Meilė
5 (100%) 1 vote

Meilė

Referatas

Filosofija kaip filosofinė antropologija

Apie meilę

Žmogus mąsto arba apie pasaulį, arba pats apie save. Antikos

filosofai ikisokratikai – Talis, Anaksimandras, Anaksimenas, Demokritas, Herakleitas – mąstė apie pasaulį. Juos domino ir stulbino regimasis kosmoso vaizdas. Siekdami suprasti, iš ko sudarytas pasaulis, jie ieškojo pirmojo visų daiktų elemento, visą būtį vienijančio prado – archė. Taigi filosofavimo kilmės šaltinis yra nuostaba. Platonas rašė. „Nuostaba yra nuostata žmogaus, kuris tikrai myli tiesą; juk nėra filosofijos kitos pradžios, kaip tik nuostaba“. Aristotelis jo mintį dar labiau išplėtė. Pasak jo, „nuostaba ir anksčiau, ir dabar skatina žmones filosofuoti. Iš pradžių jie stebėjosi tuo, ką tiesiog matė, bet nesuprato. Vėliau jie pamažu skverbėsi gilyn ir ėmė kelti reikšmingesnius klausimus, kaip antai apie Mėnulio, Saulės ir žvaigždžių judėjimą arba apie Visatos kilmę. O kas klausia ir stebisi, tas jaučiasi nežinąs“.

Filosofas, teigia Platonas, nuo kitų žmonių skiriasi tuo, kad jis siekia įžvelgti tiesą. Dažniausiai žmonės tenkinasi atsitiktinėmis nuomonėmis, įspūdžių nuotrupomis. O filosofas trokšta pamatyti tai, kas visada tapatu sau, – nekintamą daiktų esmę. Filosofas jaučiasi nežinąs ir todėl jis trokšta žinoti. Jis myli išmintį. Platonas veikale Puota rašo, jog nefilosofuoja ir nesiekia išminties tik dievai ir kvailiai, nes Dievas žino išmintį, o kvailys, „nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas“, tiesiog per daug savimi patenkintas ir mano ją žinąs.

Mes remsimės prielaida, kad filosofija yra meilė išminčiai ir nuolatinis jos siekimas. Tačiau šiuo vadovėliu kviesime jus mąstyti ne apie pasaulio sandarą ar būties prasmę, o apie žmogų. Pirmieji žvilgsnį nuo kosmoso į žmogų nukreipė sofistai. Žmogus, teigė sofistas Protagoras, yra visų daiktų matas. Esančių – kad jie yra. Nesančių – kad jų nėra. Visas filosofijos mokyklas, pasirinkusias mąstymo atsparos tašku būtent žmogų, galima pavadinti vienu bendru pavadinimu – filosofine antropologija. Todėl ir šiam vadovėliui labiau tiktų pavadinimas „Filosofinė antropologija“, bet paprastumo sumetimais pavadinome jį „Filosofija“. Filosofinės antropologijos terminas yra pakankamai platus. Jis apima ir antikos etiką, kuri siekė atsakyti j klausimą „Koks gyvenimas geriausias žmogui“, ir XVI-XVII a. mąstytojus, pvz., racionalistą Mišelį Montenį (Montaigne), egzistenciškai filosofavusį Blezą Paskalį (Pascal). Filosofine antropologija gali būti laikomas ir egzistencializmas ((Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard), Žanas Polis Sartras (Sartre), Alberas Kamiu (Camus)). ir gyvenimo filosofija ((Artūras Šopenhaueris (Shopenhauer), Frydrichas Nyčė (Nietzsche), Viljamas Džeimsas (James)), ir dialogo filosofija ((Francas Rozenc-veigas (Rosenzweig), Martinas Buberis (Buber), Emanuelis Levi-nas (Levinas)), ir aksiologija ((Maksas Šėleris (Scheler). Nikolajus Hartmanas (Hartmann)).

