Meile
5 (100%) 1 vote

Meile

Kas yra meilė?

Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.

Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių išgyvenimus.

Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu.

Meile paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir kultūros sukurtų žmogiškųjų savybių vientisumo išraiška.

Meilė yra fizinio, dvasinio ir dorovinio prado vienovė.

Meilė būdinga visiems žmonėms, tik kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo dvasinės kultūros lygį.

Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija, pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.

Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai pavaldus kito užgaidoms ir norams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi pažiūra į meilę. Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį. Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.

Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir galima apibrėžti: tai tikra meilė.

Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį, artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė trokšta vienumos. „Uždaryta meilė nyksta, dūsta.“

Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas, artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.

Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netaktas, abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės, priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.

Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet nuoširdumu, tiesa, šiluma.

Ar meilė – menas?

Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.

Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių manierų, būti įdomiu pašnekvu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.

Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas, t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.

Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui populiarių savybių.

Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti, rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo, kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.

Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito geidžiančių objektų, tai yra, jokiu būdu nenorima nuvertinti savęs ir dėl užslėptų ar akivaizdžių privalumų
renkamasis objektas turi atitikti tam tikras nuostatas, kurias peržengus jis tampa nebeįdomus.

Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Štai dar vienas aspektas, kurio nederėtų pamiršti – neišskirta riba tarp pradinio „įsimylėjimo“ ir ilgalaikės meilės. Du žmonės, susižavėję vienas kito savybėmis, leidžia sugriūti sienoms, iki atitinkamo momento saugojusioms nuo „pašalinio“ įsiveržimo, pasijunta artimi. Tai ypač keista ir nuostabu tiems, kurie iki tol nepripažino egzistuojant meilę, buvo užsidarę savyje.

Taigi, šis jausmų pliūpsnis sukelia daugybę malonių, iki šiol nepatirtų išgyvenimų. Tačiau monotoniškumas, nuobodulys pirmąjį susižavėjimo jausmą paverčia begaline kančia, kuri numarina viską, kas iki tol žavėjo. Atrodo, jog tik sulaukus, kol pirmieji imtymumo santykiai atbunka, jie sugeba suvokti, kad vienas kito „žavesį“ palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Įsitikinimą, kad nieko nėra lengvesnio už meilę, sugriauna akivaizdus priešingas reiškinys. Kažin, ar atrastume kitą tokią veiklą, kuri prasidėtų su tokiomis viltimis bei lūkesčiais ir kuri taip greitai ir skausmingai baigtųsi.

Kai žmogus gimsta, jis tarsi yra išmetamas į atvirą erdvę, kurioje gali būti tikras tik dėl to, kas jau praėjo, ir dėl savo mirties.

Žmogus apdovanotas protu, jis suvokia pats save, savo gyvenimą. Savo paties suvokimas kaip visumos, savo gyvenimo suvokimas kaip trumpo švystelėjimo ir to, kad ne savo valia gimęs ir mirs prieš savo valią ir, kad, galbūt, mirs anksčiau už tuos, kuriuos myli ar, juo prasčiau, jam artimi žmonės paliks jį šiame kančios kupiname pasaulyje, jo vienišą egzistenciją padaro nepakeliamu kalėjimu. Ir tik savęs paties, savo proto suvienijimas su išorinio pasaulio žmonėmis, palieka jam sveiką suvokimą, protą.

Baimė būti atskirtam nuo pasaulio ir nepanaudoti savo žmogiškųjų galių padaro žmogų bejėgį, negalintį pasipriešinti pavojams.

Paniška vienatvės baimė nukreipė žmogaus galios polinkius į prabangą, asketišką gyvenimą, į meilę žmogui, galiausiai – meilę Dievui.

Skirtingai nuo mazochizmo ar radizmo meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvioji žmogaus galios išraiška.

Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Aukščiausia aktyvumo rūšis – tai jo sielos veiklumas, kuris įmanomas tik įgijus vidinę laisvę ir nepriklausomybę.

Išeitų, kad žmogaus aktyvumas yra orientuotas į žmogaus vidinių jėgų panaudojimą.

Spinoza skyrė dvi aktyvumo koncepsijas: aktyviąją – „veiksmą“ ir pasyviąją – „aistrą“.

Taigi, aktyvaus vidinio postūmio poveikyje žmogus lieka savo veiksmų šalininkas, o pasyvaus objekto būsenoje, t.y. aistrų vedamas, jis tampa pavaldus savo aistroms, tampa jų vergu, negalinčiu patirti meilės, kaip tikrojo, neiškreipto jausmo. Kadangi meilė – žmogaus galios išgyvenimas, kuris gali būti tik žmogui, turinčiam valią savo jausmams, o ne vedinam aklų poreikių ar aistrų.

Meilė – tai veikla, aktyvus veiksmas, o ne poveikio buvimas. Meilė gali būti apibūdinta tik kaip davimas, bet jokiu būdu ne gavimas. Priėjus šią išvadą tenka nukrypti ir į davimo bei gavimo sąvokas. Materialios, t.y. medžiaginės orientacijos žmogus visuomet suprastų davimą kaip savo nuosavybės netekimą; jeigu mainais už tai nieko nėra gaunama, šis atidavimas yra kaip jo paties skurdinimas. Ir, priešingai, žmogus, kuriam neegzistuoja materijos ribos, kuris sugeba pažvelgti ir į savo gyvybinių galių šaltinį, visuomet pastebės, kad davimas – tai aukščiausia pajėgumo išraiška.

Davimas labiau džiugina nei gavimas ne todėl, kad tai yra netekimas, bet kad duodant yra išreiškiamas savas vidinis gyvybingumas.

Iš to seka išvada, kad ne tas yra turtingas, kuris daug turi, bet tas, kuris daug turėdamas ne mažiau duoda.

Galima paminėti ir Markso šia tema išreikštą mintį:

„Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu – žmogišku, tokiu atveju, jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą ir t.t.“ „… Jei jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra jūs bejėgiškumas, jūsų nelaimė.“

Be davimo, rūpestis būtų dar vienas aspektas, kuriuo žmogus išreiškia savo nuširdumą ir taip pat įrodo meilės jausmą. Meilė – tai aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime.

Meilės esmė yra veikti vardan kažko ir „suteikti gyvenimą kažkam“. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpinimasis žmogumi iššaukia atsakomybę už mylimą žmogų. Tačiau tam, kad atsakomybė neperaugtų į savininkiškumą, reikalinga pagarba. Štai tokioje dirvoje įmanomas asmenybės vystymasis, iš kitos pusės negniuždoma lygybė, laisvė, vienybė ir kartu nepriklausomybė. Nes juk meilė yra laisvės, o ne išnaudojimo kūdikis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1697 žodžiai iš 5519 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.