Meilė
ĖRICHAS FROMAS
Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos;
žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus
banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima
mokytis.
Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis prielaidomis. Daugelis meilės
uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, gebančiu
mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu.
Šio tikslo jie siekia keliais būdais. Vienas – jį dažniausiai renkasi vyrai
– tai siekti pasisekimo, valdžios ir turto, kiek tik leidžia socialinė
padėtis. Kitas, paprastai naudojamas moterų, tai siekti patrauklumo,
rūpinantis savo kūnu, drabužiais ir t.t. Kiti būdai pasidaryti patraukliu
naudojami ir vyrų, ir moterų: išmokti malonių manierų, būti įdomiu
pašnekovu, būti paslaugiu, kukliu, mandagiu. Dauguma būdų tapti mylimu yra
tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami „įsigyti
draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Iš tikrųjų tai, ką dauguma mūsų kultūros
žmonių laiko vertu meilės, iš esmės tėra tik populiarumo ir seksualinio
potraukio mišinys.
Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis, yra
įsitikinimas, kad meilė yra objekto, o ne sugebėjimo uždavinys. Žmonės
galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo
meilei arba pasiekti jo meilės. Šitokia nuostata turi kelias priežastis,
glūdinčias šiuolaikinės visuomenės raidoje. Viena jų – tai labai pakitęs
dvidešimtajame amžiuje požiūris į meilės objekto pasirinkimą. Karalienės
Viktorijos epochoje, kaip ir daugelyje tradicinių kultūrų, meilė paprastai
nebūdavo asmeninis spontaniškas išgyvenimas, kuris galėtų būti vedybų
priežastimi. Priešingai, vedybas lemdavo sutartis, sudaryta garbingųjų
giminaičių arba piršlio, arba ir be jokių tarpininkų pagalbos; tai rėmėsi
visuomeniniu susitarimu, ir buvo tikima, kad meilė atsiras po vedybų.
Kelioms pastarosioms Vakarų pasaulio kartoms beveik visuotine tapo
romantiškoji meilės samprata. Jungtinėse Amerikos Valstijose, nors
konvencinis požiūris ir nėra visiškai išnykęs, dauguma ieško „romantinės
meilės“, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis. Šis
naujasis laisvės meilėje supratimas smarkiai padidino objekto reikšmę,
palyginus su funkcijos reikšme.
Su šiuo faktu glaudžiai susijęs kitas šiuolaikinei visuomenei būdingas
požymis. Visa mūsų visuomenė persmelkta pirkimo aistros, abiems pusėms
naudingų mainų idėjos. Dabartinio žmogaus laimės išraiška – tai virpulys,
kuri jis patiria žiūrėdamas į parduotuvių vitrinas ir pirkdamas viską, ką
gali – grynais ar išsimokėtinai. Jis (arba ji) ir į žmones žiūri taip pat.
Patraukli mergina vyrui ir patrauklus vyriškis moteriai – tai
apdovanojimas, kurio jie siekia. „Patrauklus“ – paprastai reiškia puikų
komplektą savybių, kurios yra populiarios ir turi paklausą asmenybių
rinkoje. Kas daro asmenį ypač patrauklų, priklauso nuo to laiko mados ir
fizine, ir dvasine prasme. Trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma
gerianti ir rūkanti, šiurkšti ir seksuali mergina; šiandien mada reikalauja
daugiau šeimyniškumo ir kuklumo. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje ir
dvidešimtojo pradžioje vyriškis turėjo būti agresyvus ir ambicingas –
šiandien, kad būtų patrauklus, jis privalo būti socialus ir tolerantiškas.