Tačiau ir filosofai racionalistai – Aristotelis, Imanuelis Kantas (Kant), Georgas Hėgelis (Hegef), kuriuos įprasta laikyti metafizikais, nes jie svarstė visg pirma būties ir pažinimo galimybės klausimus, taip pat siekė atsakyti j klausimą „Kas yra žmogus?“, l. Kantas Grynojo proto kritikos skyriuje „Apie aukščiausiojo gėrio idealą“ proto tikslus nusako trim pamatiniais klausimais, aprėpiančiais visus proto interesus -tiek teorinius, tiek praktinius: „Ką aš galiu žinoti? Ką aš privalau daryti? Ko aš galiu tikėtis?“ Vėliau jis iškelia ir ketvirtąjį klausimą – „Kas yra žmogus?“, – kuriuo apibendrina visus tris pirmuosius klausimus ir teigia, jog j jj atsakanti disciplina vadinama antropologija. Jei metafizika atsakanti j pirmąjį klausimą, etika -į antrąjį, religija – j trečiąjį, tai filosofinė antropologija – į ketvirtąjį. I. Kantas priduria: „Iš esmės visos dalys gali būti laikomos antropologija, nes pirmieji trys klausimai yra susiję su paskutiniuoju“. Mes matysime, kad į klausimą „Kas yra žmogus?“ siekė atsakyti daugybė įvairių sričių mąstytojų: ir filosofų, ir mokslininkų, ir rašytojų. Siūlome ir jums pasvarstyti, pamąstyti, pamedituoti, padiskutuoti su jais…

Ši knyga nėra įprastas filosofijos vadovėlis. Tai – „filosofijos pratybų“ knyga. Todėl joje pateikiami tekstai neturėtų būti traktuojami kaip atsakymai į „filosofinius klausimus“. Veikiau tai nuorodos, užuominos, paakinimai patiems klausti ir ieškoti atsakymų, svarstyti, diskutuoti ir medituoti, trumpai tariant – filosofuoti. Atsakyti į klausimą „Kas yra filosofija?“ neįmanoma tiesiogiai – t. y. pateikiant tam tikrą apibrėžimą. Sužinoti, kas yra filosofija, galime tik tiesiogiai filosofiją praktikuodami – t. y. patys filosofuodami.

„Filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių“, – sakiusi žynė Dioti-ma Sokratui. Sokratas šią Diotimos mintį persakė kitiems pokalbio dalyviams. Kartu perdavė ir mums. įsivaizduokime, kad toliau kalbamės su Sokratu ir jo draugais. Filosofija, – teigia šiuolaikinis amerikiečių filosofas R. Rortis (florty), -tai nenutrūkstamas žmonijos pašnekesys. Kiekvienas filosofas bando išklausyti kitus ir išsako savąją nuo

Meilė – tai atviras ir pagarbus santykis su kitu,

priešingas kovai. Kaip kovojantis žmogus tampa mylintis? O gal meilė neneigia kovos, tik ją perkeičia? Ar vis dėlto neigia? Kuo meilės fenomenas skiriasi nuo kovos fenomeno? Raskite meilės ypatybes toliau pateikiamose ištraukose.

Hartmanas (Hartmann) sako, kad meilė – tai paslaptingas manojo Aš dalyvavimas kito žmogaus išgyvenimuose. Kaip jūs tai suprantate? Kodėl „mylintis žvilgsnis – tai regėtojo, pranašo žvilgsnis“?

