Meilė – vertybė
5 (100%) 1 vote

Meilė – vertybė

Turinys

I. Meilė – vertybė, o vertybė apriorinė ar personalinė?

II. Meilės kaip vertybės samprata.

1. Vertybių hierarchija M. Šėlerio emocinio gyvenimo fenomenologijoje.

2. Vertybių personalizacija M. Šėlerio filosofijoje.

3. Dorovinės vertybės ir etika.

4. Ordo amoris – pasaulio irDievo tvarkos branduolys.

III. Išvados.

Meilė – vertybė, o vertybė apriorinė ar personalinė?

Vertybė yra pagrindinė vokiečių fenomenologo Makso Šėlerio (Scheler) teorijos sąvoka.Fenomenologijos ir augustinizmo idėjų pagrindu yra sukūręs etinio personalizmo idėją. Pasak jos, asmenybės esmė yra jos atsidavimas vertybėms, kurių hierarchijoje aukščiausios yra religinės vertybės.Apie ją – vertybę – sukasi bei jos pagrindu konstruojama visa jo etinė bei filosofinė koncepcija. M.Šelerio vertybių esmės teorija lyg tiesiogiai iškyla iš emocionaliosios intuicijos sampratos. „Esą vertybė-tai akivaizdžiai duotas fenomenas,o ne sprendimo, refleksijos, abstrakcijos ir panašių „antrinių“, t.y. priklausančių proto sferai, aktų produktas“. Pats M.Šėleris bando kurti ontologinę teoriją, pripažindamas, jog vertybės esti visiškai savarankiškos egzistencijos, kai žmogus tampa pasyviu vertybių suvokėju.

M.Šėleris vertybes pirmiausia apibrėžia reliatyviąja prasme, jos nėra subjekto jėgos sugebėjimai ir panašūs dalykai, kuriuos jis galėtų priskirti objektui. Tokie negatyvūs ir palyginamieji apibrėžimai sudaro M.Šėlerio apmąstymų pamatą.

Po autoriaus mirties yra paskelbtos nebaigtos studijos „Ordo amoris“- meilės tvarka. M.Šėlerio manymu, „ši mintis apie ordo amoris kyla iš Dievo idėjos objekto apmąstymo“. Šiame veikale jis nagrinėja meilę kaip vertybę,o kas galėtų tam prieštarauti.Juk kiekvienas sutiks, kad meilė, meilės jausmas nors trumpam padeda išsivaduoti iš būties absurdiškumo.“Kas tylomis apsižvalgys, supras kaip meilė mus išgano“(Getė). Norėdami išsamiau išsiaiškinti meilės kaip vertybės sampratą, mes atliksime meilės sampratų M.Šėlerio ir E.Munjė personalistinėje etikoje lyginamąją analizę.

Personalizmas XXa. Filosofinė srovė, kur filosofai skirtingai aiškino ir suvokė vertybių esmę, tačiau visi sutarė dėl vieno, jog verybės yra personalizmo esmė – tai asmenybė.Asmenybės kūrybinį pradą traktuoja, kaip dvasinę būtį, o pasaulio realybę kaip asmenybės kūrybinės veiklos aprašą. Asmenybė čia tampa pagrindine pasaulio būtimi. Visas pasaulis esąs asmenybės būties apraiška. „Asmenybės pasaulis – tai žmogaus pasaulis“. Šios srovės atstovams rūpi toji tiesa, kurią mes išgyvename būdami vieni su savimi arba sutikdami žvilgsnį Kito, teigiančio tokią mano dvasios laisvę kaip ir jo paties.

Juk teigdami save mes kartu jaučiame, kad mūsų patys giliausi veiksmai, mūsų aukščiausi kūriniai gimsta mumyse tarsi be mūsų žinios. Mes esame nukreipti į kitus. Pati meilė mums atitenka kaip kažkas duota, jos didingiausios akimirkos nugniuždo mus, jos yra tarsi atsipalaidavimo, atsidavimo meilei ar pamėgtajai vertybei. Asmenybė nuolat rizikuoja ir išlaidauja be atodairos. Ar šitokia audringa asmenybės būties raiška yra kryptinga? Peraugdama save asmenybė ne tik veržiasi į priekį, bet išlieka, pranoksta save. Asmenybės būtis yra būtis, sukurta pranokti save.