Bet kuriuo atveju įsimylėjimo jausmas paprastai yra susijęs su tokiomis
žmogiškomis savybėmis, kurios asmeniui pasiekiamos mainuose pagal
galimybes. Aš esu pasirengęs sandėriui; objektas turėtų būti geistinas dėl
savo socialinės vertės ir tuo pačiu metu turėtų norėti manęs dėl mano
akivaizdžių ar paslėptų privalumų bei galimybių. Du žmonės įsimyli vienas
kitą, kai jaučiasi radę labiausiai tinkamą objektą, kuris neperžengia jų
pačių mainų galių. Dažnai, kaip ir perkant tikrą daiktą, reikšmingą
vaidmenį šiame sandėryje gali suvaidinti paslėptos galimybės. Kultūroje,
kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė
savybė, nėra ko stebėtis, kad žmonių meilės ryšiai tik atkartoja tuos
pačius mainų modelius, kurie valdo prekių ir darbo rinką.
Trečioji klaida, verčianti galvoti, kad nėra ko mokytis mylėti, slypi
tame, kad neskiriamas pradinis „įsimylėjimo“ išgyvenimas ir pastovaus
buvimo meilėje būklė. Jei du žmonės, buvę visai svetimi, kaip kad visi mes
esame, staiga leidžia sienoms tarp jų sugriūti ir pasijunta artimi, tapę
kažkuo vienu, šis vienybės momentas tampa vienu iš pačių nuostabiausių ir
labiausiai jaudinančių gyvenimo įvykių. Ypač tai stebuklinga ir nuostabu
tiems, kurie iki tol gyveno užsidarę, atsiskyrę, be meilės. Šis staigus
intymumo stebuklas dar labiau sustiprėja, jei jį lydi ar sukelia lytinis
potraukis ir suartėjimas. Aišku,
šitokia meilė dėl pačios savo prigimties
negali būti ilgalaikė. Du asmenys vis geriau pažįsta vienas kitą, jų
intymūs santykiai ima prarasti savo stebuklingumą, kol pagaliau abipusis
antagonizmas, nepasitenkinimas, nuobodulys numarina viską, kas dar buvo
likę po pradinio susižavėjimo. Tačiau iš pradžių jie dar viso to nežinojo:
tikrovėje jie savo susižavėjimą, savo „proto praradimą“ vienas dėl kito
palaikė meile, nors tai buvo tik jų vienišumo įrodymas.
Šis santykis – kad nieko nėra lengvesnio už meilę – tebelieka
vyraujančiu požiūriu į meilę, nors akį rėžia visai priešingas reiškinys.
Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis
milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė.
Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suvokti
savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai
atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra
tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti
toliau meilės reikšmės studijas.
Pirmasis žingsnis, kurį reiktų žengti, tai įsisąmoninti, kad meilė yra
menas; jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat
ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakysime, muzikos,
tapybos, audimo, medicinos ar inžinerijos.
Kokie būtini etapai mokantis bet kurio meno?
Bet kurio meno mokymosi procesas galėtų būti santykinai padalytas į dvi
dalis: viena – teorijos įsisavinimas, kita – praktikos įvaldymas. Jei aš
noriu išmokti medicinos meno, privalau viską žinoti apie žmogaus kūną ir
apie įvairiausias ligas. Kai jau turiu visas tas teorines žinias, aš, be
abejo, esu kompetentingas medicinos mene. Bet aš galiu tapti tikru šio meno
meistru tik po didelės praktikos, kai pagaliau mano teorinės žinios ir
praktiniai rezultatai susilydys mano intuicijoje – bet kurio meninio
meistriškumo esmėje. Tačiau, be teorijos ir praktikos įsisavinimo, yra ir
trečias būtinas, turintis mums labiausiai rūpėti dalykas – tai
meistriškumas; negali būti nieko svarbesnio pasaulyje už meną. Tai
neabejotinai teisinga muzikoje, medicinoje, audime – ir meilėje. Galbūt čia
ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl mūsų kultūros žmonės taip retai mokosi
šio meno, nors nuolat patiria nesėkmes; nors kiekviename yra giliai
įsišaknijęs meilės troškimas, beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už
meilę – sėkmė, garbė, pinigai, valdžia, – beveik visa mūsų energija
eikvojama mokantis siekti šių tikslų ir jos beveik nebelieka mokytis
meilės.
