Meilę kiekvienas supranta savaip
5 (100%) 1 vote

Meilę kiekvienas supranta savaip

11

Įvadas

Meilė – vienas didžiausių žmogaus laimės šaltinių! Melė ir šeima – kiekvienam artimos ir brangios sąvokos, nes be meilės ir šeimos gyvenimas negali būti pilnavertis. Tačiau dauleis taip ir neįgyja baltųjų meilės sparnų, kurie žadina kūrybines jėgas ir sergsti kasdienybę nuo pilkumo.

Senovės Indijos traktate “Persiko šakelė” meilė šitaip apibūdinama: ,,Žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis gimdo geismą. Šių trijų potraukių jungtis gimdo meilę…”

Naujojo Testamento 13 laiške Romiečiams 8 – 10 eilutėse meilė aprašoma kaip įstatymo vykdymas: “Niekam nieko nebūkite skolingi, kaip tik meilės vienas kitam, nes kas myli kitą, yra įvykdęs įstatymą. Nes “nesvetimoriau”, “neužmušk”, “nevok” “negeisk” ir bet kuris kitas įsakymas yra susumuojami šitame posakyje: “Mylėk savo artimą, kaip save patį”. Meilė nedaro artimui nieko bloga. Tad meilė yra įstatymo įvykdymas.”

Idomiai meilę suvokė filosofas Hegelis “Tikrosios meilės esmė – gebėjimas atsisakyti savęs, užmiršti save kitame asmenyje, tačiau, taip išnykstant ir taip užsimirštant, iš naujo save suvokti ir save atrasti.”

Tačiau kiekvienas meilę supranta savaip!

Meilės rūšys

XX a. filosofas – psichologas Maksas Šėleris meilės rūšis klasifikuoja taip:

Kadangi visus aktus mes iš principo skirstome į vitalinius, arba kūno, aktus, grynai psichinius, arba „Aš“, aktus ir dvasinius, arba asmens, aktus, tai ir meilė bei neapykanta turi tris būties formas: yra dvasinė asmens meilė, psichinė individualaus „Aš“ meilė ir vitalinė, arba aistringoji, meilė. Nors vitaliniai, psichiniai ir dvasiniai aktai jau patys savaime kaip aktai (o ne tik pagal savo pagrindus) yra skirtingi ir skirtingai išgyvenami, jie vis dėlto iš esmės yra susiję su tais pagrindais – kūnu, „Aš“ ir asmeniu. Kartu šios emocinės aktų formos yra iš esmės susijusios ir su tam tikromis vertybių rūšimis, kaip su savo neomatiniais koreliatais. Vitaliniai aktai susiję su kilnumo ir žemumo, arba „blogio“, vertybėmis, psichiniai aktai – su pažinimo ir grožio vertybėmis (kultūrinėmis vertybėmis), o dvasiniai aktai – su šventumo (ir profaniškumo) vertybėmis. Taigi aukščiausia meilės forma yra meilė tiems dalykams (arba asmenims), kuriems būdingas „šventumas“; psichinė meilė, „Aš“ meilė, – tai meilė kokioms nors kultūrinėms vertybėms; vitalinė meilė – tai kilnumo meilė. Dalykams kurie teturi tik „malonumo“ vertę, nejaučiame nei meilės, nei neapykantos; yra tik malonumo jutimas (bei jo refleksyvūs būdai, pavyzdžiui, „mėgavimasis“), yra ir suinteresuotumas maloniais bei netiesiogiai maloniais, t.y. „naudingais“, dalykais, bet meilės čia nebūna.

Tačiau senovės graikai įžiūrėjo šiek tiek kitokias meilės formas (rūšis):

1. “eross” – stichišką, aistringą įsimilėjimą, kuris yra susijęs su nežabotu noru turėti, pasiglemžti egoistiškai, be gailesčio, be nuolaidos;

2. “filia” – meilę, kuri prilygsta draugystei ir kur emocijos jau slopina aistras;

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 493 žodžiai iš 965 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.