukelia medžiagų apykaitos sutrikimai, padeda mažesnis gyvulinių riebalų, cukraus, valgomosios druskos vartojimas.

Pagrindiniai sveikos mitybos principai:

• Saikingumas. Net ir būtina maisto medžiaga, jeigu jos vartojama per daug, yra kenksminga sveikatai.

• Įvairumas. Reikia valgyti kuo įvairesnį maistą, nes su maistu organizmas gauna apie 40 maistinių medžiagų.

• Subalansavimas. Mitybos subalansavimas – tai tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis.

Mitybos rėžimas. Racionalaus maitinimosi svarbiausias principas: valgyti dažniau, bet po ne daug. Paros maisto raciono energinės vertės dalis kiekvienam valgymui priklauso nuo darbo veiklos, fizinio krūvio ir amžiaus.

Ypač svarbu reguliuoti vaikų mitybos režimą. Augantis vaiko organizmas reikalauja pilnavertės mitybos ir griežto valgymo grafiko. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažniau jis turi valgyti.

Nėščiosios maiste turi būti pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vitaminų.

Žmonės po 55-60 metų turi maitintis kiek kitaip, nes mažėjant organizme medžiagų apykaitai ir fiziniam aktyvumui, maisto organizmui reikia mažiau. Jiems svarbiausia – valgyti griežtai tuo pačiu metu, riboti maisto kiekį, vengti ilgų pertraukų tarp valgymo. Geriausia valgyti 4-5 kartus per dieną.

Vegetarai maitinasi vien augaliniu maistu arba augaliniu ir iš dalies gyvuliniu maistu. Vegetarai teigė, kad mėsa organizme sudaro toksinių medžiagų, nuodijančių organizmo ląsteles, trumpinančių gyvenimą, darančių žmones dirglius ir kraujo trokštančius. Augalinis maistas esąs tinkamas žmogaus virškinimo sistemai. Vegetariška mityba gydanti kai kurias ligas, be to esą neetiška žudyti gyvulius. Gyvulinės kilmės maistą atsisakoma valgyti dėl įvairiausių priežasčių: sveikatos, religijos, ekonomijos, mados,. Žmonių nevalgančių mėsos, pieno produktų, kiaušinių, vis daugėja. Negalima be atodairos skleisti vegetarizmo. Ypač nederėtų tikrąjį vegetarizmą siūlyti kūdikiams, vaikams, paugliams, jaunuoliams, kurių organizmas auga ir vystosi, ir jam reikia gyvulinės kilmės baltymų, geležies, vitaminų ir kitų gyvuliniame maiste esančių komponentų. Netinka vegetariškai maitintis nėščioms, kūdikį maitinančioms motinoms, ligoniams, dirbantiems sunkų fizinį darbą žmonėms. Tačiau vyresniame amžiuje, kai sumažėja energijos eikvojimas, pasitarus su gydytoju bei atlikus laboratorinius tyrimus, galima vartoti tik augalinį maistą ir tinkamai subalansuotą.

Sveikam suaugusiam žmogui rekomenduojama valgyti 3-4 kartus per dieną. Kiekvieno valgymo metu gaunamas energijos kiekis taip pat turi skirtis. Racionaliausias toks režimas, kai per pusryčius ir pietus žmogus gauna daugiau nei du trečdalius paros raciono, o vakarienei – mažiau nei trečdalį. Vakarieniauti reiktų likus maždaug dviem valandom iki miego. Nereguliariai valgantys (kartą ar du kartus per parą) žmonės dažnai suserga virškinimo trakto ligomis.

Rekomenduojami energijos poreikiai:

Suaugę žmonės pagal atliekamą darbą ir tam eikvojamą energiją skirstomi į 5 fizinio aktyvumo grupes.