Ar iš tiesų verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar
prestižas, o meilė, kuri naudinga „tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo
visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?
Tačiau kaip bebūtų, toliau aptarsime ir analizuosime meilės meną:
pirmiausia aptarsiu teorinius klausimus – tai sudarys didesniąją knygos
dalį, po to – meilės praktiką – tai bus mažiausia, ką galima pasakyti apie
bet kokią praktiką.
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos
samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose,
jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o
žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia
žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš
instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas – nors niekados iš
jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, – ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo
gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus – pirminių sąsajų su gamta – jis
nebegali grįžti atgal; net jei ir mėgintų, cherubinai savo degančiais
kardais pastotų jam kelią. Žmogus tegali žengti į priekį, ugdydamas savo
protą, ieškodamas naujos, žmogiškosios, harmonijos, vietoje negrįžtamai
prarastos prieš žmogiškosios.
Kai žmogus gimsta ar žmonių giminės, ar atskiro individo prasme, jis
tarsi išmetamas iš apibrėžtos situacijos tiek, kiek yra apibrėžti
instinktai, į neapibrėžtą, netikrą ir atvirą situaciją. Čia gali būti
tikras tik dėl to, kas jau praėjo, – ateityje tikra tiktai viena – mirtis.
Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis
turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities
galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo
gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs
prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma
jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos
ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją
nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio
kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su
išoriniu pasauliu.
Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą;
jis ir yra visokio nerimo
šaltinis. Būti atskirtu reiškia būti atkirstu, be jokių galimybių panaudoti
savo žmogiškąsias jėgas. Iš atskirtumo kyla bejėgiškumas, nepajėgumas
aktyviai veikti pasaulį – daiktus ir žmones – tai reiškia, kad pasaulis
gali kėsintis į mane be jokių mano galimybių atsispirti. Taigi atskirtumas
yra didelio nerimo šaltinis. Be to, jis sukelia gėdos ir kaltės jausmus.
Šis kaltės ir gėdos išgyvenimas išreikštas Biblijos pasakojimo apie Adomą
ir Ievą. Po to, kai Adomas ir Ieva paragavo „gėrio ir blogio pažinimo
medžio“ vaisiaus, po to, kai jie nepaklausė (nėra gėrio ar blogio, jei nėra
laisvės nepaklusti), po to, kai jie tapo žmonėmis, išsilaisvindami iš
pirminės gyvulio harmonijos su gamta, t.y. gimė kaip žmogiškos būtybės, –
pamatė, kad „jie yra nuogi, – ir jie susigėdo“. Kažin ar mes sutiksime, kad
toks senas ir pamatinis mitas kaip šis išreiškia skrupulingą devynioliktojo
amžiaus moralės požiūrį ir kad svarbiausia, ką šiame pasakojime norima mums
pranešti, yra sumišimas dėl to, kad jų genitalijos buvo matomos? Vargu ar
taip yra, tad traktuodami pasakojimą Viktorijos laikų dvasia, mes
prarandame esmę, kuri, atrodo, yra tokia: po to, kai vyras ir moteris
suvokė save ir vienas kitą skyrium, jie suprato savo atskirtumą ir savo
skirtingumus tik tiek, kad priklauso skirtingoms lytims. Bet supratę savo
skirtingumą, jie pasijuto svetimi, nes dar nebuvo išmokę mylėti vienas kito
(tai labai ryšku iš to, kad Adomas gindamasis kaltina Ievą, užuot mėginęs
ją apginti. Žmogiškojo atskirtumo suvokimas, neatgavus ryšio per meilę, –
tai yra gėdos pagrindas. O taip pat ir kaltės bei nerimo priežastis.
