Meilės psichologija
5 (100%) 1 vote

Meilės psichologija

ĮVADAS

Jei meilė yra menas, tai jai reikia daug žinių ir pastangų. Gal meilė yra tik malonus jausmas, kurį dovanoja mums atsitiktinumas.

Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie nori jos, bet negalvoja, jog mylėti galima mokintis. Daugelis meilės uždavinį pirmiausia suvokia kaip tapti mylimu, o ne mylinčiu, mokančiu mylėti. Taigi jiems problema yra – kaip būti mylimu, kaip būti mylėtinu. Dauguma būdų tapti mylimu yra tokie patys, kokius žmonės naudoja siekdami sėkmės, norėdami įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms.

Kita prielaida, remianti požiūrį, kad meilėje nėra ko mokytis. Dauguma žmonių galvoja, kad mylėti yra paprasta, tik sunku rasti tinkamą objektą savo meilei. Šiuolaikinėms pasaulio kartoms, beveik visuotine tapo romantiškoji meilės samprata. Dauguma ieško „romantinės meilės“, asmeninio meilės išgyvenimo, kuris turėtų baigtis vedybomis.

Kažin ar atrastume kitą sritį, kitą veiklą, kuri būtų pradedama su tokiomis milžiniškomis viltimis ir lūkesčiais ir kuri taip dažnai žlugtų kaip meilė. Jei tai liestų kurią nors kitą veiklos sritį, žmonėms būtų lengviau suprasti savo nesėkmių priežastis ir išmokti elgtis tinkamiau, – arba jie apskritai atsisakytų tokio užsiėmimo. Kadangi neįmanoma atsisakyti meilės, regis, yra tik vienas kelias įveikti nesėkmes – išanalizuoti jų priežastis ir tęsti toliau meilės reikšmės studijas.

Pirmiausia reikėtų įsisąmoninti, kad meilė yra menas. Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį pat ryžtą, kaip ir panorę išmokti bet kurio kito meno, sakykime tapybos, muzikos, medicinos ar pedagogikos.

Ar ištiesu verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga tik sielai, šiuolaikine prasme atrodo visai nenaudinga prabanga, dėl kurios mums nedera eikvoti per daug jėgų?

1. MEILĖ – ATSAKYMAS Į ŽMOGAUS EGZISTENCIJOS PROBLEMĄ

Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokias savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visatai daro jo uždarą, atskirą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Jis išeitų iš proto, jei negalėtų išsivaduoti iš šio kalėjimo ir susieti save, vienaip ar kitaip susivienyti su žmonėmis, su išoriniu pasauliu.

Atskirtumo išgyvenimas sukelia nerimą; būtent jis ir yra visokio nerimo šaltinis. Didžiausia žmogaus reikšmė yra būtinumas peržengti šį atskirtumą, išeiti iš vienatvės kalėjimo.

Konformistinė vienybė nėra aistringa ir stipri; ji šalta, padiktuota rutinos, todėl dažniausiai neįstengia nuraminti vienatvės nerimo. Alkoholizmas, narkomanija, savižudybės yra simptomai, kad Vakarų visuomenė kenčia dėl minios konformizmo, bet jis liečia tik protą, o ne kūną. Minios konformizmas turi tik vieną privalumą – yra pastovus ir be protrūkių. Individas tampa priklausomas konformizmo modeliui nuo trejų ar ketverių metų ir iš tiesų jau niekada nebepraranda savo sąsajų su minia. Net jo laidotuvės, kurias individas įsivaizduoja kaip savo paskutinį reikšmingą socialinį veiksmą, tiksliai atitinka įprastą ritualą.