Mylintis žvilgsnis. Nikolajus Hartmanas (Nicolai Hartmann)

Nuoširdi artimo meilė iš tikrųjų yra tiesiog nuostabus dalykas, – vien tam, kad pripažintume šį fenomeną, reikalingas nemenkas h’kėjimas. Tai paslaptingas manojo „Aš“ dalyvavimas kito „Aš“ išgyvenimuose, jausmuose ir net doroviniame gyvenime, šiaip atskirtų vienas nuo kito „Aš“ ir „Ne Aš“ pasaulių etinis komunikavimas…

Artimo meilė a priori nesiriboja vien materialiais, išoriškais kito žmogaus išgyvenimų objektais ar tų išgyvenimu pretekstais, sykiu su empirine duotybe, kaip prielaida, ji visų pirma aprėpia tik emocinį paties išgyvenimo pobūdį. To, kad kas nors kenčia, yra susikrimtęs ar pan., aš negaliu sužinoti kitaip, kaip tik iš išorinės padėties, kurioje jis atsidūręs, arba iš išorinių jo elgesio bruožų. Tačiau ką reiškia kančia ir ypač tam tikra kančia (ką reiškia kęsti konkretu skausmą), arba kokia yra ta ypatinga graužatis, šitai aš galiu tik „a priori jausti“. Iš to kyla ir intuityvus kiekvieno mylinčiojo suvokimo pobūdis, išvirstantis į susitapatinimą su tuo, kurį myli. Mylintis žvilgsnis – tai regėtojo, pranašo žvilgsnis. Žaibiškai iš menkiausio ženklo – iš pusės žodžio, iš skausmingo šypsnio – jis atspėja sudėtingiausias vidines būsenas. Jis remiasi apriorine mano paties jausmo reakcijos į kito jausmą nuostata ir ši nuostata yra ankstesnė už bet kurį išorės poveikį. Kai mums intuityviai ima skleistis kito žmogaus vidinis gyvenimas, kiekvieną kartą atrodo, tarsi mes jį jau seniai būtume pažinoję.1

Meilė kaip pirmapradis fenomenas. Viktoras Emanuelis Franklas

(Viktor Emmanud Frankl)

Meilė – tik žmogui būdingas fenomenas. Tai specifinis žmogaus bruožas, t. y. jos neįmanoma redukuoti į žemesnius negu žmogus reiškinius arba ja iš tu žemesniu reiškiniu išvesti. Būdama „pirmapradis fenomenas“, kuris kaip toks negali būti redukuotas į ką nors kita, meilė yra aktas, žmogiškąjį buvimą darantis būtent žmogišką, kitaip tariant, meilė yra egzistencinis aktas. Dar daugiau: ji yra koegzistencinis’ aktas knt cxochcn~ – juk meilė yra būtent toks santykis tarp vieno žmogaus ir kito, kuris leidžia mums suvokti partnerį kaip nepakartojamą ir vieninteli. Trumpai tariant, meilei būdingas susitikimo pobūdis, o susitikimas reiškia, jog turime reikalą su santykiu tarp asmens ir asmens.

Meilė yra ne tik tikrasis, bet ir pirmapradis žmogiškas fenomenas’, kitaip sakant, ji nėra epifenomenas4. Tačiau ji bus epifenomenas, jei, kaip tai daro psichoanalitinės ar psichodinaminės doktrinos, ją interpretuosime kaip seksualumo sublimavima*. Bet meilė negali būti seksualumo su-blimavimas jau vien dėl to, kad ji pati yra sąlyga ir prielaida proceso, kur apskritai vargu ar įmanoma kalbėti apie tokį dalyką kaip sublimavimas -kai žmogui augant ir bręstant seksualumas tampa vis labiau integruojamas. (…)