Taigi didžiausia žmogaus reikmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą,
išeiti iš vienatvės kalėjimo. Absoliuti nesėkmė siekiant šio tikslo veda į
beprotybę, nes panika dėl visiškos vienatvės gali būti įveikta tik visiškai
atsitraukus nuo išorinio pasaulio, kai atskirtumo jausmas išnyksta todėl,
kad dingsta išorinis pasaulis, nuo kurio esi atskirtas.
Visų amžių ir kultūrų žmogus susiduria su poreikiu spręsti vieną ir tą
patį klausimą: kaip įveikti atskirtumą, sąryšį, kaip peržengti savo
individualaus gyvenimo ribotumą ir atrasti vienybę. Tas pats klausimas
iškyla žmogui, gyvenančiam uolose, klajokliui, ganančiam savo avis, Egipto
valstiečiui, Finikijos amatininkui, Romos kareiviui, viduramžių vienuoliui,
Japonijos samurajui, šiuolaikiniam tarnautojui ir gamyklos darbininkui.
Klausimas tas pats, nes kyla iš tų pačių pagrindų: iš žmogiškosios
situacijos, iš žmogaus egzistencijos sąlygų. O atsakymai skiriasi. Į
klausimą gali būti atsakyta gyvulių garbinimu, žmonių aukojimu ar karinėmis
pergalėmis, polinkiu į prabangą, asketišku atsižadėjimu, maniakišku darbu,
menine kūryba, meile Dievui ir meile Žmogui. Nors atsakymų daug – žmonių
istorija yra jų metraštis – jie nėra nesuskaičiuojami. Atvirkščiai, jei mes
nekreipsime dėmesio į neesminius skirtumus, pamatysime, kad skaičius
atsakymų, kurie buvo duodami ir kurie galėjo būti duoti įvairiose žmonių
kultūrose, yra ribotas. Religijos ir filosofijos istorija – tai tokių
skirtingų kokybiškai ir kiekybiškai atsakymų istorija.
Tam tikru mastu atsakymai priklauso nuo individo pasiekto individuacijos
laipsnio. Kūdikio Aš-iškumas yra labai mažai išsivystęs; jis vis dar
jaučiasi esąs motinos dalis, nejaučia atskirtumo, kol šalia yra motina. Jis
nesijaučia vienišas, kai šalia yra motinos kūnas, jos krūtis, jos oda. Kai
vaikas išsiugdo savo atskirtumo ir individualybės jausmą, jam nustoja būti
reikalingas motinos fizinis artumas, atsiranda poreikis įveikti atskirtumą
kitais būdais.
Panašu, kad žmonių giminė savo kūdikystėje dar jautė vienybę su gamta.
Žemė, gyvuliai, augalai buvo ir žmogaus pasaulis. Jis tapatino save su
gyvuliais ir tai išreiškė dėvėdamas gyvulių kaukes, garbindamas toteminį
gyvulį ar gyvulį-dievą. Bet juo labiau žmonija vadavosi nuo šių pirminių
ryšių, juo labiau atskyrė save nuo gamtos pasaulio, tuo intensyvesnis
darėsi poreikis ieškoti naujų būdų išsivaduoti nuo atskirtumo.
Vienas iš tokių būdų slypi visų rūšių orgiastinėse būsenose. Tai gali
būti paties žmogaus ar narkotikų dėka susikurtas transas. Ryškus tokio tipo
transo pavyzdys gali būti daugelis primityvių genčių ritualų. Laikinoje
egzaltacijos būsenoje išorinis pasaulis išnyksta, podraug išnyksta ir
atskirtumo jausmas. Kadangi šie ritualai atliekami bendrai, prisideda
vienybės su grupe išgyvenimas, kuris daro šį būdą dar veiksmingesnį. Jam
artimas ir dažnai su šia orgiastine būsena painiojamas seksualinis
išgyvenimas. Seksualinis orgazmas gali sukelti būseną, panašią į transą ar
tam tikrų narkotikų efektą. Daugelio pirmykščių ritualų sudėtinė dalis buvo
bendrų seksualinių orgijų paprotys. Atrodo, kad po orgijų žmogus gali kurį
laiką gyventi ne taip labai kentėdamas dėl savo atskirtumo. Ilgainiui
nerimo įtampa auga, ir ji vėl slopinama
ritualus.
