MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ
Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaip
jausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla noras
sugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmame
laiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimės
religijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei Kosto
Burbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”.
Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėl
dažniausiai remsimės ja.
“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš
tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau
pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei
turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau
meilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko
nelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė
nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau
naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia
neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks
pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir
mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –
pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10).
Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –
nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų dalių
šukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kurių
sektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Paulius
plačiau kalba apie kalbų kalbėjimo ir pranašysčių dovanas: “Kas kalba
kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis
Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėms
pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats save
tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią…” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).
Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jų
pareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievo
nuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimą
gyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valią
žodžiais: “Taip kalba Viešpats…” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuomet
buvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar prieš
sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave
pašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimas
izraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilė
yra daug svarbesnis dalykas.
Pažiūrėkime ką apie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “Tuomet
Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo
jis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius
žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė
žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir
moterį sukūrė juos… Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų
matė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietoje
Dievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių
nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko
visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam
gėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos
sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes
gailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8).
Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinės
būtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu
“džiaugiasi… dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai dar
vadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jo
galybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiais
didžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios bei
Teisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiške
Hebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie
paveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:
11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”
nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėms
kokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismo
vykdytojas”[3].
Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].
Naujajame
Testamente meilė kartais vadinama graikišku žodžiu φιλια (intymus
jausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinama
pasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilės
stiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilė
sieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jog
Dievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apie
tą meilę sakė: “Iš to visi pažins, kas esate mano mokiniai, jei mylėsite
vieni kitus” (Jn 13: 35).
Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelkti
Kristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn
4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius
(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtis
yra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir Dievo
Sūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:
13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos
(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti į
tikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjį
ir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgi
savo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusius
pildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šį
naują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėje
glūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil
2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti dauguma
nuodėmių (1 Pt 4: 8).
Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savo
laiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yra
tikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogus
nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikia
suprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yra
vertas pasitikėjimo. Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jam
savo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventi
pasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo ir žmogaus santykių
pradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią