Meilės problema filosofijoje1
5 (100%) 1 vote

Meilės problema filosofijoje1

Įvadas

…Įsimylėjęs teturi teisę

Vadintis tikru žmogumi.

A. Blokas

Mano kursinio darbo tema vadinasi ”Meilės problema filosofijoje”. Dabar net nežinau kodėl pasirinkau šią temą , gal todėl kad mes vartojame žodį ”meilė”, bet patys tiksliai nežinome kas gi yra ta Meilė. ”Apie Meilę nereikia nieko sakyti, nes apie ją jau viskas yra pasakyta”. Bet aš negaliu su tuo sutikti, nes man atrodo kad apie Meilę galima kalbėti amžinai! Net nėra vieno apibrėžimo kuris galėtų apibūdinti Meilę. Kas yra Meilė – niekas nežino. Jos niekas nematė bet dauguma žmoniu tvirtina, kad jautė ją ir kad ji tikrai egzistuoja. Bet kas yra Meilė? Mes galime pasakyti kad tai jausmai…įvairūs jausmai…Mes galime jausti ”Meilę” žmogui, materialiams daiktams, substancijai…

Anksčiau apie Meilę buvo daug rašoma, ir ne tik romanų, bet ir traktatų. Ypač daug jų sukurė Rytų tautos – senovės indai, arabai, persai.turųjo meilės teorijas ir senovės graikai, ir viduramžių Europa, ir naujųjų laikų filosofai.

Dabar traktatai apie meilė – su moksllinę klasifikaciją, sistematiką, rubrikomis – būtų nei šis nei tas, ir jie seniai jau nerašomi. Praėjo tie laikai, kada buvo mėginama apraizgyti mailę įprastinių savokų tinklu, suvokti loginiais apršomaisiais ir klasifikaciniais metodais.senasis mokslinis požiūris i meilė atgyveno, naujas nesusiformavo, ir sunku pasakyti ar susiformuos, o jeigu suaiformuos, tai kaip jis atrodys. Reikia manyti, kad jeigu jis susiformuotų , tai apimtų ir psicholognį, ir biolognį, ir etinį bei estetinį požiūrį.

Bet visa tai – ateitis, o kol kas apie meilė su mumis daugiausia kalbasi menas. Pasaullinis menas sukūrėdidžiulė meilės odisėją. Ją sudaro tūkstančiai poemų, tragedijų, romanų. Visų jų aprėpti yra neįmanoma, ir čia kalbama apie mažą jos dalelę, tik apie kai kuriuos svarbiausius momentus.

Meilė – individualus jausmas, ji nepakartojama, ir šitas individualus kaloritas, kurį gerai pateikia menas dingsta, kalbant apie meilė apibendrintai ir absrtakčiai. Šiuo atveju sąvokinis bei loginis požiūris yra kur kas vienpusičkesnis už literaturinį: kalbant apibendrintai, išleidžiamas iš akių atskiro atvejo savitumas, atmosfera, ir dėl to gali susidaryti įspūdis, kad atskiras atvejis

paverčiamas lyg dėsiu. Tačiau visi mes žinome, kad šablopniškų taisyklių, nuasmenintų normatyvių receptų žmonių meilėje nėra.

Dėl meilės visais laikais vyko karšti ginčiai, ginčiajamasi dėl jos ir dabar. Tad mano kursiniame tikrausiai atsiras dakykų su kuriaias daugelis nesutiks.ką gi, tai naturalu, normalu; ne veltui juk sakoma, kad kelias į tiesį grįstas ginčių akmenimis.ir, matyt, kuo gilesni bus šie ginčiai, tuo jie toliau galės nuversti mus šiuo akmenuotu keliu.

Ypa, svarbu turėti tai galoje dabar, kai buityje daugelis žmonių vadovaujasi senamadišką kanonė moralę, šventeivišką ir nuasmenintą visuotinių dogmų moralę. Susiformavusi nežmoniško gyvenimo amžiais, ši moralė įleido gilias šaknis į žmonių sielas, tapo daugelio jų vidiniu pojzčiu, refleksu. Jos žala dažnai nesuvokiama, iš pažiūros ji netgi kilni, bet iš tikrųjų – ji asmenybės priešas, jos laisvo vystymosi priešas, – kaip ir visoks farizejiškumas, visoks miesčioniškumas.apie šiuos kanonus, apie tai kaip ji nuodija žmonių gyvenimą taip pat pabandysiu kalbėti savo darbe. Bus paliestos ir aštrios problemos, kurias gimdo dabartinis šeimos tipas, ir kokia įtaką šeima daro meilei, kokia ji buvo anksčiau ir kur ji linksta dabar…

Senovės metai.

