Meilė ir atsakomybė
5 (100%) 1 vote

Meilė ir atsakomybė

1121

Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai?

Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens – to pavyzdžiai randami tiek įvairių kultūrų literatūroje bei mituose, tiek kasdieniniame gyvenime. Tačiau tik vakarietiškoje kultūroje meilei yra priskiriama ypatinga vertė ir ji susiejama su vedybomis.

Nelengva atsakyti, kodėl skirtingų kultūrų atstovai jaučia tas pačias emocijas, kadangi emocijos – ne paprastos reakcijos į žmones ar įvykius, tai sudėtingi jausmų ir minčių dariniai, kurie įgauna prasmę tik konkrečiame socialiniame ir istoriniame kontekste. Tokios emocijos, kaip alkis, išdidumas ar meilė, yra universalios, tačiau jos gimsta, yra išreiškiamos bei išgyvenamos skirtingai įvairiose visuomenėse. Pasak socialinių psichologų, emocinė patirtis susideda iš dviejų dalių: fiziologinio sužadinimo (stipriau plaka širdis, trūksta kvapo, jaučiamas silpnumas keliuose, ir t.t.) ir šios patirties interpretacijos, arba įvardinimo. Įvairios stiprios emocijos – tokios kaip baimė, pyktis ar meilė – fiziologiškai beveik nesiskiria viena nuo kitos. Tačiau pajutę fiziologinio sužadinimo simptomus, žmonės ima ieškoti jo paaiškinimo. Remiantis šia teorija, socialinė ir kultūrinė aplinka smarkiai įtakoja tai, kaip žmonės įvardina savo jausmus.

Vakarietiška kultūra įvairiais būdais skatina meilės jausmus. Ji mus moko, kad praktiškai kiekvienas žmogus įsimyli, ir tai paakina žmones tam tikrus savo jausmus įvardinti kaip “meilę”. Vaikai nuo ankstyvo amžiaus yra tarsi “ruošiami” meilei: jau vaikiškose pasakose nuolat susiduriama su meilės, kovos dėl savo išrinktojo/išrinktosios ir laimingo gyvenimo porai apsivedus motyvu. Literatūroje, filmuose, kitose masinės informacijos priemonėse pateikiami įvaizdžiai kuria visuotinai priimtą meilės paveikslą bei suvokimą.

Kultūra įtakoja, kaip žmonės suvokia ir pavadina tai, ką jaučia. Daugelis žmonių kaip meilę įvardins sekančius veiksmus: susižavėjimo jausmas, pirmą kartą susitikus; svajonės, susirūpinimas dėl kito asmens; troškimas būti kartu su juo; pavydas varžovams; tikėjimas, kad šis jausmas yra viena ir vienintelė meilė ir jis truks amžinai. Įvardinus savo jausmu, jais vadovaujamasi. Čia svarbus vaidmuo tenka vadinamoms “jausmų taisyklėms”. Pavyzdžiui, “jausmų taisyklės” teigia, kad mes turime jaustis liūdni per laidotuves, bet linksmi per vestuves ar krikštynas. Nejausdami to, ką turėtume, mes jausimės kalti ir save versime pajusti “tinkamus” jausmus. Mes galime bandyti numalšinti meilės jausmus, kai jie mums atrodo netinkami; arba sukelti juos, jei mums atrodo, kad jie atsilieka nuo situacijos. Taigi meilė yra sukonstruota patirtis, kuriama iš jausmų, idėjų ir kultūrinių simbolių.

Bet iš kur kilo ši mūsų kultūroje įsitvirtinusi vakarietiška meilės samprata? Jos užuomazgos sutinkamos jau antikinėje Graikijoje bei Romoje. Dar Sapfo išskyrė “meilės ligos” simptomus, kurie išliko dvidešimt penkis šimtmečius: mikčiojimas, paraudimas, širdies virpėjimas, nuolat judančios akys, raumenų virpėjimas, silpnumas ir blyškumas.

Tačiau meilė senaisiais laikais labai skyrėsi nuo to, kuo ji tapo vėliau. Ji nebuvo suprantama kaip garbinimo ar vedybų dalis. Meile buvo įvardinami santykiai tarp vedusių vyrų ir prostitučių, ar tarp vyrų ir jaunų berniukų. Paradoksalu, kad moderni meilės samprata kilo iš senovės graikų meilės supratimo ir yra jam gana artima, tuo tarpu graikų meilės formos ir idealai šiandien laikomi nemoraliais ir, didžiąja dalimi, nelegaliais modernioje visuomenėje.

Antikinėje graikų visuomenėje moteris užėmė gerokai žemesnę, nei vyro, socialinę padėtį, buvo neišsilavinusi, ir net aukštesniojo sluoksnio moterys turėjo daugiau bendro su tarnais bei vergais, nei su savo vyru. Heteroseksualiai meilei buvo skiriama mažai dėmesio. Žymiausi graikų filosofai aukštino meilę ir draugystę tarp vyrų. O garsieji Sapfo aprašytieji meilės ligos simptomai buvo skirti apibūdinti vienos moters meilę kitai.

Senovės romėnų meilė buvo dažniau heteroseksuali, nei homoseksuali, tačiau kaip ir Graikijoje, ji sutinkama nesantuokiniuose ryšiuos ir susijusi tik su svetimoteriavimu. Kaip rašo Ovidijus savo I amžiaus veikale “Meilės menas”, meilė buvo elegantiškas apgaulės žaidimas, nesiremiantis rimtais ar ilgai trunkančiais ryšiais. Tų laikų rašytojai teigia, kad Ovidijaus knyga apie flirtą ir svetimoteriavimą visą jo kartą išmokė meilės žaidimo. Ovidijaus aprašytuose žaidimuose svarbus vaidmuo teko apgavystei bei meilikavimui, susietam su švelnaus dėmesio išraiškomis. Buvo leidžiama suvaidinti meilės ligos simptomus, kad pagreitinti romaną. Vienoje savo poemų Ovidijus aprašo, kaip meilužiai pobūvyje gali slapčia bendrauti karštų
žvilgsnių, švelnių gestų, specialių sutartinių kodų pagalba.

Vakarietiška meilės ideologija daugiau remiasi viduramžių meilės idealu, nei jausmingais Ovidijaus meilės žaidimais. Garbinanti meilė remiasi idėja, kad meilė tarp lyčių yra aukščiausia žemiškojo gyvenimo vertybė. Buvo tikima, kad meilė yra užvaldantis jausmas, kurį įkvėpia mylimo asmens grožis ir būdas; kad jis ištinka staigiai ir nevaldomai vos pirmą kartą pamačius mylimąjį; kad įsimylėjėliai yra likimo skirti vienas kitam; kad meilė veda į nuostabią palaimą arba begalinį skausmą; kad ji dvasiškai palaiko ir suteikia kilnumo mylinčiajam. Garbinanti meilė jungė tokius skirtingus elementus, kaip nesantuokinė aistra ir religinis krikščioniškas prisirišimas, stereotipiški flirto žaidimai ir rimti moraliniai tikslai, išdavystė ir ištikimybė, džiaugsmas ir kančia. Įžymieji šios meilės pavyzdžiai – Tristanas ir Izolda, Lanselotas ir Ginevra – tai pasakojimai apie santuokinę neištikimybę. Kadangi vedybos buvo sudaromos atsižvelgiant ne į jausmus, o į šeimos interesus, meilė dažniausiai buvo sutinkama ne tarp vedybų partnerių, o už santuokinių ryšių ribų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1018 žodžiai iš 2035 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.