Meilė e fromas
5 (100%) 1 vote

Meilė e fromas

Meilė

ĖRICHAS FROMAS

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos;

žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus

banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima

mokytis.

Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės

uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu

mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu.

Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai

– tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė

padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,

rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu

naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu

pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra

tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti

draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros

žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio

potraukio mišinys.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra

įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės

galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo

meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,

glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs

dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės

Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai

nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų

priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų

giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi

visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų.

Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo

romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors

konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško „romantinės

meilės“, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis

naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę,

palyginus su funkcijos reikšme.

Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas

požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms

naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys,

kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką

gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.

Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai

apdovanojimas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ – paprastai reiškia puikų

komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių

rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir

fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma

gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja

daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir

dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas –

šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas.

Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis

žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal

galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl

savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano

akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas

kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų

pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą

vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje,

kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė

savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos

pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.

Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi

tame, kad neskiriamas pradinis „įsimylėjimo“ išgyvenimas ir pastovaus

buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes

esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę

kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir

labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu

tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus

intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis

potraukis ir suartėjimas. Aišku,
šitokia meilė dėl pačios savo prigimties

negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų

intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis

antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo

likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo:

tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo „proto praradimą“ vienas dėl kito

palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.

Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka

vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys.

Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis

milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.

Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti

savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai

atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra

tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti

toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra

menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat

ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos,

tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.

Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?

Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi

dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš

noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir

apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be

abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno

meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir

praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio

meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir

trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai

meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai

neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia

ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi

šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai

įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už

meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija

eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis

meilės.

Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar

prestižas, o meilė, kuri naudinga „tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo

visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?

Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną:

pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos

dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie

bet kokią praktiką.

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos

samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose,

jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o

žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia

žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš

instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš

jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo

gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis

nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais

kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo

protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai

prarastos prieš žmogiškosios.

Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis

tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti

instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti

tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis

turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities

galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo

gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs

prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma

jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos

ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją

nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio

kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su

išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą;

jis ir yra visokio nerimo

šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti

savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas

aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis

gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas

yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus.

Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą

ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo

medžio“ vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra

laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš

pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, –

pamatė, kad „jie yra nuogi, – ir jie susigėdo“. Kažin ar mes sutiksime, kad

toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo

amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums

pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar

taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes

prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris

suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo

skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo

skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito

(tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs

ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, –

tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.

Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą,

išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į

beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai

atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl,

kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.

Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą

patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo

individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas

iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto

valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,

Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui.

Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios

situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į

klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis

pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu,

menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių

istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes

nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius

atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių

kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių

skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.

Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos

laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar

jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis

nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai

vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti

reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą

kitais būdais.

Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta.

Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su

gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį

gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių

ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis

darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.

Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali

būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo

transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje

egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir

atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda

vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam

artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis

išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar

tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo

bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį

laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui

nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama
ritualus.

Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos

nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi

vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami;

taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai

kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje,

kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi

alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie

jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio

ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris

verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo

pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta

vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos

sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip,

seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai

virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė,

bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės

prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.

Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna

intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną;

yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje

sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje,

ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės,

jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam

tikra raida.

Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos

vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja;

ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir

skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti „civis romanus sum“,

Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir

dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu

įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi

išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir

kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei

laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas

nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos

konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą

ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų.

Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2910 žodžiai iš 9683 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.