Meilė
5 (100%) 1 vote

Meilė

112131

Turbūt kiekvienas iš mūsų yra uždavęs sau šį klausimą. Klausiame savęs, klausiame draugų, klausiame aplinkinių, klausiame pasaulio, o atsakymą į klausimą kas yra meilė turime kiekvienas vis kitą, kiekvienas mūsų tai jaučiame, suprantame vis kitaip. Nuo pat vaikystės mes patyriame meilę, gal kiek to dar nesuvokdami, bet jau būdami mamos įsčiose mes esame mylimi. Paskui mes gimstame, augame, bręstame, aplink mus sklando meilė, meilė mamai, meilė tėčiui, meilė seneliams, broliams, žaislams. Maži būdami mes ją suprantame vienaip, užaugę vertiname kitaip. Ateina laikas kai mes pradedame suvokti, kad kažkas vyksta, kažkas keičiasi, kažkas nežinomo dedasi mūsų viduje. Mes pradedame ieškoti, bandome suprasti kas tai. Kas gi ta meilė? Meilė – šauksmas, jausmas, šiluma, neapykanta, saulė, malonumas, susižavėjimas, sudužusi širdis, pasitenkinimas? Ar meilė yra svarbi? Ar mes visi negalime be jos? Visi ieškome, bandome suprasti, žiūrime filmus apie meile, skaitome knygas. Bet ar bent vienas iš mūsų pamąstėme, kad meile reikia saugoti, meile reikia džiaugtis, o kartais ir mokintis mylėti, ar išties mes tai suvokiame? Kas tai?

„Tas, kas nieko nežino, nieko ir nemyli. Tas, kas nieko negali, nieko nesupranta. Tas, kas nieko nesupranta, yra nieko vertas. Tačiau tas, kas supranta, kartu ir myli, pastebi, mato…Kuo geriau pažįsti, tuo labiau myli…Kiekvienas, kuris mano, kad visi vaisiai prisirpsta tuo pačiu metu kaip žemuogės, nieko neišmano apie vynuoges.“ ParacelsasPirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos, tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra asmens orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, išsaugoti savo orumą. Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir vis dėlto išlieka abu.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas; tai yra „veikimas“, o ne „buvimas paveiktu“. Pačia bendriausia prasme aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagarba ir žinojimu.

Meilė – tai ne ryšys su tam tikru žmogumi; tai yra santykis, charakterio nuostata, lemianti visuminį žmogaus sąryšį su visu pasauliu, taigi ne vien su meilės objektu. Jei asmuo myli tik vieną žmogų ir yra abejingas kitiems, tai bus ne meilė, o simbolinis ryšys, arba išplėstas egoizmas. Vis dėlto dauguma žmonių yra įsitikinę, kad meilėje svarbiausia – objektas, o ne gebėjimas mylėti. Jie net tiki, jog jų meilės stiprumo įrodymas yra tai, kad jie nemyli nieko kito, tik „mylimą“ asmenį. Apie šią klaidą mes jau kalbėjome. Kadangi asmuo nesuvokia, kad meilė yra aktyvumas, sielos galia, jis tiki, kad svarbiausia yra rasti tinkamą objektą, o po to viskas eis savaime. Tai gali būti palyginta su žmogumi, kuris norėdamas tapyti nesimoko šio meno, o pareiškia ieškąs tinkamo objekto, kai atras jį, tada puikiai tapys. Jei aš iš tiesų myliu žmogų, aš myliu visus žmones, aš myliu pasaulį, aš myliu gyvenimą. Jei aš kažkam sakau: „Aš tave myliu“, turiu būti pasirengęs sakyti: „Aš tavyje myliu visus, aš per tave myliu visą pasaulį, aš tavyje myliu ir save“.

Tai, kad meilė yra nuostata, liečianti viską, ne tik išskirianti žmogų, nereiškia, žinoma, kad nėra skirtumų tarp įvairių meilės tipų, priklausomai nuo objekto, kuris yra mylimas.

Fundamentaliausioji meilės rūšis, grindžianti ir kitas meilės rūšis yra broliška meilė. Čia aš įžvelgiu atsakomybę, rūpestį, pažinimą, pagarbą kiekvienam žmogui, norą padėti jam gyvenime. Apie šią meilės rūšį Biblija sako: mylėk savo artimą kaip pats save. Broliškoji meilė yra meilė visiems žmonėms. Čia nėra išimčių. Jei aš išplėtojau savo gebėjimą mylėti, aš negaliu nemylėti savo brolių. Broliška meilė – tai ryšio su visais žmonėmis, žmogiškojo solidarumo, žmogiškosios vienybės išgyvenimas

Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko netrokšta sau, iš tiesų yra sunkiausiai pasiekiama ir labiausiai apgaulinga meilės forma, turint omeny, kaip lengva buvo motinai mylėti mažą kūdikį. Tik įveikdama šį sunkumą, moteris gali tapti iš tiesų mylinčia motina, jei tik ji gali mylėti; jei gali mylėti savo vyrą, kitus vaikus, nepažįstamuosius, visus žmones. Moteris, kuri negali taip mylėti, gali būti nuostabi motina tik tol, kol vaikas mažas, ir negali būti tokia mylinčia motina, kuri siekia vaiko atsiskyrimo ir net po atsiskyrimo sugeba jį toliau mylėti.