Tai, kad tikrai mylintis žmogus regi partnerį kaip nepakartojama ir vienintelį dvasinį asmenį, aiškiai matyti iš to, kaip meilę išgyvena kiekvienas žmogus. Įsivaizduokime, kad jis myli konkretu žmogų ir jo vienu ar kitu būdu netenka (tas žmogus miršta ar kur išvyksta). Mylinčiajam pasiūlomas mylimojo antrininkas – kitas žmogus, kuris psichofiziniu pdu vandens lašai panašus į pirmąjį. Jei paklausime, ar mylintysis gebės tiesiog perkelti savąją meilę į tą kitą žmogų, jis neabejotinai atsakys, jog šitai neįmanoma. Iš tikrųjų tokio tikros meilės „perkėlimo“ įsivaizduoti neįmanoma. Juk tas, kuris tikrai myli, savuoju mylėjimu „suvokia“ ne kokias nors psichines ar fizines savybes, „slypinčias“ mylimame asmenyje, ne vieną ar kitą ypatybę, kurią jis „turi“, o veikiau tai, kas jis „yra“ kaip vienintelis ir nepakartojamas. Tad, kaip unikalus asmuo, jis niekados negalės būti pakeistas jokiu antrininku, kad ir koks panašus šis būtų. O šit tam, kuris yra tik „įsimylėjęs“, antrininkas gali padėti. Jo įsimylėjimo objektas gali būti nesunkiai perkeltas į antrininką. Juk įsimylėjimo požiūriu jis yra atsigręžęs vien į psichinį charakterį, kurį jo partneris „turi“, o ne į dvasinį asmenį – tai yra į „jį“, partnerį.

Tad dvasinis asmuo, kaip tikrosios meilės objektas, tikrai mylinčiam žmogui yra nepavaduojamas ir nepakeičiamas, nes jis yra nepakartojamas ir vienintelis. Drauge iš to kyla, kad tikroji meilė pati savaime laiduoja savo tęstinumą laike. Juk kūniška būsena praeina, ir net tam tikra psichikos struktūra nėra pastovi: ir ta kūniška būsena, kuri išreiškia seksualinį susijaudinimą, yra taip pat laikina: lytinis potraukis išnyksta tuojau po to, kai jis patenkinamas; taip pat ir ta psichikos būsena, kuri įprastai vadinama įsimylėjimu, nėra amžina. Tuo tarpu dvasios aktas, kuriuo mes intenciona-liai suvokiame asmenį, tarsi pergyvena pats save: jei jo turinys yra reikšmingas, jis reikšmingas visiems laikams. Taip ir tikroji meilė yra
mylimo žmogaus „Tu“ įžvalga jo taip-bet-ne-kitaip buvime ir ji apsaugota nuo laikinumo, kurio neišvengia atsitiktinės kūniško seksualumo ir sieliško erotizmo būsenos.

Meilė yra daugiau negu emocinė būsena. Meilė – tai intencionalus aktas. Jo intencijos objektas – kito žmogaus šitaip-būtis. Ši šitaip-būtis – kito žmogaus esmė – kaip ir kiekviena šitaip-būtis, nepriklauso nuo to žmogaus faktinio buvimo. Esmė, „essentia“, nepriklauso nuo „existentia“ ir todėl pranoksta šiąją. Tik taip, o ne kitaip turėtume suprasti tai, kad meilė geba pergyventi mylimo žmogaus mirtį; tik tada mums taps aišku, kad meilė gali būti „stipresnė“ už mirtį, t. y. už mylimo žmogaus egzistencijos sunaikinimą. Mylimo žmogaus faktišką buvimą mirtis, žinoma, sunaikina, tačiau jo šitaip-būties mirtis negali įveikti. Jo unikali esmė, kaip ir visos tikrosios esmės, yra anapus laiko, taigi amžina. […]

Žinoma, tuo nenorime pasakyti, kad meilė nesiekia „įsikūnyti“. […] Žmogaus kūniškumas tam tikru būdu išreiškia žmogaus charakterį (tai, kas sieliška), o charakteris savo ruožtu išreiškia asmenį (tai, kas dvasiška). Dvasia reiškiasi (jai reikia tų poreiškių), ir tai, kas kūniška ir kas sieliška, virsta simboliu to, kas glūdi kūne, ir per šį išoriškai reiškiasi, bet sykiu nėra vien kūnas. Tikrajai meilei nereikia kūno nei todėl, kad ja pažadintų, nei todėl, kad ja išpildytų. Veikiau ji naudojasi kūnu kaip priemone, kad pasiektų šiuos abu tikslus.’

