Terjerai ir taksai
Iš terjerų Lietuvos medžiotojai daugiausiai augina šiurksčiaplaukius foksterjerus ir jagdterjerus. Trumpaplaukių foksterjerų ir ypač Velso terjerų augina mažiau.
Su terjerais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Urve besislepiantį žvėrelį jie išvaro, o neretai net pasmaugia ir išvelka. Šie šunys yra universalūs, todėl puikiausiai naudojami kanopinių žvėrių ir paukščių medžioklėse, seka sužeisto žvėries kraujo pėdsaku. Noriai eina į vandenį. Tai nedidelio ūgio, energingi, medžioklėje drąsūs, aršūs ir azartiški, turintys didelius ir stiprius nasrus šunys. Uodegos trumpos, nes mažiems šuniukams jos patrumpinamos. Reikalui esant, už uodegos jie traukiami iš urvo. Terjerai dėl nedidelio ūgio tinkami auginti mieste.
Šiurkščiaplaukis ir trumpaplaukis foksterjerai. Labai artimos Anglijoje išvestos šunų veislės. Skiriasi tik kailiu. Šiurkščiaplaukių foksterjerų plaukas ilgas, tankus, šiurkštus, kiek panašus į šerius. Snukio galas apaugęs kiek pailgėjusiais plaukais. Todėl šuo atrodo ūsuotas ir barzdotas. Juos būtina pastoviai triminguoti. Trumpaplaukių foksterjerų plaukas trumpas, lygus, prigludęs prie kūno. Foksterjerai nedidelio ūgio. Kūno siluetas kvadrato formos. Kaklas gana ilgas, raumeningas. Taip pat gana ilgas ir snukis. Ausų galai nulinkę žemyn. Margi, dažniausiai trijų spalvų: baltos, juodos, rudos. Visada vyrauja balta spalva, kartais būna beveik ištisai balti.
Jagdterjeras. Nesena, Vokietijoje išvesta veislė. Labai universalūs šunys. Juodi su rudomis dėmėmis ant krūtinės, kojų.
Taksai. Nedideli, trumpomis, stipriomis, pritaikytomis rausti žemę, kojomis. Liemuo ilgas. Uodega taip pat ilga. Raumeningi, tvirtų kaulų. Dažniausiai juodi ir rudi. Juodi taksai turi rudas dėmes ant galvos ir kojų. Medžioklės instinktas stiprus. Pakankamai drąsūs ir ištvermingi. Turi gerą uoslę. Tai urviniai šunys. Su jais urvuose medžiojamos lapės, mangutai, barsukai, bebrai. Urve besislepiantį žvėrį jie išvaro, o neretai net pasmaugia ir išvelka. Taksai turi gerą uoslę ir lengvai seka pėdomis. Žvėrį persekioja lodami. Todėl tinka naudoti kaip skalikus. Lietuvoje su jais medžiojami šernai, elniai. Žvėrys nuo šių mažų, trumpakojų ir negreitų šunų traukiasi nelabai bijodami, todėl ramiai, lėtai. Dėl nedidelio ūgio tinka auginti miesto sąlygomis.
Trys taksų veislės: trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir SiurkSčiaplaukiai. Jie skiriasi tik kailiu. Trumpaplaukių plaukas trumpas, prigludęs, kailis be vilnaplaukių. Ilgaplaukių plaukas ilgas, minkštas, tiesus arba kiek banguotas, kailis su tankiais vilnaplaukiais. Šiurkščiaplaukių plaukas šiurkštus, neilgas, tiesus, labai prigludęs prie kurio, ant smakro pailgėję plaukai sudaro nedidelius ūsus ir barzdą, virš akių ryškūs pailgėjusių plaukų antakiai.
Medžioti su šunimis urvuose nuo vasario 15 d. iki spalio l d. draudžiama.
Kraujasekiai šunys
Kraujasekiai – tai medžiokliniai šunys naudojami sužeistų kanopinių žvėrių suradimui pagal kraujo pėdsakus. Gali susekti žvėrį pagal paros ir netgi senesnį kraujo pėdsaką.
