Meilės himno egzegezė
5 (100%) 1 vote

Meilės himno egzegezė

1121

MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ

Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaip

jausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla noras

sugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmame

laiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimės

religijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei Kosto

Burbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”.

Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėl

dažniausiai remsimės ja.

“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš

tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau

pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei

turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau

meilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko

nelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė

nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau

naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia

neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks

pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir

mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –

pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10).

Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –

nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų dalių

šukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kurių

sektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Paulius

plačiau kalba apie kalbų kalbėjimo ir pranašysčių dovanas: “Kas kalba

kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis

Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėms

pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats save

tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią…” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).

Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jų

pareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievo

nuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimą

gyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valią

žodžiais: “Taip kalba Viešpats…” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuomet

buvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar prieš

sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave

pašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimas

izraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilė

yra daug svarbesnis dalykas.

Pažiūrėkime ką apie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “Tuomet

Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo

jis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius

žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė

žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir

moterį sukūrė juos… Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų

matė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietoje

Dievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių

nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko

visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam

gėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos

sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes

gailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8).

Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinės

būtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu

“džiaugiasi… dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai dar

vadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jo

galybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiais

didžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios bei

Teisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiške

Hebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie

paveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:

11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”

nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėms

kokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismo

vykdytojas”[3].

Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].

Naujajame
Testamente meilė kartais vadinama graikišku žodžiu φιλια (intymus

jausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinama

pasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilės

stiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilė

sieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jog

Dievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apie

tą meilę sakė: “Iš to visi pažins, kas esate mano mokiniai, jei mylėsite

vieni kitus” (Jn 13: 35).

Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelkti

Kristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn

4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius

(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtis

yra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir Dievo

Sūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:

13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos

(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti į

tikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjį

ir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgi

savo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusius

pildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šį

naują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėje

glūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil

2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti dauguma

nuodėmių (1 Pt 4: 8).

Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savo

laiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yra

tikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogus

nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikia

suprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yra

vertas pasitikėjimo. Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jam

savo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventi

pasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo ir žmogaus santykių

pradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1152 žodžiai iš 2298 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.