Meilės rūšys. Maksas Šileris (Mnx Schelcr)

Kadangi visus aktus mes iš principo skirstome į vitalinius, arba kūno, aktus, grynai psichinius, arba „Aš“, aktus ir dvasinius, arba asmens, aktus, tai ir meilė bei neapykanta turi tris būties formas: yra dvasinė asmens meilė, psichinė individualaus „Aš“ meilė ir vitalinė, arba aistringoji, meilė. Nors vitaliniai, psichiniai ir dvasiniai aktai jau patys savaime kaip aktai (o ne tik pagal savo pagrindus) yra skirtingi ir skirtingai išgyvenami, jie vis dėlto iš esmės yra susiję su tais pagrindais – kūnu, „Aš“ ir asmeniu. Kartu šios emocinės aktų formos yra iš esmės susijusios ir su tam tikromis vertybių rūšimis, kaip su savo nocmatiniais’ korcliatais’. Vitaliniai aktai susiję su kilnumo ir žemumo, arba „blogio“, vertybėmis, psichiniai aktai – su pažinimo ir grožio vertybėmis (kultūrinėmis vertybėmis), o dvasiniai aktai – su šventumo (ir profaniškumo) vertybėmis. Taigi aukščiausia meilės forma yra meilė tiems dalykams (arba asmenims), kuriems būdingas „šventumas“; psichinė meilė, „Aš“ meilė, – tai meilė kokioms nors kultūrinėms vertybėms; vitalinė meilė – tai kilnumo meilė. Dalykams, kurie teturi tik „malonumo“ vertę, nejaučiame nei meilės, nei neapykantos; yra tik malonumo jutimas (bei jo refleksyvūs būdai, pavyzdžiui, „mėgavimasis“), yra ir suinteresuotumas maloniais bei netiesiogiai maloniais, t. y. „naudingais“, dalykais, bet meilės čia nebūna*. […] Dalykai, kurie tėra tiktai „malonūs“, negali būti tikrai mylimi, kaip negalima padidinti jų vertės iki tokio lygio, kuris būtinai yra susijęs su meilės esme. Todėl nėra ir „juslinės meilės“, kol žodis „juslinė“ šiame kontekste vartojamas kaip meilės rūšies apibūdinimas, o ne kaip teiginys, kad šiuo atveju su meile yra susiję ir į ją įsipynę jusliniai pojūčiai bei jausmai. Pavyzdžiui, grynai „juslinis“ santykis su kokiu nors žmogum yra visiškai šaltas santykis, kuriame nėra nei trupučio meilės. Juk tas santykis neišvengiamai priverčia kita žmogų vien tik tarnauti mūsų pojūčiams, mūsų vartojimui ir – geriausiu atveju – mūsų mėgavimuisi. Tačiau toks santykis visiškai nesuderinamas su bet kokia intencija mylėti kitą kaip kitą. Etiniu aspektu yra visiškai pateisinamas toks santykis su daiktais, kurie neturi jokios kitos vertės, kaip tiktai malonumo vertę, t. y. tik su negyvais arba „negyvais“ laikomais (t. y. duotais kaip „negyvi“) daiktais. Bet jeigu toks santykis yra su kuo nors, kas turi, kaip fenomenas, kokią kitą, „aukštesnę“, vertę, net jei tai būtų ir pati menkiausia vitalinė vertė, pavyzdžiui, santykis su augalu arba gyviu, ir jei egzistuoja tik šis santykis, ir jis nėra vien reiškinys, lydintis kitas jausmų intencijas, tai toks santykis yra „blogas“ arba „piktas“ („piktas“ pačiu didžiausiu mastu tuomet, jei tai yra santykis su asmeniu). Aišku, kad tai pasakytina ir apie tokio pobūdžio santykį su savimi*. Ir šiuo atveju mes susiduriame, aišku, ne su „savimeile“, o su tokiu pat dvasinio asmens ir kūno pažeminimu, kaip ir esant tokiam santykiui su kitu. Tuo tarpu gilų šių trijų meilės formų skirtingumą aiškiai atskleidžia daugelis faktų.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 2403 žodžiai iš 6771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.