Labiausiai žinomi bavarų ir Hanoverio kraujasekiai. Tai trumpaplaukiai, įvairių atspalvių rudos spalvos su ilgomis nukarusiomis ausimis šunys. Hanoverio kraujasekių ūgis iki 55 cm, o bavarų – iki 50 cm.
Lietuvos medžiotojai šių veislių šunų turi nedaug. Kraujasekiais jie naudoja kitų veislių šunis. Tam geriausiai tinka jautriausią uoslę turinys šunys, dažniausiai kurtsharai ir dratharai. Tinka taksai, laikos, latvių skalikai, kartais ir kiti šunys.
Kurtai ir skalikai
Kurtai yra pirmieji medžiokliniai šunys. Labai siauros „specializacijos“. Jų tėvynė – Azijos ir Europos pietūs. Charakteringas eksterjeras: „sausi“, „lengvi“, nukarusiomis ausimis, ilga siaura galva, išlenkta nugara, įtrauktu pilvu, ilgomis kojomis. Plaukas įvairus: trumpas, ilgas, lygus, banguotas. Didžiausi iš visų medžioklinių šunų. Stiprūs, be galo ištvermingi ir labai greiti (kai kurie trumpose distancijose bėga iki 90 km/ vai. greičiu). Puikaus regėjimo. Uoslė skirtingų veislių nevienodai išlavėjusi, bet daugiausia prasta. Su jais atviruose plotuose – plynuose laukuose, stepėse, pusdykumėse, dykumose – medžiojami kiškiai, lapės, smulkūs kanopiniai. Medžiojama be šautuvo. Kurtai turi pavyti, sugriebti ir nužudyti, bet nesudraskyti. Vydamiesi žvėrį neloja.
Kurtų Lietuvoje nedaug ir tuos dažniausiai laiko ne medžiotojai, o šiaip šunų mylėtojai. Galimybės su šiais šunimis medžioti mūsų krašte ribotos, nes laukuose daug įvairiausių tvorų, į kurias šie greiti žvėrys atsitrenkia ir susižaloja.
Labiausiai paplitusios šios kurtų veislės: rusų ilgaplaukiai kurtai, tazi (lažas, kazachų kurtas, Vidurinės Azijos kurtas), taiganai (Azijos kurtas, kirgizų kurtas), afganų kuriai.
Rusų ilgaplaukis kurtus. Pats didžiausias ir greičiausias, bet tik nelabai ilgose distancijose – tikras sprinteris (kitų veislių kurtai ne tokie greiti, bet labai ištvermingi, ilgai gali persekioti žvėrį – stajeriai). Todėl tinka medžioklei, palyginti, nedideliuose atviruose plotuose. Labai stiprūs – vienintelis šuo
pasaulyje sugebantis sulaikyti vilką. Kailis įvairių spalvų, plaukas ilgas, banguotas. Vydamasis žvėrį vadovaujasi vien regėjimu. Jį „pametęs iš akių“ grįžta pas šeimininką.. Veislė išvesta Rusijoje, bet po Spalio perversmo tėvynėje beveik išnyko. Išliko tik rusų emigrantų Anglijoje dėka.
Tazi. Labai sena veislė. Stambūs, įvairių spalvų, trumpo plauko. Elegantiško stolo. Tipiškas dykumų kurtas. Ne toks greitas kaip rusų ilgaplaukis kurtas, be to, persekiodamas žvėrį, vadovaujasi ne vien regėjimu, bet ir uosle. Todėl dalinai tinka medžioklei Lietuvoje.
Taiganas. Tai kalnų kurtas. Kiek smulkesnis. Turi nuokaras ant ausų, kojų. Gerai dirba ne tik regėjimu, bet ir uosle. „Pametęs iš akių“ žvėrį, pagal kvapą susiranda pėdsakus ir persekioja toliau. Bene vieninteliai iš kurtų, persekiojamą žvėrį aploja.