Šiuolaikiniame gyvenime bandydami atsikratyti vienatvės nerimo mes tampame darbo ir malonumų rutinos dalimi. Nuo aštuonių iki penkių žmogus tampa sudėtine darbo jėgos arba biurokratų – tarnautojų ir menedžerių – jėgos dalimi. Visi jie atlieka užduotis, diktuojamas visos struktūros, nustatytu greičiu, nustatytu būdu. Net jausmai yra reglamentuoti: nuoširdumas, tolerancija, patiklumas, ambicija, gebėjimas sugyventi. Taip pat rutinizuoti yra ir malonumai, kad ir ne tokiu drastišku būdu. Knygas atrenka knygų klubai, filmus – kinų ir teatro savininkai, jie apmoka i reklaminius skelbimus; poilsis taip pat suvienodintas: pasivažinėjimas mašina, televizijos laidos, klubai, visuomenės organizacijos

Be meilės žmonija negalėtų išgyventi nė dienos. Jei tarpasmeninio ryšio siekimą mes vadinsime „ meile“, susidursime su dideliais sunkumais. Ar kiekvienas ryšys gali būti vadinamas meile? O gal žodį meilė derėtų pasaugoti specifinei sąryšio formai, kuri aukščiausia vertybė visose didžiosiose humanistinėse religijose ir filosofinėse sistemose.

Kas gali būti tikras, kad mes žinome, apie kurią sąryšio rūšį kalbama, kai kalbama apie meilę? Ar mes žiūrime į meilę kaip į brandų egzistencijos problemos sprendimą, ar kalbame tik apie tas nebrandžias meilės formas, kurias galėtume vadinti simbioziniais ryšiais.

Skirtingai nuo simbiozinio ryšio, subrendusi meilė yra ryšys, kurio sąlyga yra orumo, individualybės išsaugojimas. Meilė yra aktyvi žmogaus galia; jėga, kuri įveikia sienas, skiriančias žmogų nuo jo artimųjų, kuri riša jį su kitais; meilė priverčia įveikti izoliacijos ir atskirtumo jausmą, tuo pat metu leisdama išlikti savimi, o išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus
išgyvenimas; tai yra „veikimas“, o ne „buvimas paveiktu“. Aktyvus meilės charakteris gali būti apibūdintas pirmiausia kaip davimas, o ne gavimas. Kas yra davimas? Labiausiai yra paplitęs klaidingas požiūris, kad „duoti“, tai reiškia kažko netekti, būti nusavintu, aukotis. Kai kas davimą laiko vertybe, nes tai esanti auka. Jie mano, jei duoti yra skausminga, jie privalo duoti; davimo vertė glūdanti pačiame aukojimosi akte. Jų požiūriu, dorovinė norma – geriau duoti, negu imti – reiškia, kad verčiau kentėti, nei patirti džiaugsmą.

Bet svarbiausia davimo sfera, aišku, yra ne materialinių daiktų, o specifiškai žmogiška. Ką vienas žmogus duoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi, atiduoda savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad aukoja savo gyvenimą kitam. Bet tai, ką jis duoda, gyvena jame; jis duoda savo džiaugsmą, savo dėmesį, savo supratimą, savo žinojimą, savo humorą ar savo liūdesį – visas žmoniškojo gyvybingumo išraiškas. Atiduodamas savo gyvenimą, jis praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, stiprindamas ir savąjį. Davimo akte kažkas gimsta, ir abu dalyvaujantys yra dėkingi gyvenimui, kuris gimė juose. Meilės atveju tai reikštų: meilė yra jėga, kuri gimdo meilę; impotencija yra nepajėgumas sužadinti meilę. Šią mintį yra puikiai išreiškęs Marksas: „ Laikykite žmogų žmogumi, o jo santykį su pasauliu žmogišku, tokiu atveju jūs galite gauti meilę tik už meilę, pasitikėjimą už pasitikėjimą, ir t.t. Jei jūs mylite be atsako, t.y. jūsų meilė nesukelia meilės, jei jūsų pastangos parodyti savo meilę nepadaro jūsų mylimu, tai jūsų meilė yra bejėgiškumas, jūsų nelaimė.“

Be davimo, aktyvus meilės pobūdis pasireiškia dar keliais esminiais elementais, bendrais visoms meilės formoms. Tai yra rūpesčiu, atsakomybe, pagalba ir žinojimu.