Fizinio aktyvumo grupė Energijos kiekis (kcal)

Vyrams Moterims

I (labai lengvas darbas – tarnautojai, studentai) 2100 – 2450 1800 – 2000

II (lengvas fizinis darbas – pardavėjai, medicinos seserys, aptarnavimo sferos darbuotojai) 2500 – 2800 2100 – 2200

III (vidutinio sunkumo fizinis darbas – chirurgai, autobusų vairuotojai ir kiti dirbantys mechanizuotą darbą) 2950 – 3300 2500 – 2600

IV (dirbantys sunkų fizinį darbą – ūkininkai, statybininkai
ir kiti dirbantys nemechanizuotą ar iš dalies mechanizuotą fizinį darbą) 3400 – 3850 2850 – 3050

V (dirbantys labai sunkų fizinį darbą – betonuotojai, krovėjai, miško darbininkai ir kiti, dirbantys nemechanizuotą fizinį darbą) 3750 iki 4200 –

Gausiai pavalgius patariama bent jau dvi valandas nesimankštinti. Nuolat sportuojant gerėja medžiagų apykaita. Sportuojantis žmogus jaučiasi daug geriau nei nesportuojantis. Žmonių, kurie mankštinasi daug geresnė savijauta, mažiau serga įvairiomis ligomis.

4. Energijos balansas. Jos sunaudojimas ir išeikvojimas

Energijos balansas – dydis, kuris nustato kiek organizmas gamino energijos ir kiek jos išeikvojo.

Bet kokiai veiklai reikia energijos. Mūsų organizmas turi maistą paversti energijos atsarga, kuria būtų galima bet kada pasinaudoti. Šis sudėtingas procesas prasideda nuo to, kad maistas skrandyje ir žarnyne virškinimo metu yra suskaidomas ir išsiskiria maistingosios medžiagos, tokios kaip gliukozė, riebiosios rūgštys ir aminorūgštys.

1. Maistingosios medžiagos iš maisto absorbuojamos tiesiai į kraują ir paskirstomos ląstelėms visame kūne.

2. Ląstelės gliukozę ir riebiąsias rūgštis panaudoja kaip kurą sudėtingoje cheminių reakcijų sekoje, reikalingoje energija išgauti. Ši energija saugoma ATP (adenozintrifosfato) molekulėmis.

3. Kai ląstelės įtraukiamos į kokią nors veiklą išsiskiria sukauptoji energija.

Energijos poreikis iš dalies priklauso nuo fizinės veiklos. Žmogus, dirbantis sėdimą darbą, apie 70% dienos energijos sueikvoja savo širdies bei kitų organų darbui ir kūno temperatūrai palaikyti.

Pagrindinės maisto medžiagos. Mikroelementai, vanduo, skaidulos.

Su maistu žmogus gauna apie 40 įvairių maistinių medžiagų. Pagrindinės maisto sudedamosios dalys yra baltymai, riebalai, angliavandeniai, mineralinės medžiagos ir vitaminai. Kiekviena iš pagrindinių maisto medžiagų turi savo funkcijas.

Baltymai.

Organizmas vartoja baltymus audiniams, pvz,: odai, raumenims, vidaus organams, plaukams ir nagams, auginti ir atstatyti. Baltymai sudaryti iš aminorūgščių. Aminorūgštys skirstomos į „nepakeičiamąsias“ – kurios nesintetinamos organizme ir turi būti gaunamos su maistu, ir „pakeičiamąsias“ – kurios gali būti sintetinamos, esant kitų su maistu gautų aminorūgščių pertekliui. Nepakeičiamos aminorūgštys yra leucinas, izoleucinas, lizinas, metioninas, fenilalaninas, treoninas, triptofanas, valinas. Vaikams nepakeičiamoji aminorūgštis yra ir histidinas.

Baltymai gaunami su gyvulinės ir augalinės kilmės maistu. Pagrindiniai pripažinti baltymų šaltiniai yra mėsa, pienas, kiaušiniai ir žuvis. Nemažai baltymų galima gauti su pupelėmis, riešutais, grūdiniais maisto produktais. Tačiau nepakeičiamųjų aminorūgščių daugiausia yra gyvūniniuose baltymuose. Suaugęs žmogus apie pusę reikiamo baltymų kiekio turėtų gauti su gyvuliniu maistu. Augaliniai baltymai virškinami sunkiau ir blogiau įsisavinami.

Vidutiniam suaugusiam žmogui per dieną reikia nuo 45 g (moterims) iki 53 g (vyrams) baltymų. Tokį kiekį galima gauti su 160-185 g liesa, ant grotelių kepta mėsa, 180-210 g kieto sūrio, 7-8 kiaušiniais ar 17-20 riekių rupios duonos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5581 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.