Meilės tema i seiniaus kuprelyje
5 (100%) 1 vote

Meilės tema i seiniaus kuprelyje

Meilės tema „Kuprelyje“Šeinius – pirmas ryškus prozinės kalbos stilizuotojas ir

eksperimentuotojas, siekęs pasakojimo grakštumo, lankstumo, poetiškumo,

muzikalumo. Skaitytoją jis veikia pačiu kalbos būdu – inversijomis,

užuominomis, nutylėjimais, sutrūkusiomis frazėmis, nervingai vibruojančia

vaizdų tėkme, laukimo ir nežinios atmosfera, subtiliai pajaustais spalvų,

garsų ir judesių niuansais, personifikuotais lyriniais peizažais.

I.Šeinius sukūrė moderniojo lietuvių romano prototipą, kurio centre

stovi nebe tautinė problema, bet asmeninė tragedija, šiuo atveju

nelaimingos meilės istorija. Iš „Kuprelio“ vėlesnieji beletristai mokėsi

rašyti meilės istorijas.

Pagrindinė ankstyvosios kūrybos tema- meilė. Ji paprastai nelaiminga,

bet išgyvenama stoiškai. Kūrinių veikėjai, išduoti mylimųjų, nuvilti

svajonių apie amžinąją meilę, raminasi, kad gyvens geriau kitiems, negu

sau: kunigaus, modernizuos kaimą, dorai augins vaikus.

Kuprelis pažino savo mylimąją, Gundę, Kunigundą Gervydžiukę

Skardžiuose, kuri ir nušvietė jo nykų gyvenimą. Lig tol jo širdis nepažino

meilės ji buvo sušalusi, sustingus. Pasak Olesio „Niekas jos nešildė,

karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė“(IX sk.,22psl.). Kuprelis nujautė, kad

yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet jam atrodė, kad jis jos

niekuomet nepasieks. Ir netikėjo, kad ji būtų tikras daiktas. Manė, kad tai

tiktai pasaka.

Kuprelis pirmą kartą pamatė Gundę bažnyčioje. Matydavo ją nuo viškų

kas šventadienis. Kartais ji atsigįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus

. Tuomet, būdavo, jų akys sulieja akimirksniu savo žvilgsnius. Jis po

kiekvienų mišių tekinas lėkdavo į šventorių ieškoti jos „Man nuostabu

darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal

man tik vaidinas“(X sk., 24psl.).Gundė buvo neaukšta, vidutinė, bet labai

dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Galvelę gobė dideli,

tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net

juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino. Kai tik Olesis ją pamatydavo visa

bažnyčia jam nušvisdavo. Jis nuliūsdavo, kai pastebėdavo, kad į ją dešimtys

berniokų akių žiūri.

Nuo to laiko Kuprelis pardėjo daugiau rūpintis savo išvaizda. Ir nė

nepajuto kaip netrukus virto visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.

Pirmai jis labai nesidabindavo, nesitaisė gerų rūbų. Bet ji jį visiškai

pakeitė.

Olesis net nesuprato kodėl taip greitai ją pamilo, kodėl taip smarkiai

Gundė iš pirmo pamatymo jį sužavėjo. Jis sapnavo ją kas naktį. Šventadienio

jis laukdavo labiau negu vaikai Velykų.

Jis visur bandė jos ieškoti, tačiau nežinojo kur ji gyveno ir matydavo

ją tik bažnyčioj. Tuomet Kuprelis sugalvojo padidinti bažnyčios chorą, bet

tik moteriškais balsais. Tikėdamasis, kad į chorą ateis ir Gundė. Jo

tikslas išsipildė. Ir vieną vakarą jo mylimoji pasirodė jo namuose.

„Plačiai prasivėrė durys, ir… aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį.

Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!“(XI sk., 29psl.). Gundė

su Olesiu šnekėjo laisvai, artimai, o jis jautės lyg sugautas. Neįstengė

surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. „Man buvo linksma, keblu ir

sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą“ (XI sk.,

29psl.).

Kuprelis buvo tą vakarą laimingas. Jautė, kad įžengė naujan, lyg šiol

nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios

pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jautė tik ramumą ir kūrybos valią. Tą vakarą

Olesis sužinojo, kad Gundė gyvena visai netoli jo. „Daugiau aš nieko

nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų ⁄ Be jos man nei pasaulis

nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!..“(XI sk.,

30psl.) – buvo įsitikinęs Kuprelis. „Ji, nors sodietė, neprasta, matyt.

Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir

geresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man,

vargoninkėliui, prie jos siekti!“( XI sk., 30psl.) – nusiminė jis.

Nors jis ir džiaugės, kad šiandien ją pažino, bet jam darėsi dar

sunkiau, dar labiau spaudė nežinios akmuo. Jam buvo gera, kad pagaliau ją

pažino; lyg ką pergalėjo; praardė kokią stiprią sieną, padarė joje spragą.

Tikėjosi, kad jau yra perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan

pasaulin. Viltis skleidė jam žavingus vaizdus. „Gundės balsas mane ramino.

Rodės, ne mergiotė, bet koks angelas iš dangaus gieda“(XIIsk., 32psl.). –

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 748 žodžiai iš 2466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.