Meilės tema „Kuprelyje“Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir
eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo,
muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis,
užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia
vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų,
garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.
I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre
stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju
nelaimingos meilės istorija. Iš „Kuprelio“ vėlesnieji beletristai mokėsi
rašyti meilės istorijas.
Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga,
bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti
svajonių apie amžinąją meilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negu
sau: kunigaus, modernizuos kaimą, dorai augins vaikus.
Kuprelis pažino savo mylimąją, Gundę, Kunigundą Gervydžiukę
Skardžiuose, kuri ir nušvietė jo nykų gyvenimą. Lig tol jo širdis nepažino
meilės ji buvo sušalusi, sustingus. Pasak Olesio „Niekas jos nešildė,
karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė“(IX sk.,22psl.). Kuprelis nujautė, kad
yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet jam atrodė, kad jis jos
niekuomet nepasieks. Ir netikėjo, kad ji būtų tikras daiktas. Manė, kad tai
tiktai pasaka.
Kuprelis pirmą kartą pamatė Gundę bažnyčioje. Matydavo ją nuo viškų
kas šventadienis. Kartais ji atsigįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus
. Tuomet, būdavo, jų akys sulieja akimirksniu savo žvilgsnius. Jis po
kiekvienų mišių tekinas lėkdavo į šventorių ieškoti jos „Man nuostabu
darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal
man tik vaidinas“(X sk., 24psl.).Gundė buvo neaukšta, vidutinė, bet labai
dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Galvelę gobė dideli,
tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net
juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Kai tik Olesis ją pamatydavo visa
bažnyčia jam nušvisdavo. Jis nuliūsdavo, kai pastebėdavo, kad į ją dešimtys
berniokų akių žiūri.
Nuo to laiko Kuprelis pardėjo daugiau rūpintis savo išvaizda. Ir nė
nepajuto kaip netrukus virto visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.
Pirmai jis labai nesidabindavo, nesitaisė gerų rūbų. Bet ji jį visiškai
pakeitė.
Olesis net nesuprato kodėl taip greitai ją pamilo, kodėl taip smarkiai
Gundė iš pirmo pamatymo jį sužavėjo. Jis sapnavo ją kas naktį. Šventadienio
jis laukdavo labiau negu vaikai Velykų.
Jis visur bandė jos ieškoti, tačiau nežinojo kur ji gyveno ir matydavo
ją tik bažnyčioj. Tuomet Kuprelis sugalvojo padidinti bažnyčios chorą, bet
tik moteriškais balsais. Tikėdamasis, kad į chorą ateis ir Gundė. Jo
tikslas išsipildė. Ir vieną vakarą jo mylimoji pasirodė jo namuose.
„Plačiai prasivėrė durys, ir… aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį.
Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!“(XI sk., 29psl.). Gundė
su Olesiu šnekėjo laisvai, artimai, o jis jautės lyg sugautas. Neįstengė
surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. „Man buvo linksma, keblu ir
sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą“ (XI sk.,
29psl.).
Kuprelis buvo tą vakarą laimingas. Jautė, kad įžengė naujan, lyg šiol
nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios
pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jautė tik ramumą ir kūrybos valią. Tą vakarą
Olesis sužinojo, kad Gundė gyvena visai netoli jo. „Daugiau aš nieko
nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų ⁄ Be jos man nei pasaulis
nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“(XI sk.,
30psl.) – buvo įsitikinęs Kuprelis. „Ji, nors sodietė, neprasta, matyt.
Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir
geresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man,
vargoninkėliui, prie jos siekti!“( XI sk., 30psl.) – nusiminė jis.
Nors jis ir džiaugės, kad šiandien ją pažino, bet jam darėsi dar
sunkiau, dar labiau spaudė nežinios akmuo. Jam buvo gera, kad pagaliau ją
pažino; lyg ką pergalėjo; praardė kokią stiprią sieną, padarė joje spragą.
Tikėjosi, kad jau yra perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan
pasaulin. Viltis skleidė jam žavingus vaizdus. „Gundės balsas mane ramino.
Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda“(XIIsk., 32psl.). –