Kol šios orgijos yra įprastas bendro genties gyvenimo reiškinys, jos
nekelia nerimo ar kaltės jausmo. Taip elgtis atrodo teisinga ir netgi
vertinga, nes taip daro visi, genties gydytojo ar dvasininko skatinami;
taigi čia lyg ir nėra jokios priežasties jausti savo kaltę ar gėdą. Visai
kas kita, kai tą patį sprendimą pasirenka individas, gyvenantis kultūroje,
kur tai jau atmesta. Neorgiastinėse kultūrose pavieniai individai renkasi
alkoholizmą ir narkomaniją. Kadangi visuomenė nepalaiko tokio elgesio, jie
jaučia savo kaltę ir sąžinės graužimą, stengiasi gelbėtis nuo jų alkoholio
ir narkotikų svaigulyje, tačiau išgyvena kaskart didėjantį vienišumą, kuris
verčia vis dažniau grįžti prie orgiastinio atsipalaidavimo. Mažai kuo nuo
pastarojo skiriasi seksualinio orgazmo būdas. Tai yra tam tikra ir įprasta
vienatvės įveikimo forma, šioks toks žmogaus izoliuotumo problemos
sprendimas. Jei individas nėra įveikęs atskirtumo jausmo kitaip,
seksualinio orgazmo poreikis daro jį panašų į alkoholiką ir narkomaną. Tai
virsta desperatiškomis pastangomis atsikratyti nerimo, kurį gimdo vienatvė,
bet atskirtumo jausmas vis stiprėja, kadangi seksualinis aktas be meilės
prarają tarp dviejų žmonių pašalina tik akimirkai.
Visoms orgiastinio ryšio formoms būdingos trys savybės: jos būna
intensyvios, netgi aistringos; jos apima visą asmenybę – jos protą ir kūną;
yra laikinos ir vis pasikartoja. Visiškai priešingi dalykai ryškėja toje
sąryšio formoje, kurią dažniausiai žmogus ryžtasi pasirinkti (ir praeityje,
ir dabar) – vienybėje, pagrįstoje prisitaikymu (konformizmu) prie grupės,
jos papročių, veiklos ir tikėjimo. Čia mes taip pat susiduriame su tam
tikra raida.
Primityvioje visuomenėje grupė yra maža; ji susideda iš žmonių, kuriuos
vienija kraujas ir žemės bendrumas. Besivystant kultūrai, grupės didėja;
ilgainiui tai tampa didelės valstybės pilietybe, bažnyčios naryste. Net ir
skurdžius romėnas jautėsi išdidus, kad galėjo pasakyti „civis romanus sum“,
Roma ir Imperija buvo jo šeima, jo namai, jo pasaulis. Taip pat yra ir
dabartinėje Vakarų visuomenėje, ryšys su grupe tampa vyraujančiu būdu
įveikti savo atskirtumą. Tai yra ryšys, kuriame individo savastis tarsi
išnyksta ir kurio tikslas – priklausyti miniai. Jei aš esu kaip ir
kiekvienas kitas, jei neturiu jausmų ir minčių, kurie mane išskirtų, jei
laikausi įprastų grupėje papročių, apsirengimo, idėjų, aš esu išgelbėtas
nuo gąsdinančio vienatvės jausmo. Diktatoriškos sistemos, skiepydamos
konformizmą, naudoja grasinimus ir terorą, demokratinės šalys – įtikinėjimą
ir propagandą. Čia iš tiesų slypi didelis skirtumas tarp tų dviejų sistemų.
Demokratijoje dar galima būti nonkonformistu, jie nėra visiškai išnykę.