Dar senovėje žmonės ėmė svarstyti, kada atsirado meilė – ar ją žmogus atsinešė iš gyvulių pasaulio, ar ji atsirado vėliau.

Daug kas galvoja, kad meilė gimė vėliau už savo giminaičius – neapykantą, pavydą, nuoširdumą, motinyatės jausmą. Urviniai žmonės, kurie gyveno ordomis, grupinėmis santuokomis, tur būt, nepažinojo jokios meilės. Senovės tyrinėtojai teigia , kad ji neegzistavusi, netgi pereinant prie vienpatystės. Remdamasis tokiu tyrinėtoju – Morgano ir Bachofeno – darbais, Engelsas rašė: “ Iki viduramžių negalėjo būti nė kalbos apie individualinę lytinę meilę. Savaime sumprantama, kad fizinis grožis, artimi santykiai, vienodi polinkiai it t. t. priešingų lyčių žmonėse sužadindavo norą lytiškai santykiauti, kad tiek vyrams tiek ir moterimsnebuvo visiškai tolygu, su kuo jie leisdavosi į šiuos intimiausius santykius.”

Daugelis filosofų, psichologų, mokslininkų yra tos nuomonės, kad antikiniais laikais meilės nebuvo, o buvo tik fizinė erotika, paprastas lytinis potraukis. Antikinė erotika – taip jie vadina anų laikų meilę, ir tokios pažiūros yra labai paplitusios, daugelio laikomos aksioma.

Hegelis rašė, kad antikiniame mene mailė nėra “toks subjektyviai gilus ir intymus jausmas”, kaip vėlaisniais laikais. “ Ji apskritai šiame mene reiškiasi kaip vaizdui kurti pajungtas momentas arba tik goslaus pasitenkinimo aspektu”. Senovės tragedijose, Hegelio nuomone, “irgi nėra meilės aistros romantine prasme”. Ir skulptūrose, sakysim, Medičių Veneroje, “ visiškai neparodytas vidinis jausmas, ko reikalauja romantizmo menas”.

Žinoma, vargu ar galima sakyti, kada senovėje nebuvo tikros meilės. Apie meilę labai dažnai kalbama jau seniausiose
Graikijos mituose, o klasikinėje epochoje, beveik preiš dvidešimt penkis amžius, netgi atsiranda dvasinės meilės teorijų – Sokrato, Platono ir Aristotelio. O graikų meilės dievai? Meilės deivės Afroditos svitoje buvo daug dievų – meilės globėjų. O jeigu buvo meilės dievai ir netgi meilės teorijostai iš kur jie atsirado, jeigu ne iš meilės?

Kai dėl erotikos, tai šis žodis labiau tinka tautoms, įžengusioms į civilizacilos kelią anksčiau už graikus – egiptiečiams, šumerams, akadams.Tiesa, mums išliko labai mažai jų literatūrinių kūrinių ir žinių apie jų meilę yra tik truputis. ( pavyzdžiui, iš senovės Egipto meilės lirikos išliko tik apie penkiasdešimt eilėraščių bei fragmentų). Iš ankstesnių, akmens amžiaus, laikų neturime duomenų, kurie tiesiogiai ką nors tikrą bylotų apie meilę. Apie tuos laikus galima samprotauti tik netiesiogiai, – sakysim, iš to, kad senovės piešinių urvų sienose nėra tokių, kurie atspindėtų šį jausmą. Apie senąsias meilės pakopas galima kalbėti ir pagal dabar gyvenančių pirmikščių tautų papročius. Tokių unikalių genčių žemėje labai nedaug, ir viena iš tokių – Afrikos bušmenai. Danų etnografas Iensas Bjerė knygoje “Nuošalus Kalachario pasaulis” apie juos rašo, kad tai “seniausios rasės žmonės, atėję pas mus tiesiai iš akmens amžiaus”. Dabar bušmenai, pasakoja jis, praktikuoja vienpatystę, bet, jeigu moteris sensta, vyras pasiima kitą žmoną. “O pirmoji žmona, – sako Bjerė, – nesjaučia atstumta. Naujoji žmona elgiasi su ja pagarbiai, o pirmoji džiaugiasi, gavusi darbininkę padėjėją.” Prieš 30-40 metų tokie pat buvo ir Tolymųjų Rytų čiukčių papročiai. Rašytojas ir keliautojas Borisas Lapinas savo “Didžiojo vandenyno dienoraštyje” rašė, kad čiukčiai nepavyduliauja ir beveik niekada dėl moterų nesikivirčija. Iš tokių istorinių duomenų įdomią išvada, mano nuomone, padarė Jurijus Riurikovas : “Aišku, kad tokie žmonių tarpusavyje santykiai galėjo egzistuoti tik nesant meilės ir visų jos psichologinių palydovų.” Bet man atrodo, kad jis ne visai teisus, nes meilė galėjo egzistuoti ir tada , bet žmonių gyvenimo papročiai susiklostė labai seniai ir niekas jų nepakeitė. Meilė turėtų egzistuoti visur ir visada, nes be jos žmogus negali būti tikru žmogumi. Meilės jausmas labai platus. Mylėti galima ne tik žmogu, bet ir daiktus, Tėvynę, Dievą…ir t. t. , bet apie tai mes kalbėsime vėliau.