Meilė yra aktyvus rūpinimasis gyvenimu ir tuo, ką mylime. Kur šio veiklaus rūpesčio nėra, ten nėra ir meilės. Kiekvienas myli tai, ką jis sukuria, ir kiekvienas dirba vardan to, ką jis myli.

Rūpestis ir dėmesingumas apima kitą meilės aspektą – atsakomybę. Mūsų laikais atsakomybė suvokiama kaip pareiga. Bet atsakomybė iš esmės yra laisvas aktas; tai mano atsakas į kito žmogaus išreikštą ar neišreikštą poreikį. Būti atsakingam reiškia būti pajėgiam ir pasirengusiam „atsakui“. Atsakomybė gali lengvai pereiti į dominavimą ar savarankiškumą, jei nebus trečio komponento – pagarbos.

Pagarba nėra baimė ar siaubas. Ji reiškia rūpinimąsi tuo, kad kitas žmogus augtų ir atsiskleistų. Jei aš myliu kitą žmogų, jaučiuosi esąs išvien su juo, bet su tokiu, koks jis yra, o ne su tokiu, koks man reikalingas kaip mano reikmių objektas.

Pagarba asmeniui nėra įmanoma be jo pažinimo, rūpestis ir atsakomybė būtų akli, jei nesiremtų žinojimu. Gyvenimas jau vien savo biologine prasme yra stebuklingas ir paslaptingas, o savo žmogiškais aspektais žmogus lieka nesuvokiama paslaptis ir sau, ir savo draugams. Mes žinosime save, ir vis dėlto, kiek bedėtume pastangų, negalime savęs pažinti iki galo. Mes žinome savo artimą, ir vis dėlto nepažįstame jo, nes nei mes patys, nei mūsų artimieji nesame daiktai.

Kitas būdas pažinti „paslaptį“ yra meilė. Meilė yra aktyvus skverbimas į kitą asmenį, kuriame mano noras pažinti nurimsta pasiekus vienybę. Sąryšyje aš pažystu tave, save, visus – ir nieko. Aš žinau tik vieną pažinimo būdą, kuris yra gyvybingas ir prieinamas žmogui – tai sąryšio išgyvenimas, o ne žinojimas, kurį mums gali duoti mintis. Net jei mes žinotume tūkstantį kartų daugiau, nei žinome dabar, mes niekada nepasieksime dugno. Mes vis tiek liksime mįsle sau patiems, lygiai kaip ir mūsų draugai liks paslaptimi mums ir sau.

Vienintelis tikro pažinimo kelias slypi meilės veiksme. Protinis pažinimas yra psichologinis žinojimas; jis yra būtina visiško pažinimo meilėje sąlyga. Aš turiu objektyviai pažinti kitą asmenį ir save, kad galėčiau matyti jį realų, be iliuzijų, iracionaliai iškreipiančių jo vaizdą.

Rūpestis, atsakomybė, pagarba ir žinojimas yra tarpusavyje susiję. Tai yra sindromas nuostatų, būdingų subrendusiai asmenybei, kuri produktyviai išvysto savo galias, kuri nori to, ką kuria savo darbu kuri yra atmetusi narcistinės svajones apie visažinystę ir visagalybę, kuri yra įgijusi kuklumo, pagrįsto vidine jėga, kylančia iš nuoširdžios produktyvios veiklos.

1.1.Meilė tarp tėvų ir vaiko

Gimdamas kūdikis turėtų jausti mirties baimę, jei likimas nebūtų apsaugojęs jo nuo visokio nerimo suvokimo: ir dėl atsiskyrimo nuo motinos, ir dėl embrioninės būsenos praradimo. Gimęs kūdikis mažai kuo skiriasi nuo negimusio; jis nepažysta daiktų, nesuvokia savęs ir pasaulio kaip kažko skirtingo. Mama yra šiluma, mama yra maistas, mama suteikia pasitenkinimo ir saugumo būsena. Ši būsena, taikant Froido terminą, yra nacizmas.