Koks yra transcendencijos judėjimo tikslas? – tai klausimas , kurį iškelia žymiausias personalizmo srovės atstovas E. Munje ( E. Mounier). Jis teigia, jog daugelis šiuolaikinių mąstytojų kalba apie „ vertybes „ kaip apie besąlygiškas, niekieno nesaistomas ir žinomas a priori realybes. Čia kyla problema ar vertybė – apriorinė ar personalinė? Tačiau mes analizuodami meilės kaip vertybės sampratą, šią problemą turime sukonkretinti ir iškelti taip: meilė – vertybė ? – vertybė apriorinė ar personalinė?

Iš tiesų M. Šėlerio vertybės apibrėžiamos kaip betarpiškai duoti fenomenai ir todėl suvokiamos šių fenomenų įžvalgoje, taigi ne pažinime, o specifiniuose vertinimo aktuose. Tokios vertybės sudaro ypatingą transcendentinių, virš empirijos iškilusių esmių karalystę. „Vertybė –tai fenomenas, atsiskleidžiantis emocionaliosios intuicijos akte, bet nesukuriamas jame, o tik pasirodantis, „aptinkamas“.

Tačiau E.Munjė mąsto priešingai, personalistai negali nesivaržydami atiduoti asmenybę beasmeniškumo valiai, tad dauguma jų stengiasi kaip nors , kokiu nors būdu tas vertybes įasmeninti. E. Munjė mano jog vertybė negali būti žinoma kaip apriori. Kadangi transcendencija nėra įrodoma objektu. Tikėjimas jos buvimu kyla iš asmenybės egzistavimo pilnatvės ir silpstant tai pilnatvei subjektas gali tapti aklas vertybėms, ir jo nusivylimas gyvenimu tampa neapykanta jam.

Meilės kaip vertybės samprata

Vertybių hierarchija M. Šėlerio emocinio gyvenimo fenomenologijoje

Žmogus ne pats sukuria vertybes, bet jos jam yra duotos, jis gali jas tik koreguoti. Nagrinėdamas vertybių hierarchiją M. Šėleris užduoda klausimą, ar nėra aprioriškai esminio ryšio tarp tokios vertybių charakteristikos, kaip jai priklausanti vieta hierarchijoje ir kitomis jos esminėmis ypatybėmis. Išskiriami skirtingi vertybių požymiai, su kuriais kartu išauga ir
vertybių „aukštis“, „tačiau tikriausiai visos susideda į vieną. Vertybės atrodo, tuo vertingesnės, kuo jos ilgaamžiškesnės, kuo mažiau dalijasi, t.p. tuo aukštesnės, kuo ilgaamžiškesnės ir „gilesnis pasitenkinimas“ sukurtas su pasiekimais jausmuose“.

Vertybių kriterijus, pasitenkinimo dydis, jų išsipildymas ne būtinai turi būti suplanuoto troškimo išsipildymas, tačiau mums tai vis tiek būna malonu, kai mes patiriame tą pasitenkinimą. Kyla klausimas, iš ko jis gali atsirasti? Pirmiausia gali būti pasitenkinimas, o tik po to jo suvokimas. Gali būti ir taip, jog mes ruošiamės, planuojame tam tikros vertybės išsipildymą, tačiau nebūtinai. M.Šėleris parodo vertybių nepriklausomybę nuo to, kuris jas jaučia. Vertybės „ gilumas“ priklauso nuo šios vertybės svarbumo žmogaus gyvenime. Jai žmogus ieško hedonistinių vertybių, rodo tai, kad jam kažko trūksta, vyksta tam tikra kompensacija.

Kuo vertybės mažiau priklauso nuo jaučiančios būtybės, tuo joms būdingesnis aktyvumas ir faktiškumas, kuris nepriklauso nuo realybės, kurioje jos egzistuoja. Absoliučios vertybės gali būti suvoktos ne vien justiškai, bet suvoktos suvokimu. Esminė aukštesnės vertybės savybė yra tai, kad ji yra mažiau „priklausoma„ nuo kitų vertybių. Taigi, kuo jos, vertybės objektyvesnės, tuo aukštesnės. Aukščiausios vertybės esminis požymis yra tas, jog ji absoliuti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1033 žodžiai iš 3418 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.