Dabar vėl grįžtame prie senųjų laikų. Aš manau, kad iš nedaugelio padavimų, kurie išliko iki mųsų dienų negalima daryti kažkokių kategoriškų išvadų. Juo labiau, kad šiek tiek vėliau – maždaug prieš tisdešimt penkis amžius – senjovės Egipte pasirodė meilės lyrika, tobula ir meistriška pakilimmo viršūnėse. Ir meilė joje atsispindėjusi, nebuvo paprasta erotika, – joje jau dvelkė dvasiniai jausmai, “amžini”, daug kuo panašus i šiandieninius.

Echnatono meilė Nefertitei apskritai buvo, ko gero, pirmoji mums žinoma meilė iš didžios meilės istorijos. Šimtuose užrašų, dešimtyse skulptūrų ir antkapiu garsino faraonas savo meilę Nefertitei, ir legendos apie šią meilę ėjo iš kartos į kartą. Taip pat mes žinome Kleopatrą. Sako, kad ji nebuvo nežemiškai graži, bet vyrai ją mylėjo ir galėjo už vieną, praleistą su ja naktį, atsisakyti savo valdžios. Peršasi mintys, kad meilė istorijoje atsirado kaip psichologinis atpildas už moters vergovę: pajungęs moterį, vyras pats pateko į jos nelaisvę. Bet tai paviršutiniškas požiūris. Aišku, kad meilės gimimą salygojo ne viena , o daugelis priežasčių.

Praėjo daug metų, laiko tėkmė žmones, jų gyvenimo sanklodą, jų psichologiją.Keitėsi ir jų jausmai – atsirado naujų, kurių nebuvo anksčiau, senieji vystėsi, darėsi tam tikra prasme nepanašūs į save. Įgydami naujų savybių, žmonės netekdavo kai kurių senųjų, ir jų plėtotė – kaip visada ir visur – buvo prieštaringa. Tad visiškai aišku, jog negalima – kaip kad daugelis daro – primesti bendrų visoms antikos epochoms taisyklių, manyti, kad meilė jose buvo vienoda, lygi pati sau.

Plėtojantis civilizacjai, vis labiau irsta senasis sinkretizmas, vis labiau tolsta tie laikai, kada dvasinis pradas dar tūnojo kūno prieglobstyje. Dabar jis dažnai jau savorankiškas, nepriklausomas, jau egzistuoja pats vienas. Meilėje vis labiau ima reikštis dvasiniai potraukiai, ir tai pastebima ne tik lyrikoje. Antikiniais laikais mei;ė nužengia atstumą nuo Pandemoso Afroditės – per Knido Afroditę – iki Afroditės Uranijos. Fizinę erotiką pakeičia meilė, į žmonijos gyvenimą, į jos psichologiją įsilieja visiškai nauja didžiulė sritis, kuri smarkiai pakeičia žmonių psichologiją, ir jų moralę, ir visą jų geroi ir blogio, laimės ir nelaimės supratimą.

Bet ar meilė vien praturtino žmones? Ar neprarado ko nors žmonija, meilei pakeitus erotiką?

Euripido “Hipolito” Fedra klausia globėją:

– Ar žinai tu, ką reiškia “ mylėti”?

Ir ši atsako:

– Taip, nieko nėr saldesnio, nei skausmingesnio.

Senovės žmonėms meilė – medaus ir nuodų mišinys, ir ne veltui jų tragedijose su tokia baime ji buvo vaizduojama. Atsiradus meilei žymiai išaugo ne tik gyvenimo džiaugsmai, bet ir – ko gero, dar labiau – jo sielvartas, skausmas, nerimas. Meilė veikia
psichologija ir labai sustiprina suvokimą, taigi ji padidina žmonių akyse ir laimę, ir nelaimę, – galimas daiktas, kad nelaimę netgi labiau, negu laimę. Ir todėl tiek daug sielvarto ir skausmo antikinėje dramoje, antikinėje lirikoje, – pagaliau ir apskritai visų laikų poetų kūryboje – nuo Petrarkos iki Bloko ir Majakovskio.

