ĮVADAS
Kas yra meilė? Keldami tokį klausimą, ieškome ne vien kokio nors bendro
paaiškinimo. Norime žinoti, kaip su meile susitinkame, ką ji mums duoda.
Jau nuo seno žmones domino meilės tema: menininkai savo kūriniuose yra
išreiškę kitų žmonių meilės džiaugsmus ir kančias, taip pat savo pačių
išgyvenimus. Meno kūriniuose įkūnyta meilė veikia mūsų jausmus, skatina
susimąstyti, nuolat ieškoti kelių į tai, kas tauru ir gražu. Meile
paprastai laikome taurų asmenybės jausmą, kuris yra prigimties duotų ir
kultūros sukurtų žmoniškųjų savybių vientisumo išraiška. Meilė yra fizinio,
dvasinio ir dorovinio prado vienovė. Meilė būdinga visiems žmonėms, tik
kiekvienas žmogus ją išgyvena skirtingai. Žmogaus meilė atitinka jo
dvasinės kultūros lygį. Estetinis neišprusimas, savininkiška psichologija,
pareigos, savigarbos, užuojautos, gėrio, grožio, jausmų skurdumas yra
didžiausi ir pagrindiniai draugystės ir meilės priešai.
Reikia atsisakyti senojo meilės supratimo, kai vienas žmogus buvo visiškai
pavaldus kito užgaidoms ir norams. „Jei myli – klausys“, – tai pasenusi
pažiūra į meilę. Gal būt, reiktų prisiminti R.Rolano „Užburtosios sielos“
herojes Anetos mintis, išsakytas mylimajam: „Jūs ateinate pas mane ne vien
su savo meile. Jūs ateinate su saviškiais; su savo gimine, su užsibrėžtu
keliu, su savo šeima – su visu pasauliu, kuris yra jūsų, su visu pasauliu,
kuriuo esate jūs pats. Ir aš turiu pasaulį, aš taip pat esu pasaulis. Jūs
man sakote: „Palik savo pasaulį. Mesk jį ir išeik į manąjį.“ Aš esu
pasirengusi ateiti su viskuo. Ar jūs mane priimsite su viskuo?“
Darosi aišku, jog jei mes nesieksime pažinti ir suprasti vienas kito
pasaulį, negalvosime, ar kito partnerio pasaulis tilps mūsų pasaulyje, ar
netaps jis pančiais, varžančiais mums kurti ir tobulinti savąjį pasaulį.
Priešingu atveju vargu ar galima bus sukurti tikrąją laimę.
Ilgam patraukti kuris nors žmogus gali tik tada, jei jis mums patinka kaip
visa asmenybė ir atrodo vertas meilės. Meilė didžiausia dalimi yra
bičiulystė. Kai tarp žmonių įsigali tvirta ir gili bičiulystė, jie vienas
prie kito veržiasi laisva valia. Į tokios bičiulystės sąvoką įeina
draugiški santykiai, abipusis atvirumas, asmenybės gerbimas, pasaulėžiūrų
atitikimas, tarpusavio užuojauta, rūpinimasis, pakantumas. Svarbus
bičiulystės požymis visuomenėje – abiejų partnerių stengimasis tobulinti
savo asmenybę. Meilė be bičiulystės neįmanoma. Jei visame kame, taip pat
lytiniuose ryšiuose, rūpinimasis partnerio gerove, vidinio poveikio
verčiami dalinasi su juo gyvenimo rūpesčiais ir džiaugsmais, stengiamasi
įveikti savo nerangumą jo labui, tada atsiranda pasitenkinimas savimi ir
galima apibrėžti: tai tikra meilė.
Iš to seka išvada, kad reikia mokėti suprasti tikrąjį žmogaus grožį,
artimame žmoguje atrasti vis naujų ir naujų bruožų bei savybių. Pravartu
nevengti bendravimo su kitais žmonėmis: jie duos naujų įspūdžių, sudarys
sąlygas palyginimui, sugretinimui. Neverta tikėti pasakomis, kad meilė
trokšta vienumos. „Uždaryta meilė nyksta, dūsta.“
Įvairūs autoriai meilę sieja su žmonių bendravimu, su tokiomis žmogiškomis
problemomis, kaip simpatija, abipusis supratimas, pasitikėjimas, atvirumas,
artumas, interesų bendrumas ir t.t. Dažnai sakoma, kad bendravimas su
žmonėmis – tai prabanga, bendravimas su draugais – tai šventė. Tad vienas
kitą mylėdami ieškome bendrų draugų, branginame jų norą bendrauti.
Meilė – tai kai du žmonės, du skirtingi dvasiniai pasauliai, skirtingos
mintys ir charakteriai, vienas su kitu susiderina. Svarbu susiderinti, bet
ne užgožti vienas kitą, nebūti vienas kito šešėliu. Susiderinimas
reikalauja laiko, atsakomybės ir abipusių pastangų. Menkiausias netektis,
abejingumas kurio nors atžvilgiu ne tik suteikia skausmą, bet taip pat
griauna tiltus į vienas kitą. Tačiau kita vertus, negalima ir su viskuo
sutikti, viską atleisti. Toks neprincipingas elgesys neišsaugos meilės,
priešingai, artins prie bedugnės. Dvasios vergų negalima mylėti.
Meilė yra tikra ir stiprėja tarp tokių žmonių, kurie vienas kitam neleidžia
suklupti, atsilikti, sustoti kelio nelygumuose, kurie diena iš dienos
nuolat siekia užkariauti vienas kitą ne apsimetinėjimu ar melu, bet
nuoširdumu, tiesa, šiluma.
Ar meilė – menas?
Žmonės niekada negalvojo, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos, bet
vargu ar galvoja, jog mylėti galima mokytis.
Keista, tačiau taip jau yra, kad daugelis mąsto ir sprendžia, kaip tapti
mylimu, bet ne mylinčiu. Kiekvienas nori būti mylimas, stengiasi tapti
meilės objektu. O kaip tai pasiekti? Dažniausiai siekiama labiausiai
paplitusiais metodais, būtent: išmokstant ir laikantis gerų, malonių
manierų, būti įdomiu pašnekovu, atkreipiant į save priešingos lyties dėmesį
mandagumu, paslaugumu, linksmumu, sugebėjimu bendrauti. Tačiau tai tik
populiarumo troškimas, bet jokiu būdu ne meilė.
Antra vertus, žmonės įsitikinę, jog meilėje svarbu yra meilės objektas,
t.y. ką mylėti ar kieno meilės siekti, o mylėti, atseit, yra paprasta.
Patraukli mergina vyrui, patrauklus vyriškis merginai – tai tikslas, kurio
jie siekia. „Patrauklus“ paprastai reiškia visą glėbį tam laikmečiui
populiarių
savybių.
Pavyzdžiui: trečiajame dešimtmetyje patrauklia buvo laikoma išgerianti,
rūkanti, seksuali mergina; šiandien mada reikalauja daugiau šeimyniškumo,
kuklumo, vidinio grožio; taip pat ir vyrai: XIX a. pab. XX a. pr. turėjo
būti agresyvūs, kai tuo tarpu dabartinį patrauklumą lemtų tolerantiškumas.
Atrodo, tarsi vyrautų rinkos sąlygos santykiuose tarp dviejų vienas kito