Augdamas ir vystydamasis vaikas tampa pajėgus suvokti daiktus tokius, kokie yra. Pagaliau vaikas pradeda skirti troškulį, pieną, krūtį ir motiną kaip skirtingas esmes. Sužino, kad ugnis yra karšta ir skaudi, kad motinos kūnas yra šiltas ir malonus, kad medis yra sunkus ir kietas, kad popierius yra lengvas ir gali būti suplėšytas. Jis mokosi žmonėse, žino, kad motina šypsosis, kai aš valgysiu, kad ji
rankas, kai aš pravirsiu. Visi šie išgyvenimai ir susivienija patirtyje; aš esu mylimas. Aš esu mylimas toks, koks esu, arba, esu mylimas, kad aš esu. Mamos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, nereikia užsitarnauti, ji yra lyg Dievo dovana, jei jos nėra, tai pats gyvenimas praranda žavesį ir aš nieko negaliu padaryti, kad jį grąžinčiau.

Daugumai vaikų iki aštuonerių ar devynerių metų svarbiausia būti mylimam. Vaikas pats iki to amžiaus nemyli, bet džiaugiasi, kad yra mylimas. Vėliau atsiranda naujų jausmų, kyla noras pačiam įkvėpti kitų meilę. Pradžioje vaikas galvoja duoti kažką motinai, sukurtą eilėraštį, piešinį ir tik paauglystėje, peržengia savo egocentrizmą, kitas asmuo nebeatrodo vien tik priemonė patenkinti poreikius. Kito asmens reikmės tampa tokios pat svarbios, kaip ir jo paties; gal net svarbesnės. Duoti tampa maloniau, negu gauti, mylėti – svarbiau negu būti mylimam. Per meilę vaikas išsivaduoja iš vienišumo ir izoliacijos kalėjimo – iš nacizmo ir pagimdytos būsenos. Jis pajunta galįs sužadinti meilę mylėdamas pats, daugiau nepriklausys nuo meilės, pelnytos už tai, kad esi bejėgis, mažas, silpnas.

Su galia mylėti vystosi meilės objektas. Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie mamos. Šis prisirišimas natūralus iki gimimo, kai motina ir vaikas sudaro vienybę, nors yra du. Gimimas daug ką keičia, bet ne tiek daug, kaip gali atrodyti. Dabar vaikas gyvena nebe motinoje, bet vis dar lieka nuo jos priklausomas. Bet kaskart darosi laisvesnis: mokosi vaikščioti, kalbėti, pažinti pasaulį, ryšys su motina palaipsniui praranda gyvybinę reikšmę, atsiranda ryšys su tėvu, kuris darosi vis svarbesnis.

1.2. Tėviška meilė

Santykis su tėvu yra visiškai skirtingas ir kitoks negu su mama. Motina yra namai, iš kurių mes išeiname, ji yra gamta, žemė; tėvas negali nė vieno iš jų atstoti. Tėvas neatstovauja natūriniam pasauliui, jis atstovauja kitiems žmogaus egzistenciniams poliams – minties, žmogaus padarytų daiktų, įstatymo ir tvarkos, drausmės, kelionių ir nuotykių pasauliui. Tėvas moko vaiką, nurodo jam kelią į pasaulį.

Tėvo meilė yra sąlygota meilė. Jos principas – „Aš myliu tave, nes tu pateisini mano lūkesčius, tinkamai atlieki pareigas, esi toks, kaip aš“. Tėvo meilėje esama neigiamų ir teigiamų pusių. Neigiama yra tai, kad tėvišką meilę reikia užsitarnauti, kad ją galima prarasti, jei nevykdysi to, ko iš tavęs laukiama. Tėviškoji meilė vertina paklusnumą, o nepaklusnumas tampa svarbiausia nuodėmė, bausmė už ją – tėvo meilės praradimas. Teigiama pusė taip pat svarbi. Kadangi ši meilė yra sąlygota, vadinasi, aš galiu kažką daryti, kad ją užsitarnaučiau, galiu jos siekti, tai meilė nėra kažkas, kas nuo manęs nepriklauso, kaip kad motinos meilė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2247 žodžiai iš 7447 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.