Atėjusi į žmonių gyvenimą, meilė perkainoja visa vertybes. Tai visai naujas stimulas tarp kitų žmogaus elgesio stimulų, ir atsiradęs jis veikia visus kitus stimulus, išrado jų pusiausvyrą, smarkiai pakeičia proporcijas. Žmogaus gyvenimas dabar netenka paprastumo, užgimusi meilė supainioja individualų gyvenimą, padaro jį sudėtingesnnį, ne tokį aišku ir vientisą.

Socialinės ir materialinės priklausomybės epochoje, žemo gyvenimo lygio ir nelygybės laikais ji teikia žmonės ypač daug vargo, žymiai padidina patiriamą gyvenimo negandų skausmą. Šitaip veikia ne tik nelaiminga, vienpusė, bet ir laiminga, abipusė meilė. Jau vien kontrastas tarp akinančių džiaugsmų, kuriuos teikia meilė, ir pilkų negandų, kurios nuodija mylinčiųjų gyvenimą, kaleriopiai padidina žmonių sielvartą, daro jį nepakeliamą. Mylintis žmogus yra žymiai jautresnis už nemylintį, – visi mes tai žinom.

Aišku, įvairiais laikais ir įvairėms žmonėms šitai reiškiasi nevienodai. Tačiau yra neginčitina , kad meilė teikia žmonijai ne tik švisą, bet ir gniudžo.

Senovės meilės teorijos.

Meilė skirstomą į dvasinę – aukštesniąją – ir kūniškąją – žemesniąją – jau dvidešimt penkis amžius, nuo Sokrato ir Platono laikų. Dvasinės meilės teorijas įvairiausiais laikais kūrė įvairiausios tautos.

XVI amžiuje Europojoje atsirado meilės teorijų, kurios iki kraštutinumo iškėlė jos platonozmą. Tai ryškiai matyti prancūzų neoplatonikų, įėjusių į Liono poetų mokyklą, kūryboje. Jų meilė perdėm ideali, ji nutolsta nuo jutiminių pagundų ir pereina į grynai dvasinio garbinimo sferas, joje nėra jokio materialaus grubumo. Taip rašė apie meilą Morisas Sevas, Antuanas Eroė, taip rašė apie meilę ir kiti Liono poetų mokyklos atstovai. Dar labiau šias teorijas išplėtojo italų neoplatonikų mokykla, ypač Pjetras Bembo, poetas ir kardinolas, dialogų apie meilę “Azolaniečių pašnekesiai” autorius. Meilė, sakė neoplatonikai, tai žmogaus veržimasis prie grožio, jo geidimas. O grožis yra dieviškosios palaimės atspindis, dieviškasis spindulys, nušviečiąs žmogaus veidą. Meilė – veržimasis prie šito dieviško spindulio, todėl ji bekūnė, todėl ji – meilė sielai, kurią žmogui įkvėpė dievas.

Šios meilės teorijos pratęsė vidurinių amžių platonininkų mokymus. Dantės “Skaistykloje” Vergilijus, poeto bendrakeleivis, išdėsto vieną tokią teoriją – Tomo Akviniečio, garsaus XIII amžiaus filosofo ir teologo. Šis mokymas sudėtingas, meilė jame suprantama plačiai – kaip visokia meilė, kaip visoks gėrio siekimas. Šitaip suprantant meilę, – ji yra visokio gėrio ir blogio pradžia, be to, dvejopa – įgimtoji ir dvasinė. Įgimtoji meilė – tai natūralus viso pasaulyje gėrio siekimas: medžiagų, augalų, gyvūnų, žmonių. Ši meilė nenuodėminga, nes ji duota dievo. Ji panaši į bitės poreikį rinkti iš žiedų nektarą , jos negalima nei girti, nei peikti, nei iš viso vertinti. Dvasinė meilė galima tik žmonių visuomenyje; tai meilė kuri pati nesirenka tikslą, ją vairuoja ne dievas, o žmogus. Iš prigimties ji tyra – “kol prie aukštų dalykų veržiasi, o žemų neperžengia ribos”. Tačiau ji nustojo tyrumo, jeigu pajungiama nešvariems tikslams. Dantės ir Tomo Akviniečio supratimu, meilė atsiranda šitaip. Žmogaus siela stebi išorinį pasaulį, “išorinius vaizdus”. Šie vaizdai įsminga į sielą, persmelkia ją, ir jinai mato juos savyje. Tarp jų yra tokių , kurie “žavi” ją, o šis žavėjimas – ypatingas veržimasis prie tokių vaizdų – ir yra meilė.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2311 žodžiai iš 7264 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.