Broliška meilė yra meilė tarp lygiųjų; motinos meilė yra meilė bejėgiui. Šios skirtingos meilės rūšys yra panašios tuo, kad nesiriboja vienu asmeniu. Jei aš myliu vieną brolį, myliu ir visus kitus; jei aš myliu savo vaiką, myliu visus savo vaikus; be to, myliu visus vaikus, visus, kuriems reikia mano pagalbos. Priešinga šioms dviems meilėms
yra erotinė meilė; ji siekia visiško susiliejimo, vienybės su kitu asmeniu. Savo prigimtimi ji yra išskirtinė ir neuniversali, tai, ko gero, pati apgaulingiausia meilės rūšis.

Pirmiausia, ji dažniausiai painiojama su staigiu „įsimylėjimu“; staigiu visų barjerų, egzistavusių iki tol tarp dviejų svetimų žmonių, subyrėjimu. Bet, kaip jau sakėme, šis staigus intymumo išgyvenimas savo prigimtimi esti trumpalaikis. Po to, kai svetimi pažįsta vienas kitą intymiai, nebelieka barjerų, kuriuos reikėtų veikti, nebeįmanoma pasiekti staigaus suartėjimo. „Mylimas“ asmuo taip pat gerai žinomas kaip ir aš pats. Arba, gal tiksliau, tampa tiek pat mažai žinomas kaip ir aš pats. Jei čia būtų siekiama didesnio kito žmogaus pažinimo, jei būtų suvoktas kito žmogaus asmenybės neaprėpiamumas, jis niekada netaptų neįdomus ir barjerų įveikimo stebuklas būtų galimas kasdien iš naujo.

Erotinėje meilėje esama išskirtinumo, kurio nėra broliškoje meilėje ir motiniškoje meilėje. Šis erotinis meilės pobūdis reikalauja aptarimo. Dažnai erotinės meilės išskirtinumu klaidingai vadinamos savininkiškumo apraiškos. Neretai galima stebėti du žmones, „mylinčius“ tik vienas kitą ir nieko daugiau. Jų meilė iš tiesų yra egoizmas a deux: tai yra du žmonės, tapatinantys save vienas su kitu, sprendžiantys vienišumo problemą perkeldami ją nuo vieno ant dviejų individų pečių. Jie jaučiasi įveikę vienišumą, bet kadangi lieka atskirti nuo likusios žmonijos, lieka atskirti ir nuo vienas kito ir susvetimėję sau; jų bendrumo jausmas tėra tik iliuzija. Erotinė meilė pasirenka vieną, bet myli tame žmoguje visą žmoniją, visa kas gyva.

Meile laikoma tai, kas kyla iš spontaniškos, emocinės reakcijos kaip staigus paskendimas nesuvaldomuose jausmuose. Šiuo požiūriu matomi tik dviejų meilės apimtų individų ypatumai – o ne tai, kad visi vyrai yra Adomo dalis, visos moterys – Ievos dalis. Nesiskaitoma su svarbiu erotinės meilės veiksniu – valia. Meilė kai kam nėra vien stiprus jausmas; tai pasiryžimas, sprendimas, pažadas. Jei meilė būtų tik jausmas, tai nebūtų pagrindas pasižadėti – mylėsiu amžinai. Jausmas ateina, bet gali ir praeiti. Kaip aš galiu tikėtis, kad tai truks amžinai, jei mano veiksmų nelemia mąstymas, apsisprendimas. Taigi abu požiūriai: vienas – erotinė meilė yra visiškai individualus, nepasikartojantis potraukis tarp dviejų išskirtinių asmenų ir antras – erotinė meilė yra ne kas kita, o valios aktas,- yra teisingi arba, tiksliau, nėra teisingas nei vienas, nei kitas. Taigi klaidinga yra mintis, kad ryšys gali lengvai iširti, jei nėra sėkmingas, kaip ir tai, kad ryšys neturėtų iširti jokiomis aplinkybėmis.

Meilė sau – nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Prieš pradėdami aiškintis psichologinius savanaudiškumo ir meilės sau ypatumus, turėtume išryškinti požiūrio, kad meilė kitiems ir meilė sau yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai, loginę klaidą. Jei mylėti savo artimą kaip žmogų yra dorybė, tai turėtų būti vertybė (o ne yda) meilė sau – aš taip pat esu žmogus. Nėra tokios žmogaus sampratos, kuri neapimtų ir manęs paties. Doktrina, kuri teigtų tokį išskirtinumą, atrodytų iš vidaus prieštaringa. Biblijos išmintis: „Mylėk savo artimą kaip patį save“ teigia, kad pagarba savo paties vientisumui ir nepakartojamumui, meilė ir savo paties savasties pažinimas neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatsiejami nuo pagarbos, meilės ir supratimo kito žmogaus individualybei. Mano meilė sau yra neatskiriamai susijusi su meile bet kuriai kitai būtybei.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1657 žodžiai iš 3258 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.